Elektroniniai kontraktai internete
5 (100%) 1 vote

Elektroniniai kontraktai internete

Turinys

Įvadas 3

Elektroniniai kontraktai 3

Elektroninės komercijos rūšys 4

Elektroninių kontraktų kategorijos 5

Elektroninių kontraktų Internete sudarymo procesas. 7

Elektroninio kontrakto sudarymas 7

Internetinių elektroninių kontraktų sudarymas – pagrindinės schemos 7

Inkorporaciniai terminai ir sąlygos 8

Susitarimai dėl elektroninio kontrakto sudarymo taisyklių 9

Parašas 9

Šalių anonimiškumo problema Interneto kontekste 9

Anonimiškumas: laipsnio klausimas? 10

Teisinės absoliutaus anonimiškumo pasekmės 11

Absoliučiai anonimiškų sandorių įgyvendinimas 12

Pusiau anonimiški sandoriai 13

Esamų teisės normų renovacija ar naujų taisyklių kūrimas? 13

Elektroniniams kontraktams taikytina teisė 14

Šių konvencijų apimtis ir jų tarpusavio ryšys 15

Elektroninės komercijos reguliavimas tarptautinėje ir ES teisėje 15

Pabaigai 18

Literatūra: 18

Įvadas

Naujos informacijos apdorojimo technologijos kuria naujas verslo sritis, o tai leidžia aplenkti konkurentus – pateikti savo prekes bei paslaugas, rasti naujų verslo partnerių arba klientų. Ekonominę naujų technologijų taikymo versle naudą galima nusakyti tokiais kriterijais:

1) kaštų sumažinimu;

2) kontrakto sudarymui skirto laiko taupymu;

3) produkcijos pateikimu naujose rinkose;

4) tarptautinių kontraktų sudarymo galimybėmis;

5) galimybe suteikti paslaugas (sudaryti sutartis) 366 dienas 24 val.per parą.

Dėl šių priežasčių sparčiai tobulėja nauji verslo metodai, leidžiantys sudaryti sutartis arba aptarnauti klientus per atstumą. Tai yra vadinamoji elektroninė komercija. Valstybės institucijos taip pat pradeda taikyti informacines technologijas savo veikloje, atsiranda galimybių keistis informacija ir ją kaupti elektroniniu būdu, gauti ataskaitas, pildyti dokumentus.

Kompiuteriniu būdu apdorota informacija užima vis daugiau vietos erdvėje. Plėtojantis elektroninei prekybai ir siunčiant tarnybinę informaciją kompiuteriniu būdu reikia užfiksuoti tam tikras būsenas, patvirtinti faktus, užfiksuoti šalių teises, pareigas bei atsakomybę, gauti patvirtinimus, garantijas ir panašiai. Tai reiškia, jog elektroninė informacija turi atlikti įprasto rašytinio kontrakto funkcijas. Tokia elektroninė informacija yra vadinama elektroniniu kontraktu. Elektroninis kontraktas pateikiamas kaip įrodymas teisme vienam arba kitam faktui pagrįsti. Kaip ir rašytinis dokumentas, elektroninis kontraktas turi turėti atitinkamus rekvizitus, garantuojančius jų galiojimą.

Kol kas elektroninio kontrakto įrodomoji galia nėra vienareikšmiškai reglamentuota, todėl pabandysiu apžvelgti elektroninių kontraktų kategorijas, jų sudarymo scenarijus ir veikimo principus, sąlygas, terminus, bei dalinai apžvelgsiu jų galimą jurisdikciją.

Elektroniniai kontraktai

Elektroniniai kontraktai – plačiąja prasme apibrėžtini kaip apimantys tiek sandorius, sudarytus ir vykdytinus elektroninėmis, optinėmis ar panašiomis priemonėmis, tiek atviruose, globaliuose kompiuteriniuose tinkluose (pvz., Internete), tiek ir privačiuose tinkluose (intranete), įskaitant, bet neapsiribojant, EDI (Electronic Data Interchange), elektroninį paštą, telegramą, teleksą ar telekopiją, tiek ir programines įrangos (ang. software) licencijavimo sutartis. Siaurąja prasme elektroniniai kontraktai apibrėžtini tik kaip sandoriai, sudaromi atviruose tinkluose.

Elektroninės komercijos rūšys

Elektroninę komerciją atsižvelgiant į jos dalyvių ypatumus bei charakteristikas, visuotinai priimta skirstyti į pagrindines kategorijas:

1) verslas verslui (b2b (business to business); iki šiol pati sėkmingiausia ir labiausiai progresuojanti elektroninės komercijos dalis; tokios elektroninės komercijos pavyzdžiu galėtu būti elektroninis prekių užsakymas, tarpininkavimo paslaugos, sertifikavimo paslaugos); 2002 m. balandi Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl būtinybes skatinti sąžiningumą verslas verslui sektoriuje. Esminis dėmesys skiriamas pasitikėjimo stokai, kaip esminei e-verslo plėtros kliūčiai;

2) verslas vartotojui (b2c (business to consumer); įdomiausia iš teisines reguliavimo puses; tokios elektronines komercijos pavyzdžiu galėtu būti knygynas Internete);

3) verslas valstybinėms institucijoms (b2public government); (šis elektroninės komercijos tipas itin prisidėjo prie JAV elektroninės komercijos globalios sėkmės; tokios elektroninės komercijos pavyzdžiu galėtu būti viešieji pirkimai);

4) vartotojai vartotojams (c2c (consumer to consumer); palyginus nauja rūšis; pvz., aukcionai (www.ebay.com) ir pan.);

5) vartotojai verslui (c2b); (pvz., joint purchases; pvz., www.letsbuyit.com);

6) vartotojas valstybinei institucijai (c2public government); (dar labai nauja elektroninės komercijos rūšis, tačiau ateityje ir individualūs vartotojai galės vyriausybės teikiamas paslaugas įsigyti on-line);

7) valstybinės institucijos verslui, vartotojams ir kitoms valstybinėms institucijoms (A2B/C/A ) (taipogi žinoma kaip e-vyriausybė (E-government; transformation of the administration (government) from paper organizations to virtual organizations))

Pačios svarbiausios elektroninės komercijos kategorijos – b2b ir b2c elektroninė komercija. Pagrindinę dalį globaliu lygmeniu sudaro būtent b2b. Vis dėlto, akivaizdu, kad b2c pasižymi gerokai didesne dalyvių gausa. Taigi,
daugeliu atveju ir daugeliu požiūriu pats fundamentaliausias elektroninės komercijos skirstymas yra skirstymas į b2b ir b2c. Tokio skirstymo pagrindas – visų pirma sandorių/santykių dalyviai; visų antra – sandorių tikslas; visų trečia – sandorių prigimtis ir pobūdis.

Elektroninė komercija pasižymi dviem savybėmis, kurios ją ir išskiria iš kitų komunikacijos formų ar priemonių. Skirtingai nei tam tikros informacijos (garso, vaizdo ir pan.) transliavimas, Internetas:

(a) įgalina dvipusį bendravimą, ryšio palaikymą,

(b) yra pagrįstas atvirais principais.

Dvipusis bendravimas, komunikavimas reiškia skaitmeninės informacijos nukreipimą auditorijai ir šios atgalinis reagavimas. Transliacijos atveju žinios ir pranešimai – informacija yra siunčiama visiems, neidentifikuojant kokio nors konkretaus vartotojo ar gavėjo. Atviri standartai reiškia, kad INT yra pagrįstas dvejais komunikavimo protokolais – TCP (Transmission Control Protocol) / IP (Inetrenet Protocol).

Elektroninių kontraktų kategorijos

Visus elektroninius kontraktus galima sugrupuoti į dvi dideles kategorijas:

(a) Internetu sudaromi kontraktai;

(b) Kiti elektroniniai kontraktai – sudaromi EDI ir pan. pagalba.

Didžiausia ir svarbiausia dalis – būtent internetiniai kontraktai

Apskritai, visus Interneto kontraktus galima skirstyti į šias stambias kategorijas:

Chat and video contracts – jie suteikia galimybę komunikuoti sinchroniškai ir interaktyviai ir todėl gali būti, mutatis mutandis, reguliuojami tų pačių taisyklių, kaip ir telefoniniai kontraktai (dėl telefoninių paslaugų );

E.pašto kontraktai – EM reikalauja techninio trečiųjų šalių – serverių įsikišimo, kurie šalims suteikia tiek el.pašto sąskaitas ir adresus, tiek saugo jų el.pašto žinutes/pranešimus iki kol šie yra persisiunčiami į šalių kompiuterius. Mes galime įsivaizduoti grynai el.pašto kontraktus – (pasiūlymas, akceptas ir akcepto gavimo patvirtinimas vyksta el.paštu), taipogi ir maišyto pobūdžio – (pasiūlymas tinklapyje, akceptas el.paštu). Nėra daug problemų dėl šių ELK rūšių – ko gero dėl to, kad jiems gali būti labai lengvai pritaikyta laiškams taikoma taisyklė, ir todėl, kad tai pagrinde c2c kontraktai; b2b paprastai pasitelkia tokias technines priemones kaip www.

www kontraktai – tai – elektroninių kontraktų širdis. Jo pagrindiniai elementai:

Internetas yra universali atvira sistema, suteikianti komunikacijas nuo kiekvieno kiekvienam. Čia el.konktraktai praplečia EDI tradicines ribas ir įtraukia vartotojus, leidžia ne tik reguliarius ir pastovius komercinius santykius, bet ir vienkartinius ryšius.

Internetiniai el.kontraktai funkcionuoja kliento/serverio architektūros pagrindu. Tai reiškia, kad viena iš šalių veikia iš savo kompiuterio, bet per programinę įrangą ir interfeisą (vartotojo aplinką), kuriuos pateikia kitos šalies tinklapis.

Simetrinis šalių santykių struktūrizavimas taikomas EDI atžvilgiu (kiekvienas rengia žinutes ir pranešimus savo kompiuteryje, naudodamas savo programas), tuo tarpu internetiniai el.kontraktai yra pagrįsta būtent asimetriniu šalių santykių struktūrizavimu – asimetrine techninių vaidmenų distribucija. Be to, EDI atveju vartotojai veikia skaidriai, aiški jų geografinė buvimo vieta, o serveris yra identifikuojamas tik URL pagalba ir jis gali būti bet kur. Taigi, teisiniu požiūriu tampa visiškai nereikšminga geografinė infrastruktūra. Interfeisai (langai, tinklapiai ir kita vartotoju aplinka) tampa teisinio požiūrio el.kontrakto gravitacijos centru.

Tinklo technologijos įgalina verslo subjektus sutarčių sudarymo procesą perkelti e-agentui – programai, kuri naudoja vidinę informaciją, kurios pagrindu priima sprendimus.

Trumpai www el.kontraktai gali būti iliustruoti taip:

Tiekėjo tinklapis (esantis tiekėjo serveryje arba laikomas ir aptarnaujamas trečiosios šalies serverio) turi siūlomų prekių/paslaugų aprašymą ir visą rinkinį taip vadinamu ‘self-contracting’ puslapių, įgalinančių pateikti norimos prekės/paslaugos užsakymus ‘online’ (OL) režime. Vartotojai privalo pateikti asmeninę informaciją ir kartais kreditinės kortelės numerį. Tuomet, OL produktams, pirkėjui yra leidžiama juos parsisiųsdinti;

Fizinių prekių atžvilgiu – pristatymas yra atliekamas tradicinėmis priemonėmis ir budais vartotojui į namus; mokėjimai – dažniausiai mokėjimo kortelėmis; naujos mokėjimo priemones (SET, e-pinigai ir pan.) taipogi plinta;

Paslaugų atžvilgiu, paslaugų teikėjas jas pasirengęs suteikti sutartu/nustatytu vartotojui laiku ir vietoje; mokėjimo/atsiskaitymo metodas – tas pats.

Bet paprastai www el.kontraktai yra kur kas sudėtingesni, nes juose dažnai dalyvauja ir trečiosios šalys. Tai – autentifikuotos šalys (S-sertifikatų teikėjai), finansinės grupės, kurios aptarnauja e-atsiskaitymus, žymių/etikečių teikėjai ir ypatingai online parduotuvių firmos. Taipogi būtina atkreipti dėmesį i taip vadinamas online parduotuves/galerijas ir pan. Tokių parduotuvių uždavinys – sumažinti išlaidas pasidalijant tam tikrais elektroninės komercijos platformos elementais. Ankstyvojoje stadijoje išlaidos buvo mažinamos pagrinde komercinės informacijos pateikimu Internete ir todėl tokių tinklapių operatorių pagrindinė funkcija buvo suteikti ir aptarnauti vietą parduotuvei Internete,
kadangi ‘hostingo’ (informacijos pateikimo ir aptarnavimo Internete) išlaidos vis mažėjo, tokių saito operatoriai pradėjo teikti naujas paslaugas. Tai apima, pavyzdžiui, el.komercijos aplikacijas – ne tik vartotojų interfeisai, bet vidinis aplikacijų valdymas ir tvarkymas, įskaitant e-agentus. Jie taipogi gali pateikti bendrą platformą keletui atskirų parduotuvių, kas vartotojui leidžia sutaupyti apsipirkimo laiką

Elektroninių kontraktų Internete sudarymo procesas.

Minimali schema, kuria galima pavaizduoti el.kontraktų sudarymą Internete: E-katalogas, kurį pateikia pardavėjas. Pirmasis paspaudimas/spustelėjimas, patraukimas ar panašus pirkėjo veiksmas, skirtas prekių/paslaugų užsakymui. Rekapituliatyvinis (sumarizuojantis) puslapis, pardavėjo pateikiamas pirkėjui. Antrasis paspaudimas/spustelėjimas, patraukimas ar panašus pirkėjo veiksmas, išreiškiantis sutikimą/akceptą. Akcepto gavimo patvirtinimas, atliktas pardavėjo.

Taigi – 5 stadijos. Aišku, šis procesas gali būti sutrumpintas (tačiau tik profesionalių pirkėjų atžvilgiu, esant išankstiniam susitarimui) arba prailgintas.

Elektroninio kontrakto sudarymas

Kas yra pašto dėžutės teorija? Pašto dėžutės teorija yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad akceptas įsigalioja tik tuomet, kai ji gauna oferentas. pašto dėžutės teorija yra kilusi iš bendrosios teisės tradicijos; tai – numanoma, paneigiama kontraktų sudarymo/formavimo taisyklė. Pašto dėžutės teorija taikoma, kai šalys ryšį palaiko ne momentinėmis ryšio priemonėmis (tokiomis, kaip telefonu), bet nemomentiniu komunikavimu – paštu ir pan. Ji teigia, kad akceptas įsigalioja nuo to momento, kai yra išsiųstas, o ne kuomet yra gaunamas. Esmė ta, kad akceptantas komunikavimą patiki trečiąjai šaliai arba tam tikrą komunikavimo dalį perkelia nuo savo kontrolės. Efektas yra tas, kad taikant pašto dėžutės teoriją kontraktas yra laikomas sudarytu nuo to momento, kai yra išsiustas akceptas, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar oferentas iš viso gauna akceptą ar ne. Tai gali pasirodyti neteisinga, tačiau taisyklė yra pagrįsta pragmatiniu rizikos pasvėrimu el.kontrakto sudarymo procese ir išsprendžia gana sudėtingą problemą. Bet kokiu atveju, oferentas gali visada paneigti šią taisyklę, reikalaudamas, kad akceptas įsigaliotų nuo to momento, kai jis jį gauna. Ką labai svarbu suvokti – pašto dėžutės teorija nėra panacėja; ji taikytina išimtiniams atvejams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1811 žodžiai iš 5955 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.