ĮVADAS
1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI………………………………………………………………………4
2. LR TEISINIAI AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGĄ……………………………………………………………………………………………………………6
2.1.ES teisės aktų suderinimas su nacionaliniais teisės aktais……………………………6
2.2. Paukščių ir Buveinių direktyvų vaidmuo………………………………………………….7
2.3. Problemos, kylančios įgyvendinant Paukščių ir Buveinių direktyvų
reikalavimus ……………………………………………………………………………………………….8
2.3.1. Nustatyti esamų teritorijų neatitikimai………………………………………..8
2.3.2. Nepamatuoti įsipareigojimai……………………………………………………….9
2.3.3. Poveikio aplinkai vertinimas……………………………………………………….9
2.3.4 Miškai……………………………………………………………………………………….9
2.3.5 Nepasinaudota finansinėmis ES priemonėmis………………………………..11
3. GEOGRAFINĖS IŠIMTYS………………………………………………………………………………….12
IŠVADOS
LITERATŪRA
Įvadas
Vienas iš svarbiausių aplinkosaugos teisės tikslų yra biologinės įvairovės, kuri pripažįstama neįkainojama visos žmonijos vertybe, išsaugojimas. Dėl vis didėjančio žmogaus kišimosi į natūralią aplinką, gamtinius procesus yra keičiamos ar net visiškai sunaikinamos natūralios ekosistemos, to rezultatas – nyksta ar yra didelis pavojus, kad išnyks daugelis laukinių gyvūnų ar augalų rūšių. Todėl daugumoje pasaulio valstybių daug dėmesio skiriama kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugai.
Lietuvoje gamtos apsauga puoselėjama nuo seno. Neturėdama išvystytos pramonės, turtingų gamtinių iškasenų klodų, Lietuva vis dėl to gali didžiuotis išsaugota ir žmogaus nesugriauta gamta. Kraštas esti turtingas biologinės įvairovės, urbanizacijos nesugadintų vaizdingų kraštovaizdžių, kurių vertingiausi yra paskelbti saugomomis teritorijomis. Gamtos saugojimo tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvoje augo šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, medžioti, daryti takus ir net lankytis. Sovietiniais metais bandyta steigti draustinius bei rezervatus medžiojamajai gyvūnijai, nors jie ilgai neišsilaikė. Valstybinių draustinių tinklas pradėjo formuotis tik nuo 1960 m., kai beveik 135 tūkst. ha plote buvo įsteigtas 91 draustinis. Taip buvo padėtas tvirtas pagrindas saugomoms teritorijoms.
Atgavusi nepriklausomybę šalis pasuko integracijos į ES ir tarptautinę bendruomenę keliu, kuriuo žengiant teko priimti nemaža iššūkių sprendžiant aplinkos apsaugos problemas bei tobulinant aplinkosaugos (ekologinę) teisę. Šalis ratifikavo ir įgyvendina svarbiausias tarptautines sutartis, reglamentuojančias biologinės įvairovės apsaugą; į nacionalinius teisės aktus perkeltos ES aplinkosauginių direktyvų nuostatos. Nacionalinių teisės aktų derinimas su Europos Sąjungos teisės aktais turėjo didelę įtaką tiek visai nacionalinei teisei, tiek tai jos daliai, kuri reguliuoja visuomenės ir aplinkos sąveikos santykius (ekologinei teisei).
Referate apžvelgsiu pagrindinius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius biologinės įvairovės apsaugą. Daugiau dėmesio skirsiu ES ir nacionalinių teisės aktų sąveikai ir su ja susijusiomis problemomis.
Paaiškinimai:
ES – Europos Sąjunga;
Acquis communitaire – Europos Sąjungos teisės aktų sistema;
Gamtinė buveinė – tai teritorija, kurioje gyvena/vegetuoja tam tikra rūšis;
NATURA 2000 – saugomų ES teritorijų tinklas;
PAV – poveikio aplinkai vertinimas
1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI
Lietuva yra prisijungusi arba ratifikavusi 5 konvencijas ir vieną tarptautinę sutartį dėl gamtos ir biologinės įvairovės išsaugojimo. 1 lentelė
Konvencijų ir tarptautinių sutarčių sąrašas
Teisės akto pavadinimas (trumpas) Tikslas Pastabos
Tarptautinės svarbos šlapžemių konvencija (Ramsaras, 1971 m. ) Sustabdyti įvairių pelkių nykimą Lietuva prisijungė prie konvencijos 1993 m.
Nykstančių rūšių tarptautinės prekybos konvencija (Vašingtonas, 1973 m.) Reguliuoti prekybą retais ir nykstančiais augalais ir gyvūnais LR seimas ratifikavo 2001 m.
Biologinės įvairovės konvencija (Rio de Žaneiras, 1992 m.) Saugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti subalansuotą biologinių išteklių naudojimą LR seimas ratifikavo 1995 m.
Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių konvencija (Bona, 1979 m.) Saugoti migruojančių gyvūnų rūšių buveines visame migracijos kelyje LR seimas ratifikavo 2001 m.
Europos laukinės gyvūnijos ir gamtinių buveinių konvencija (Bernas, 1979 m.) Išsaugoti laukinę gyvūniją ir augaliją ir jų natūralias buveines LR seimas ratifikavo 1996 m.Kai kurios konvencijos turi dedamąsias dalis – specialias išlygas dėl tam tikrų rūšių apsaugos. Bonos konvencija turi tokią dedamąją dalį dėl šikšnosparnių apsaugos, kurią LR seimas ratifikavo 2001 m.
Daugumos ES direktyvų nuostatose aptiksime tarptautinių konvencijų ir sutarčių reikalavimų.
ES, ratifikavusi arba prisijungusi prie konvencijos ar sutarties, prisiima įsipareigojimus perkeldama juos į direktyvas ar reglamentus. Lietuva kaip ES narė turi laikytis šių bei kitų prisiimtų įsipareigojimų nuo narystės pradžios. Kai kurios direktyvos remiasi tam tikromis konvencijomis, pvz. Paukščių ir Buveinių direktyvos (žr. tolimesnius paragrafus) paremtos Bonos ir Berno konvencijų nuostatomis. Kiekviena konvencija ar tarptautinis susitarimas numato minimalius reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti kiekviena dalyvaujanti šalis. Ratifikavusi Ramsaro konvenciją Lietuva įsipareigojo įsteigti bent vieną saugomą šlapžemę. Nors vietoje to, Lietuva pasiūlė įrašyti į sąrašus net penkis rezervatus: Žuvinti, Kamanų, Čepkelių, Viešvilės ir Nemuno deltą.
1 pav. Moksleiviai kelia inkilus šikšnosparniams Dūkštų ąžuolyne. Vasarą jose dienoja įvairios šikšnosparnių rūšys: Brandto, vandeniniai pelėausiai, europiniai plačiausiai ir kt. Tokios slėptuvės atstoja trūkstamą drevių skaičių. 2. LR TEISINIAI AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGĄ
Atgavus nepriklausomybę pradėta kurti nacionalinė aplinkos apsaugos teisinė sistema, kuri sudaro teisinius biologinės įvairovės išsaugojimo pagrindus. Atsižvelgiant į tarptautinės bendrijos bei ES reikalavimus biologinės įvairovės srityje bei panaudojus nacionalinę patirtį ir įdarbį buvo parengti teisės aktai, reglamentuojantys biologinės įvairovės apsaugą bei numatytos konkrečios priemonės ir veiksmai. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys gamtos apsaugą (biologinės įvairovės) yra LR saugomų teritorijų įstatymas, LR miškų įstatymas, LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių ir bendrijų įstatymas, LR laukinės gyvūnijos įstatymas, LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, LR laukinės augalijos įstatymas.
1998 m. parengta ir pradėta įgyvendinti Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, patvirtinti LR Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos. Strategijos parengimas pareikalavo nemažai pastangų, nes reikėjo atsižvelgti į visą eilę faktorių, perkelti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir ES reikalavimų naštą į vieną dokumentą. Pirmieji darbai rengiant šį dokumentą buvo padaryti 1995 m., kai LR Aplinkos apsaugos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir užsienio konsultantais parengė Lietuvos valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kurioje biologinės įvairovės apsauga buvo viena svarbiausių užduočių. Strategijos sukūrimą paskatino tai, jog 1995 m. Lietuva ratifikavo Biologinės įvairovės konvenciją.