Elektroninė leidyba
5 (100%) 1 vote

Elektroninė leidyba

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Terminai 3

1.1 Elektroninė leidyba 4

1.2. Elektroninė knyga 4

2. Elektroninių dokumentų tipologija 5

3. Elektroninių dokumentų grupės 6

4. Elektroninė knyga – elektroninis dokumentas 6

5. Elektroninių leidinių kokybės poreikis 13

6. Kokybės reikalavimai internetiniams leidiniams 14

6.1. Prieinamumas 15

6.2. Patikimumas ir tęstinumas 15

6.3. Testavimas ir kokybės vertinimas 16

7. Identifikavimas, išleidimas ir pasiekimas 16

8. Elektroninė leidyba KTU 17

9. Elektroninė leidyba B.Geitso akimis 20

IŠVADOS 21

NAUDOTA LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Skaitmeninė kultūra suteikė galimybę atsirasti ir tvirtas pozicijas visuomenėje užsitikrinti elektroninei leidybai. Elektroninė leidyba – tai nauja informacijos platinimo technologija. Elektroninis leidinys – tai elektroninės leidybos produkcijos vienetas. Dar gali būti apibūdintas kaip vienas iš leidinių tipų pagal informacijos fiksavimo būdą. Tačiau elektroninių leidinių yra tiek daug, kad jie kaip ir įprasti leidiniai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius, pirmiausia pagal turinį, formą ir paskirtį. Egzistuoja elektroniniai žurnalai, laikraščiai, knygos. Elektroninių leidinių klasifikavimo pagal paskirtį ar turinį sistema tokia pat daugialypė kaip ir spaudinių.

Kaip apie vieną iš elektroninės leidybos sričių galima be galo daug kalbėti apie internetą. Jis ir bus aptartas toliau šiame darbe. Tačiau plačiąja prasme terminas “elektroninė leidyba” apima visus duomenis, laikomus kompiuteryje, perduodamus elektroniniu paštu, įrašytus į diskelius, optinius, kompaktinius (CD), skaitmeninius diskus (DVD) ar paskelbtus internete.

Pavyzdžiui, viena iš elektroninių leidinių formų − skaitmeninė muzika, platinama internete arba įrašyta į kompaktinius diskus. Elektroninės muzikos pradininkas Lietuvoje kompozitorius Giedrius Kuprevičius KTU įkūrė elektroninės muzikos klubą, kuriame mokomasi kurti muziką kompiuteriu. Jis papasakojo, kad dabar kompozitoriai jau pristato ne ranka, o kompiuteriu rašytas natas.

Su elektronine leidybos sąvoka mums padės susipažinti toliau darbe aptariami elektronių leidinių tipai – elektroninė knyga, elektroniniai dokumentai, elektroniai žurnalai internete, multimedia ir pan.

1. Terminai

Elektroninė leidyba, elektroninė knyga, elektroninė enciklopedija – tai terminai, atsiradę mūsų šnekamojoje kalboje bei spaudoje visai neseniai, tačiau tik vieną kitą apibrėžimą galima aptikti įvairiuose terminų žodynuose. Pavyzdžiui, neseniai išleistame „Knygotyros“ žodyne galima atrasti tik vieną elektroninės leidybos apibrėžimą, ne visai atitinkantį dabartinį objekto supratimą.

1.1 Elektroninė leidyba

Elektroninė leidyba – tai visiškai naujas, šiandieniniam skaitmeniniam amžiui būdingas reiškinys. Nors daugelis žmonių vis dar mėgsta skaityti tradicines knygas, žurnalus ir laikraščius, elektroninė leidyba jau atrado sau nišą.

Jei dirbate leidyboje arba esate rašytojas, norintis paskleisti nepublikuotą rankraštį, elektroninė leidyba suteiks jums ryškią technologinę pažangą su žymiai platesnėmis galimybėmis.

Profesionalūs leidėjai joje ras žymiai didesnį našumą, išplėstas bendras aplinkos valdymo priemones, sumažintas kainas, naujas rinkas ir perteklinių kopijų išvengimą.

Mokslininkai ir rašytojai, kurie publikuoja savo darbus, pamatė, kad jie gali aktyviai kontroliuoti, kaip jų knygos ir kiti leidiniai yra parduodami, nepriklausomai nuo kartais nesuinteresuoto ar persidirbusio leidėjo. Dar daugiau, visas pelnas ir autorinės teisės priklauso autoriui. Elektroninė leidyba sumažina savileidybos arba leidybos dėl « tuštybės » kainas iki prieinamų atskiriems asmenims. Pirmiausiai gali būti išleistas 50 – 100 knygų tiražas rinkos ištyrimui.

Elektroninė leidyba – „tai leidybinė sistema, kuri naudoja kompiuterius su specialia programine įranga tekstui ar iliustracijoms rengti spaudai pagal leidybos reikalavimus ir spausdintuvus – parengtiems tekstams išspausdinti“ (Kompiuterinė leidyba, 1997, p. 202). Elektronine ši leidyba vadinama tik todėl, kad spaudinio rengimas vyksta naudojant kompiuterinę techniką, į apibrėžimą neįtrauktas publikavimo elektroninėje laikmenoje aspektas, kuris šiuo metu suprantamas kaip svarbiausias elektroninės leidybos požymis. Elektroninis leidinys – tai elektroninės leidybos produkcijos vienetas. Dar gali būti apibūdintas kaip vienas iš leidinių tipų pagal informacijos fiksavimo būdą. Tačiau elektroninių leidinių yra tiek daug, kad jie kaip ir įprasti leidiniai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius, pirmiausia pagal turinį, formą ir paskirtį. Egzistuoja elektroniniai žurnalai, laikraščiai, knygos. Elektroninių leidinių klasifikavimo pagal paskirtį ar turinį sistema tokia pat daugialypė kaip ir spaudinių.

1.2. Elektroninė knyga

Elektroninė knyga – „tekstinis knygos analogas, esantis elektroninėje laikmenoje ir skaitomas kompiuterio ekrane“ (Electronic book, 1997, p. 130); „tai sistema, realizuojanti didelės apimties kompiuterio atmintyje laikomos informacijos valdumą ir struktūrizaciją. Elektroninė knyga susidaro iš pagal temas organizuotų skaitmeninės informacijos puslapių (šiuo atveju puslapis, priešingai popieriaus lapui, pagrįstam
įprastos knygos puslapiu, yra matuojamas monitoriaus ekranu), organizuotų pagal tematiką ir turinčių įprastos knygos požymius (puslapių numerius, antraštes ir pan.)“ (Barker, 1997).

Visi elektroniniai dokumentai yra parengti elektroninės duomenų bazės principais. Pasak A. Miežinienės (1998), duomenų bazė – tai rinkinys duomenų, reprezentuojančių ir aprašančių kokį nors įrašą, dažniausiai didelį ir sudėtingą. Duomenų bazės apibrėžiamos kaip duomenų saugyklos, reprezentuojančios apibrėžtą realaus pasaulio dalį ir naudojamos apibrėžtiems tikslams. Elektroniniams dokumentams būdingas vidinis ir išorinis reprezentavimas. Išorinis dokumentų vaizdas skirtas suvokti žmogaus sensoriniais kanalais, o vidinis reprezentavimas kuriamas ir perduodamas kompiuteriais. Šį teiginį galima sulyginti su ledkalniu, kurio viršūnė ir būtų išorinis reprezentavimas, o po vandeniu esanti ledkalnio dalis – vidinis reprezentavimas. Vidinis reprezentavimas, t. y. duomenų bazės struktūros rengimas, atliekamas programuotojų taip, kad vartotojai galėtų matyti duomenų bazės pagrindu paruoštą tam tikrą rezultatą – išorinį reprezentavimą. Būtent ilgo techninio darbo rezultatas ir yra elektroninis dokumentas, kuriame turinio išdėstymo principas – dokumento forma (laikraštis, žodynas, enciklopedija ir pan.) gali likti tokia pati kaip ir spausdinto dokumento. Remiantis teiginiais, kad elektroniniai dokumentai skiriasi nuo spausdintų tik laikmena, kurioje jie yra pateikti, o turinys ir jo išdėstymas lieka tradicinis, galima būtų lengvai suformuluoti elektroninės knygos apibrėžimą, tačiau naujos technologijos padarė įtaką ne tik naujai laikmenai atsirasti, bet ir nulėmė hiperteksto atsiradimą, o šis pakeitė dokumento sudarymo (informacijos išdėstymo) ir skaitymo principus. Be to, elektroninė knyga gali turėti ne tik tekstą ar statiškus vaizdus, bet ir animacijos, vaizdo bei garso įrašus.

2. Elektroninių dokumentų tipologija

Tradicinių dokumentų tipologijos grupes galima traktuoti kaip elektroninių dokumentų. Kiekviena dokumento forma (žurnalas, žinynas, enciklopedija ir pan.) turi savo specifinį turinį, loginę struktūrą ir pateikimą. Taigi elektroninius dokumentus galima skirstyti į tipologines grupes pagal:

• duomenų tipą (tekstas, vaizdas, muzika, kalba, kiti garsai);

• informacijos fiksavimo būdą (garsiniai, vaizdo, tekstiniai, multimediniai dokumentai);

• struktūrą (knyga ir žurnalas, linijiniai dokumentai ir hiperdokumentai);

• turinio pobūdį (žanras, pirminiai ir antriniai dokumentai ir pan.);

• panaudojimo tikslus (naujienų, švietimo, mokslo, laisvalaikio ir pan.) (Miežinienė, 1998, p. 15).

3. Elektroninių dokumentų grupės

J. Zinkevičienė (1998, p. 52) mini dažniausiai išskiriamų elektroninių dokumentų grupes:

• bibliografijos priemonės (rodyklės, katalogai, sąrašai);

• informaciniai leidiniai (kitaip vadinami žinyniniais) (enciklopedijos, žodynai);

• laikraščiai (moksliniai, populiarieji, reklaminiai);

• žurnalai (moksliniai, šakiniai, visuomeniniai);

• „interaktyvios monografijos“ (mokomoji medžiaga, hipertekstai, elektroninės knygos);

• informaciniai paketai (laikraščių, žurnalų archyvai, teksto archyvai);

• instrukcijos, metodinė medžiaga (įvairioms duomenų bazėms naudojama instrukcinė medžiaga, norminiai aktai ir pan.).

4. Elektroninė knyga – elektroninis dokumentas

Elektroninio dokumento samprata labai plati, o elektroninė knyga yra viena iš elektroninių dokumentų grupių, dažnai vadinama tiesiog elektroniniu dokumentu. Elektroninės knygos terminas dažniausiai naudojamas tada, kai susiduriama su konkrečiu knygos, išleistos keliose laikmenose (spausdintoje ir elektroninėje), pavyzdžiu. Tada mes jau negalime nepavadinti knyga dokumento, autentiško esančiam spausdintoje laikmenoje. Taigi elektroninės knygos sąvoka nėra nusistovėjusi ar dažnai sutinkama.

Matoma ekrane elektroninė knyga praktiškai niekuo nesiskiria nuo savo pirmtakės – popierinės knygos. Tačiau funkcionaliai elektroninės knygos puslapių turinį galima suskirstyti į tris dalis – informacija, skirta vartotojui, kontrolės informacija ir apipavidalinimas. Informacija, skirta vartotojui – tekstas, vaizdai ir pan., – ir yra pagrindinis knygos turinys – būtent ją vartotojas gauna skaitydamas knygą arba atlikdamas kontekstinę informacijos paiešką. Apipavidalinimo informacija skirta tam, kad padarytų elektroninę knygą lengviau suvokiamą vartotojui ir kad jos puslapiai atrodytų panašūs į spausdintoje laikmenoje esančios knygos puslapius. Kontrolės informacija turi keletą paskirčių, pagrindinė – užtikrinti navigaciją tarp skaitmeninės knygos puslapių. Gali būti realizuojami iš karto keli skirtingi navigacijos tikslai – nuoseklus skaitymas, kontekstinė paieška, paieška-peržiūra pagal skyrių ar straipsnių rodyklę, sąrašą. Kita kontrolės informacijos paskirtis – teikti vartotojui priėjimą prie galimų papildomų (pagalbinių) knygos teikiamų galimybių: galima „prisegti“ anotacijas prie išrinktų puslapių, yra paieškos galimybė ir pan. Dažniausiai kontrolės informacija realizuojama navigacijai skirtų piktogramų, perjungiamų elementų, iškrentančių sąrašų, meniu ir pan. pavidalu. Elektroninės knygos puslapių savybės priklauso nuo jos kūrimo metodų, paskirties,
laikmenos, kurioje knyga saugoma, tipo bei kitų parametrų. Būtent taip P. G. Barkeris (1997) savo teoriniame diskurse pateikia elektroninės knygos koncepcinį modelį.

Elektroninės knygos gali laikyti įvairaus pobūdžio informaciją – tekstus, vaizdus, garsus, multimediją ir pan. Priklausomai nuo saugomos informacijos ženklų pobūdžio, paskirties, organizacijos, savybių ir funkcijų, kurias jos gali atlikti, elektroninės knygos klasifikuojamos į dešimt pagrindinių tipų (1 lentelė).

1 lentelė Elektroninių knygų klasifikacija pagal informacijos pobūdį (Barker, 1997)

Knygos tipas Būdingos charakteristikos/požymiai

Tekstinės knygos Turi paprastą tekstą, galima paieška

Vaizdų knygos Naudoja statinius vaizdus

Kalbančios knygos Naudoja kalbą ir garso efektus

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1482 žodžiai iš 4926 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.