Įvadas
Esperanto – tai dirbtinė kalba, kuri yra viena populiariausių pasaulyje. Šiame referate noriu papasakoti apie šios kalbos kūrėją Liudviką Lazarį Zamenhofą, esperanto kalbos kūrimo etapus, kilmę, kalbos esmę, plitimą ir vartojimą. Savo darbe daugiausia rėmiausi Lauryno Skūpo knygute apie esperanto kalbą “Esperanto tarptautinė kalba”, taip pat labai padėjo nagrinėjant šią temą ir Petro Čeliausko knyga “Nuo Babelio iki esperanto”, Antano Mekio “Esperanto kalbos vadovėlis”, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, bei surinkta medžiaga Interneto puslapiuose apie esperanto kalbą.
Babelio bokštas
Šiandien pasaulyje yra daugiau kaip 3000 kalbų. Ne kartą mėginta nustatyti kalbų „demografiją“. Paaiškėjo, kad vietoj vienos mirusios kalbos, dažniausiai atsiranda bent dvi naujos kalbos. Tokį kalbų gausumą galima pavadinti tikru Babeliu. Legenda pasakoja, kad prieš daug šimtmečių Babilono karalystės sostinėje buvo galima girdėti įvairiausiomis kalbomis ir dialektais šnekančius žmones, priemiestyje stūksojo nebaigtas statyti Babelio bokštas – garsus to meto arcitektūros kūrinys. Kadaise žmonės, kalbėję viena kalba, nutarė pastatyti dangų siekiantį bokštą. Babilono dievas Mardukas, norėdamas nubausti žmones už tokį įžūluymą, suskaidė jų kalbą į daugybę kalbų ir tarmių, kad žmonės nebegalėtų tarp savęs susitarti ir baigti statyti bokštą. Todėl bokštas ir liko nebaigtas, o kalbų gausumas ir šiandien vadinamas Babeliu.
Tarptautinės kalbos idėja
Dėl to, kad pasaulio tautos kalba įvairiomis kalbomis, valstybių tarptautiniai ryšiai ir susikalbėjimas kainuoja daug pinigų ir laiko. Tarptautinėse įstaigose dirba keli tūkstančiai vertėjų, tačiau daug dokumentų guli neišverstų į reikalingas kalbas ir sensta. Oficialios kongresų, pasitarimų kalbos – anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, kinų, arabų – padėties nepalengvina. Kongresų kuluaruose prancūzai negali susikalbėti su kolegomis indoneziečiais, anglai su marokiečiais, nigeriečiai su švedais ir t.t. Smarkiai išsiplėtę tarptautiniai santykiai, prekyba, turizmas, sportas reikalauja turėti ne vieną, o keletą svetimų kalbų. Jei pabandytume surašyti tik tas kalbas, kuriomis kalba ne mažiau kaip po milijoną žmonių, tai turėtume 150 kalbų sąrašą. Tarp jų būtų ir lietuvių kalba. O vadinamųjų didžiųjų kalbų, kuriomis kalba ne mažiau kaip po 100 milijonų žmonių, yra visai nedaug – tik 10.
1. Kinų kalba – 820 milijonų
2. Anglų kalba – 300 milijonų
3. Ispanų kalba – 219 milijonų
4. Hindi kalba – 200 milijonų
5. Rusų kalba – 155 milijonai
6. Japonų kalba – 113 milijonų
7. Portugalų kalba – 110 milijonų
8. Vokiečių kalba – 103 milijonai
9. Arabų kalba – 100 milijonų
10. Bengalų kalba – 100 milijonų
Dar 1873 m. Marselinas Bertelo (Berthelot, 1827 – 1907) pranašavo, kad mokslinis bendradarbiavimas greitai tapsiąs neįmanomas, nes būsią maža mokėti vieną – dvi užsienio kalbas. Norint sekti mokslo naujienas, reikia mokėti bent 10 – 20 kalbų. Štai kodėl kalbų gausumas visais laikais buvo laikomas „prakeikimu“ ir kodėl žmonės šimtmečiais svajojo apie vieną bendrą kalbą.
Dėl to, kad nėra visiems bendros kalbos, žmonės praranda daug jėgų – tokia yra dar civilizacijos pradžioje atsiradusi persų liaudies išmintis. Senovės persai tikėjo, kad įvairiomis kalbomis kalbanti žmonija kada nors sulauksianti žemiškojo dievo Ormuzdo viešpatavimo, ir tada visi būsią laimingi, nes žemė tapsianti vientisa šalimi, žmonės kalbėsią viena kalba, būsianti viena vyriausybė ir visiems vieni įstatymai.
Bendros tarptautinės bendravimo priemonės sukūrimo idėja buvo sukurta dar antikos laikais. Ją mėgino įgyvendinti Galenas (Galenus), Romos imperijos dvaro gydytojas. Nemaža viduramžių mokslininkų irgi svajojo apie tarptautinę kalbą. XI amžiuje arabų šeichas Mochiedinas, istorikų tvirtinimu, sukūrė dirbtinę tarpgentinę kalbą. Šiek tiek vėliau tarptautinio bendravimo rašytinių ženklų sistemą pateikė katalonietis filosofas Raimondas Lulijus (1234 – 1315) savo garsiame traktate „Visuotinis menas“(„Ars generalis“,1280). Pasaulinio alfabeto projektai buvo kuriami ir vėliau. Filosofas utopistas Tomas Moras (1478 – 1535) „Aukso knygoje, tiek naudingoje, tiek ir įdomioje, apie geriausią valstybės valdymą ir apie naują utopijos salą“ (1516 m.) aprašo ne tik „šalį, kurios nėra“, bet ir „kalbą, kurios nėra“ – utopinę kalbą.
Daugelio to meto mąstytojų mintis apie visam pasauliui bendrą kalbą yra išdėstęs švietėjas ir humanistas Chuanas Luisas Vivesas (Vives, 1492 – 1540). Tomazas Kampanela (Campanella, 1568 – 1639) „Filosofinėje gramatikoje“ („Grammatica philosophica“, 1610) rašė apie visiems bendros ir protingos kalbos gramatiką. Dar plačiau tarptautinės kalbos klausimą kėlė filosofas Frensis Bekonas (Bacon, 1561 – 1626) knygoje „Apie mokslų vertę ir tobulumą“ („De dignitate et augmentis scientiarum“, 1623).
Tarptautinę kalbą bandė sukurti R. Dekartas (Descartes, 1596 – 1650), G. Leibnicas (Leibniz, 1646 – 1716), B. Paskalis (Pascal, 1623 – 1662), T. Urkhartas (Urquhart, 1611 – 1660), I. Niutonas (Newton, 1643 –
1728). Šia problema ypač domėjosi čekų pedagogas ir filosofas Janas Komenskis (Komensky, 1592 – 1670). Jis net sukūrė kalbos projektą, kuriame žodžiai sudarinėjami pagal raidžių simboliką.
Dirbtinės kalbos projektų buvo sukurta gana daug. Literatūroje jų aprašyta net 900. Dirbtinių kalbų pavadinimai dažnai buvo egzotiški, poetiški arba net koketiški: Ariadna, Adjuvanto, Orba, Sermo, Ao, Eo, Esk, Tal, Hom-Idyomo, Simplo, Vivo, Karpoforofilus, Astegoniagrafianek.
Filosofai R. Dekartas ir G. Leibnicas pirmieji iškėlė tarptautinės loginės kalbos idėją, susilaukusią nemaža šalininkų. G. Leibnicas įrodinėjo, kad žodžiai turį ne tik perteikti idėjas ir sąvokas, bet ir patys būti perteikiami algebrinėmis transformacijomis. Kitaip tariant, sprendimai turėtų būti pakeisti matematiniais skaičiavimais. Taip pat jis yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimas pailgėtų trečdaliu, jei pasaulyje būtų tik viena kalba, nes trečdalį laiko mes skiriame kalboms. Ir graikų filosofas Platonas, gyvenęs prieš daugiau kaip 2300 metų, yra sakęs, kad dievai būtų padarę žmonijai didžiulę malonę, dovanodami jai bendrą kalbą.
Kai kurie mokslininkai siūlė tarptautine paversti vieną iš esančių arba mirusių kalbų. Kiti propagavo bilingvizmą – prancūzų ir anglų kalbas, treti siūlė trilingvizvą – prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Kadangi kurios nors gyvos kalbos pavertimas tarptautine kelia įvairių politinių ir sociologinių problemų, nieko nebuvo pasiekta.
1868 m. Paryžiuje pasirodė vienas iš sėkmingiausių kalbos projektų „universalglot“. Jo autorius prancūzas M. Piro (Pirro) pratarmėje rašė: „Mes iš kiekvienos gyvos kalbos paėmėme pačius
žinomiausius, būtiniausius ir lengviausiai ištariamus žodžius. Lotynų kalba tokių žodžių turi daugiausia“. Tačiau M. Piro projekto, kaip ir daugelio kitų, pasaulio visuomenė nepriėmė. 1880 m. išspausdinamas dirbtinės kalbos, vadinamos „volapiuk“ vadovėlis, kuris pagaliau susilaukė tikro pasisekimo. Jo autorius buvo dvasininkas Johanas Martynas Šlejeris (Schleyer, 1831 – 1912) iš Bavarijos. Tai buvo pirmasis sėkmingas, tūkstančių sekėjų susilaukęs bandymas, įrodęs, jog dirbtinė kalba gali funkcionuoti. Tačiau volapiukas tegyvavo 34 metus ir buvo užmirštas.1887 m. 28 metų Varšuvos akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamehofas, pasivadinęs daktaru Esperanto, išleido knygelę „Lingvo internacia“.Vėliau žodžio „daktaras“ nebeliko. Pats žodis esperanto reiškia „turintis viltį“. Ši kalba – pirmoji ir vienintelė, kurios jau nebegalima laikyti vien projektu. Ji gyvuoja, plėtojasi, turi kelis milijonus vartotojų visame pasaulyje ir gausią literatūrą.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas
L.L. Zamenhofas gimė 1859 metų gruodžio 15 dieną Bialistoke. Dabar šis miestas priklauso Lenkijai, o iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 metais jis priklausė Lietuvai. Balstogės gyventojų tautinė sudėtis buvo labai marga, o tautų draugystės idėja carinėje Rusijoje buvo svetimas dalykas, todėl Liudvikui nuo pat mažens teko susidurti su tautine neapykanta ir su kalbos problema. Apie šį laikotarpį jis vėliau rašė: „Mane auklėjo idealistu; mane mokė, kad visi žmonės yra broliai, tuo tarpu gatvėje ir kieme, kiekviename žingsnyje, viskas vertė mane pajusti, kad žmonių apskritai nėra: yra vien rusai, lenkai, vokiečiai, žydai ir t.t. Visa tai labai skaudino mano vaikišką sielą, nors daugeliui tai gali pasirodyti juokinga. Man tuomet atrodė, kad suaugusieji turi kažkokią visagalę jėgą, ir aš sau kartojau, jog užaugęs būtinai pašalinsiu tą blogybę. Suprantama, pamažu įsitikinau, kad viskas ne taip lengvai padaroma, kaip atrodo vaikui; vieną po kitos aš atmečiau įvairias vaikiškas utopijas, ir tik svajonės apie bendrą žmonių kalbą negalėjau išsižadėti“.