Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir lietuvos konstitucinė teisė
5 (100%) 1 vote

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir lietuvos konstitucinė teisė

11213141

Turinys

ĮVADAS 3

1. Žmogaus teisės ir laisvės 4

2. Tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus teisėje ypatybės 4

3. Apie Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją 5

4. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir Lietuvos konstitucinė teisė 5

4.1. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginimas 8

4.2. Konstitucinio Teismo išvados dėl konkrečių Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos straipsnių atitikimo LR Konstitucijai 10

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

Įvadas

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos konstitucinės teisės santykis yra aktuali šių dienų problema, nes Lietuva yra viena iš narių kandidačių, ketinančių 2004 m. įstoti į Europos Sąjungą.

Lietuvos Respublika 1993 m. gegužės 14 d. tapo Europos Tarybos nare, tą pačią dieną ji pasirašė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją. Lietuva, tapusi Tarybos nare, jautė būtinybę prisijungti prie Konvencijos. Šis valstybės veiksmas turėjo ne tik politinę, bet ir teisinę reikšmę. Lietuva dar nebūdama Europos Tarybos nare, rengdama savo įstatymus atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Todėl mano tikslas – panagrinėti Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos santykį.

Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne vien teisinė, bet ir pilietinė, politinė, dorovinė kategorija. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta žmogaus teisių koncepcija grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisės – svarbi teisinė vertybė, kurią valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai turi gerbti bei saugoti.

Šio darbo uždaviniai: atskleisti žmogaus teisių ir laisvių Konstitucijoje įtvirtinimo prasmę; išsiaiškinti ratifikuotų tarptautinių sutarčių taikymo ypatybes Lietuvoje; aptarti Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją ir išsiaiškinti kiek ji prieštarauja ar ne Lietuvos konstitucinei teisei.

Rašydama šį darbą rėmiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, LR tarptautinių sutarčių įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos tekstais bei moksline teisės literatūra ir jos analize.

1. Žmogaus teisės ir laisvės

Vienu sakiniu pasakyti, kas sudaro žmogaus teisių ir laisvių juridinę esmę, iš esmės neįmanoma. Tai parodo ir nevisai aiškus Konstitucijos (18str.) sakinys:“ Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Šios teisės ir laisvės nėra apibrėžtos. Jų įtvirtinimo Konstitucijoje prasmė – suteikti žmogui teisinės (tiek teisminės, tiek neteisminės) savigynos priemones. Žmogus, remdamasis tam tikrą teisę ar laisvę įtvirtinančia Konstitucijos nuostata, gali apginti save ir savo teises bei laisves. Žmogaus teisių ir laisvių, kaip tam tikro konstitucionalizuoto būvio principų įtvirtinimo Konstitucijoje prasmė – ne tik apriboti valstybinę bendruomenę ir jos kuriamą valstybę, bet ir nustatyti atitinkamas valstybės veiklos kryptis, pvz.: užtikrinti žmogaus gyvybę ar nuosavybę.

2. Tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus teisėje ypatybės

` Tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir vykdymas šalies viduje yra sudėtingas procesas, todėl būtina, kad jis būtų apibrėžtas įstatymais. 1999 m. birželio 22 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas. Esminę reikšmę šiame įstatyme turi 11 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumo principą:

1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.

2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

3. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatyta tvarka pateikia Seimui atitinkamo įstatymo projektą arba priima atitinkamą Vyriausybės nutarimą, ar pagal kompetenciją užtikrina kito teisės akto priėmimą.

Šio straipsnio 2 nuostata vertinama labai pozityviai, nes ji suteikia viršenybę ratifikuotoms tarptautinėms sutartims tuo atveju, jei jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. 3 dalies nuostata galėtų būti aiškinama kaip reikalaujanti beveik kiekvienos tarptautinės sutarties transformavimo į nacionalinę teisės sistemą priimant atitinkamą įstatymą. Tai nėra labai teigiamai vertinama, nes vidaus įstatymai turėtų būti svarbesni nei ratifikuotų sutarčių. Dažnas jų kaitaliojimas gali iššaukti nepasitenkinimą.

3. Apie Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją

Europos Tarybos priimta 1950m. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir įsigaliojusi 1953m. šiuo metu galioja iš dalies pakeista protokolu Nr. 11 ir yra svarbus žmogaus teises reglamentuojantis dokumentas savo efektyviu
apsaugos mechanizmu išsiskiriantis iš kitų tokio pobūdžio tarptautinių dokumentų. Konvenciją Lietuva ratifikavo 1995m. balandžio 27d., ji įsigaliojo tų pačių metų birželio 20 d. Šiuo metu Konvenciją papildo 12 protokolų, iš kurių dvyliktasis dar nėra įsigaliojęs. Jis yra skirtas diskriminacijos uždraudimui. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos jurisprudenciją sudaro ne tik konkrečios teisės normos, įrašytos į Konvencijos ir jos protokolų straipsnius, bet ir Europos Žmogaus teisių teismo sprendimuose suformuluoti precedentai.

Nors Konvencija buvo rengiama atsižvelgiant į 1948m. JTO Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Konvencijoje dominuoja pilietinės ir politinės teisės.

4. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir Lietuvos konstitucinė teisė

Teisės doktrinoje ypač daug ginčų kyla dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos santykio su kitais konstitucinės teisės šaltiniais. Kai kurie autoriai neabejoja tarptautinės teisės prioritetu vidaus teisės atžvilgiu žmogaus teisių srityje. Nežiūrint Konvencijos vaidmens valstybių teisės šaltinių sistemoje įvairovės, ji neabejotinai visur vaidina svarbų vaidmenį, įtakodama visų valstybių, ratifikavusių šią konvenciją, konstitucinius žmogaus teisių institutus.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija yra svarbi Lietuvos teisės sudedamoji dalis (2000m. gegužės 8d. nutarime ir kt.). Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime pažymėjo, kad „Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir kaip Lietuvos teisės aiškinimui, ir taikymui“. Konstitucinis Teismas nagrinėdamas, ar tam tikra Lietuvos įstatymų nuostata atitinka Konstituciją, nagrinėja Konvencijos tekstą, taip pat ir Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudenciją.

Konvencijos pirmame skyriuje yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias, sutinkamai su jos 1 ir 57 straipsniais, ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta: „Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje.“ Taigi kiekviena valstybė, ratifikavusi Konvenciją, turi veiksmingai įgyvendinti Konvencijos (arba jos protokolų, kuriuos ši valstybė yra ratifikavusi) nuostatas, kad visiškai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal ją.

Šis bendras reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su tarptautinės teisės ir šalių vidaus (nacionalinės) teisės santykiu bendrai bei atsižvelgiant į atskiras problemas, konkrečiai – į žmogaus teisių ir laisvių problemą. Šiuo metu Europoje bene labiausiai paplitusi vadinamoji paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių sutarčių, taigi ir Konvencijos, realizavimo būdas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo tikslo požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Kaip tik dėl to labai svarbu įvertinti ir nustatyti Konvencijos ir Konstitucijos santykį.

Konstitucijos II skirsnyje („Žmogus ir valstybė“), taip pat preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje.

Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos, kas yra numatyta jos 13 straipsnyje, sudarančiame Konvencijos nuostatų įgyvendinimo kiekvienos valstybės vidaus teisinėje sistemoje pagrindą. Šiame straipsnyje skelbiama: „Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šios Konvencijos, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys.“ Vadinasi, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Šios nuostatos turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose.

Tolygus su įstatymais Konvencijos taikymas Lietuvos Respublikos vidaus teisėje ir jos nuostatų įstatyminė galia dar neužtikrina, kad visais atvejais Konvencijos nuostatos bus veiksmingai įgyvendinamos,
Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai.“ Nors ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančia tarptautinės sutarties – Konvencijos, bet ji reikalauja, kad tarptautinės sutarties nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nes jei prieštarautų, būtų problemiška įgyvendinti Konvenciją Lietuvos Respublikos vidaus teisėje.

4.1. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginimas

Vertinant Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių turinį būtina atsižvelgti į lyginamosios konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės suderinimo metodologinius pagrindus. Konvencijos nuostatos galėtų būti pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jeigu:

1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį teisių ir laisvių sąrašą, o Konvencija nustatytų kokias nors kitas teises ir laisves;

2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę;

3) Kokia nors Konvencijos nuostata negalėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisės sistemoje dėl to, kad ji nesutampa su kokia nors Konstitucijos nuostata.

1) Remiantis Konstitucijos ir Konvencijos bendrąja analize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tai patvirtina ir Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo.

Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaip vienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinant teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu. Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, ar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią (šiuo atveju – Konvencija ir jos protokolai). Čia lemiamą reikšmę turi Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis, nustatanti Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių inkorporavimo, taigi ir jų taikymo tolygiai su įstatymais, principą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Taigi Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja.

2) Konstitucinis Teismas, atlikęs tekstų bendrąją analizę, pažymėjo, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę. Vertinant Konstitucijos ir Konvencijos normų sąveiką ir šių normų tarpusavio sąveikos interpretavimo ribas negalima neatsižvelgti į Konstitucijos 6 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Konstitucinis Teismas pabrėžia, jog Konstitucijos vieningumas pirmiausia reiškia tai, kad konstitucinės nuostatos yra susijusios ne tik formaliai, pagal Konstitucijos normų išdėstymo struktūrą, bet ir pagal jų turinį. Šis normų vieningumas reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių. Akivaizdu, kad interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu atvejų negalima jo aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų. Ypač svarbu į tai atsižvelgti tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius „Žmogus ir valstybė“, „Visuomenė ir valstybė“, „Tautos ūkis ir darbas“ bei kitus, kuriuose yra įtvirtintos konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės.

4.2. Konstitucinio Teismo išvados dėl konkrečių Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos straipsnių atitikimo LR Konstitucijai (3)

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2137 žodžiai iš 4246 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.