Fabijono kemėšio sociologinė samprata
5 (100%) 1 vote

Fabijono kemėšio sociologinė samprata

112131

FABIJONO KEMĖŠIO SOCIOLOGINĖ SAMPRATA

Įvadas

Profesorius Mečislovas Treinys kalbėdamas apie Fabijoną Kemėšį jį pavadino „vienu ryškiausių ir tauriausių Lietuvos daugiabriaunės paribių problemos sprendėjų“. Ir neatsitiktinai, nes Fabijonas Kemėšis – įvairialypė asmenybė. Jis – kunigas, ekonomikos profesorius, sociologas, politologas, moralistas, kooperacijos veikėjas, žurnalistas. Visą savo gyvenimą nenuilstamai siekęs tautos ir jos politinių jėgų, visų pirma – dešiniųjų, vienybės, santaklos bendram kuriamajam darbui. Jis korporatyvinio atstovavimo šalininkas, ekonominių ir socialinių mokslų sintezės, tautos moralinio ugdymo, visuomenės solidarizmo iniciatorius ir vykdytojas. Jo darbai rodo, jį buvus nuoseklų mastytoją, kuriam rūpėjo daugybė įvairių klausimų. Fabijonas Kemėšis ne tik kūrė idėjas, apibendrino pasaulio, ypač anglosaksų kultūros patirtį, bet visa tai siejo su Lietuvos realijomis, su viltimi sukurti vieningą ir laisvą Lietuvą.

Fabijono Kemėšio gyvenimas neatsiejamas nuo jo keltų ir puoselėtų idėjų. Jis jų neatsisakė net žiauriai tardomas ir kalinamas. Tai rodo NKVD tardytojų surašyti protokolai, kuriuose aiškiai užfiksuota pozityvi jo idėjos raiška, jos gynimas. Tai, kas Fabijonui Kemėšiui buvo svarbu laisvėje, buvo morališkai apginta ir nelaisvėje, nors dėlto jis paaukojo gyvybę.

Iki 1990 Fabijono Kemėšio asmenybę, kaip ir jo nuveiktus darbus gaubė užmarštis. Tik 1990 balandžio 10 dieną, Lietuvos žemės ūkio akademijos vadovybės prašymu, Fabijonas Kemėšis buvo reabilituotas. Tačiau konfiskuoti profesoriaus rankraščiai, deja, nepasiekė mūsų dienų, nes NKVD juos sunaikino. Kartu su reabilitacija, žingsnis po žingsnio Fabijonas Kemėšis ir jo darbai grįžta Lietuvai. Kone labiausiai domimasi jo pasisakymais dėl Lietuvos valstybės politikos ir valdymo sanklodos. Šiuo aspektu, Fabijono Kemėšio nuostatas, palyginti nuosekliai, pristato profesorius V. Pruskus darbe „Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje“ išleistame Vilniuje (VPU) 2001 metais. Tiesa, tenka pažymėti, jog autorius neišskiria ir atskirai neaptaria Fabijono Kemėšio pasisakymų. Jis juos pateikia bendrame istorijos kontekste, taip leisdamas pajusti bendras to meto nuotaikas, ir kartu sugretinti Fabijono Kemėšio ir kitų to laikmečio žymių kunigų samprotavimus bei pozicijas. Kita publikacija – „Tautos suvienijimo vizija F. Kemėšio darbuose“ yra jau po Fabijono Kemėšio mirties išleistoje jo knygoje „Krikščioniškosios ekonomijos link“ (1997). Profesorius M. Treinys minėtame straipsnyje glaustai pristato Fabijono Kemėšio asmenybę, pateikia reikšmingiausius jo gyvenimo faktus, šiek tiek daugiau dėmesio skiria suėmimui ir tardymui bei pateikia bylos detalių, aptaria jo publikacijas. Kiek kitaip, Fabijoną Kemėšį pristato A. Poška įvadiniame straipsnyje „Fabijono Kemėšio socialinės filosofijos bruožai“ rašytame jau minėtai knygai. Čia, nuosekliai gvildenami jo teiginiai apie kapitalizmą, socializmą, marksizmą ir komunizmą, fašizmą ir kt. Anot A. Poškos, studija „Krikščioniškosios ekonomijos link“ yra „neabejotinai iškilus Lietuvos katalikiškosios socialinės filosofijos reiškinys“. Tačiau, iškart priduria, jog „praėjus 50 metų nuo veikalo parašymo, turi tik istorinę vertę“, nors „kai kurie metodologiniai principai, kuriais remiantis buvo formuluojamos socialinės problemos <….> kompetentingi ekonominių ir socialinių koncepcijų vertinimai turi neabejotiną išliekamąją vertę“. Be minėtų darbų, straipsnį „Fabijono Kemėšio biografijos duomenys“ paskelbė kunigas B. Balaiša ir Dr. Napalys Kitkauskas. Tačiau ko gero pirmas, ir palyginti išsamus straipsnis, buvo paskelbtas 1957 metais išeivių Bostone leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (11 t.), 1986 metais pasirodė biografinis straipsnelis ir “Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, tačiau jo darbai visuomenei dar kurį laiką liko nežinomi.

Buvo minėta, kad Fabijonas Kemėšis – įvairialypė, moraliai subrendusi asmenybė, tačiau apkalbėti jo veiklos visus aspektus, dėl ribotos darbo apimties, nėra galimybių. Manyčiau, jog mažiausiai buvo rašyta apie žmogų, jo socialinę prigimtį ir socialinio gyvenimo principus. Tad, šiame darbe aptarsime tik kai kuriuos:

1) Fabijono Kemėšio gyvenimo ir jo kaip asmenybės aspektus; bei

2) Fabijono Kemėšio samprata apie žmogaus prigimtį, jo vietą ir vaidmenį socialinėse struktūrose, išsakyta knygoje „Krikščioniškosios sociologijos linkme“.

Šeima ir jos įtaka asmenybės vystymuisi

Fabijonas Kemėšis gimė 1879 sausio 20 d. Vaspatų kaime, Alantos valsčiuje, Utenos apskrityje, Dominyko ir Barboros Kemėšų šeimoje. Be Fabijono, šeimoje buvo dar trys seserys – Leonora, Margaritą ir Juzefą. Tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 27 ha žemės. Kemėšai buvo apsišvietusių lietuvių šeima, platino lietuviškas knygas. Dėl ko, Dominykas Kemėšis buvo caro valdžios suimtas ir tardytas.

Fabijonas pradinį mokslą įgijo šeimoje. 1890 išvyko mokytis į Palangos progimnaziją, kurią baigė 1895 metais. Vėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje baigęs šešias klases (gimnazijos nebaigė) 1897 įstojo į Kauno kunigų seminariją, joje mokėsi iki 1902 metų. Seminarijoje įsijungė slaptos lietuvių klierikų draugijos veiklą,
skaitė klierikams referatus, ruošė meno vakarus. Jo lietuvišką veiklą pastebėjąs inspektorius Ks. Kriškijonas, įspėjo Fabijoną mesti tą „velnišką reikalą“ (szatańska sprawa). Besimokydamas seminarijoje susipažino su Leono XIII socialinėmis enciklikomis, kurios įkvėpė (paskatino) Fabijoną Kemėšį domėtis socialiniais klausimais.

Fabijonas Kemėšis – kunigas ir visuomenininkas.

1902 metų spalio 1 dieną vyskupas G. Cirtautas įšventinto į kunigus ir paskyrė vikaru Tauragėje. Nuo pat pirmųjų vikaravimo dienų Fabijonas Kemėšis aktyviai domėjosi socialiniais klausimais. Jis rūpinosi parengti mokytojų parapinėms pradžios mokykloms, įsteigė lietuvišką kooperatyvą (nes kooperacijoje matė ekonominio pakilimo priemonę, kuri siejosi su socialinėmis pažiūromis į santalkos darbą), skatino gyventojus imtis amatų ir prekybos, populiarino kooperacijos idėjas. 1907 metais suorganizavo lietuvišką vakarą, kuriame dalyvavo Tilžės „Birutės“ choras.

Fabijono Kemėšio energija ir veržlumas, nepatiko vietos klebonui, todėl nuo 1907 metų jis vikaro pareigas ėjo Subačiuje. Čia, kaip ir Tauragėje, rengė lietuviškus vakarus, režisavo vaidinimus, telkė vietos gyventojus į katalikiškas draugijas, platino katalikišką spaudą. O 1907 ir 1908 Subačiuje mokytojams ruošti sutelkė apie 15 jaunuolių, rašė įvairiems laikraščiams visuomeniniais klausimais, padėjo įsteigti ir rėmė vienintelę miestelyje lietuvišką vaistinę.

Vikaro populiarumas, o ypač jo veržlumas bei kultūrinis ir socialinis darbas nepatiko klebonui Pr. Kazlauskui. Todėl, netrukus Fabijonas Kemėšis dar kartą buvo iškeltas, šį kartą į Vabalninkus, kur vikaravo nuo 1908 iki 1911 metų. Nors Vabalninke dirbo palyginti neilgai, tačiau, būtent, čia jo visuomeninis darbas tapo labiau kryptingas. Gyvendamas Vabalninke Fabijonas Kemėšis įsijungė į centrines lietuvių organizacijas: Šv. Kazimiero, Blaivybės, „Ryto“, „Saulės“, Lietuvių mokslo draugiją Vilniuje.

1911 atvykęs į Vilnių (dirbo vikaru Šv. Mikalojaus bažnyčioje) įsteigė Blaivybės skyrių ir buvo jo pirmininkas. Kartu su Antanu Smetona, Juozu Tumu-Vaižgantu, Mečislovu Yču ir kitais dirbo „Vilties“ redakcijoje. Dirbdamas „Viltyje“ Fabijonas Kemėšis sugebėjo suderinti du pradus – tautinį ir religinį, tuomet labai svarbius Lietuvai. Kas darė galimą tautininkų ir krikščionių demokratų santalką, t.y. bendrą darbą. 1912 buvo išrinktas į Lietuvių mokslo draugijos valdybą. Gyvenant Vilniuje išryškėjo dar dvi sritys, kurioms Fabijonas Kemėšis negailėjo triūso – tai blaivybė ir mokslo populiarinimas.

Tačiau jo energija ir darbai kėlė nepasitenkinimą senoniosios kartos kunigams ir rusų valdžiai. Tai buvo kone svarbiausia priežastis paskatinusi Fabijoną Kemėšį išvykti iš Lietuvos. 1913 metais atvykęs į Škotiją, Glasgove metus laiko redagavo „Išeivių Draugą“. 1914 metų pradžioje atvyko į Jungtines Amerikos valstijas, kur buvo pakviestas Čikagoje redaguoti „Draugą“. Nuo 1914 redagavo Draugą ir buvo Dievo Apvaizdos parapijos vikaras. Amerikoje Fabijonas Kemėšis aktyviai įsijungė į lietuvių katalikų akciją ir tautinį darbą, paskatinęs atsirasti daugelį naujų organizacijų bei laikraščių. Kartu su kunigu A. Staniukynu 1914 kovo 29 dieną įsteigė Labdaros sąjungą, kuriai F. Kemėšis parašė nuostatus, 1914 lapkričio 17 dieną padėjo įsikurti Moterų sąjungai ir jos laikraščiui „Moterų Dirva“. Daug energijos skyrė 1913 metais įsikūrusiems Lietuvos vyčiams: steigė naujus skyrius, organizavo chorus, dramos ratelius, vakarinius kursus, bibliotekas.

Jau 1914 rugsėjo mėnesį, Amerikoje išbuvęs nepilnus metus, Fabijonas Kemėšis sukvietė politinį katalikų suvažiavimą, kuris įsteigė Tautos fondą Lietuvos laisvės kovai remti ir sudarė Amerikos lietuvių tarybą. Fabijonas Kemėšis buvo išrinktas šios tarybos nariu. Po metų, jis pasitraukė iš „Draugo“ redakcijos ir persikėlęs į Bostoną, apsigyveno Šv. Petro lietuvių parapijoje, kur ėmėsi telkti lietuvius katalikus darbininkus. 1915 metų birželio mėnesį, Fabijono Kemėšio pastangomis buvo įsteigta Lietuvių darbininkų sąjunga, o rugsėjo mėnesį pasirodė sąjungos laikraštis „Darbininkas“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi ir sąjungos dvasios vadu buvo Fabijonas Kemėšis. Jis lankė lietuviškas parapijas, kūrė lietuvių darbininkų sąjungos skyrius, rinko lėšas sąjungos namams pirkti, „Darbininke“ polemizavo su liberalių ir socialistinių pažiūrų žmonėmis. 1917 ir 1918 metais vėl dirbo „Draugo“ redakcijoje, vikaravo Šv. Jurgio parapijoje ir Lolojos universitete studijavo sociologiją. 1919–1922 Detroite Šv. Jurgio parapijoje klebonavo.

Fabijonas Kemėšis – mokslininkas ir visuomenininkas.

1922 metais atsisakęs klebono pareigų atsidėjo studijoms Čikagos Lolojos ir Vašingtono universitetuose. Studijuodamas Vašingtono universiteto Filosofijos fakulteto ekonomikos skyriuje parašė disertaciją – „Amerikos lietuvių kooperatinis judėjimas“ ir apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Baigęs studijas grįžo į Lietuvą.

1924 rugsėjo 23 dieną Dotnuvos Žemės ūkio akademijos pradėjo eiti docento pareigas. 1927 tapo ekstraordinariniu profesoriumi ir vadovavo Žemės ūkio ekonomijos katedrai. Dėstė politinę ekonomiją,
kooperaciją, kartais anglų kalbą, rašė mokslines publikacijas. 1934 metais „Žemės ūkio vadovo“ 5 tome paskelbė studiją „Žemės ūkio kooperacija“. Parašė ir 1938 metais išleido „Socialinės ir politinės ekonomijos įvadą“, kurį žemės ūkio akademijos studentai naudojo kaip vadovėlį.

Fabijonas Kemėšis pirmasis Lietuvoje pradėjo sociologinius tyrimus. 1925–26 kartu su studentais surinko gausią medžiagą, kurią apibendrino ir paskelbė straipsniuose: „Lauko darbininkų atlyginimai Lietuvoje 1925–1926“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1929–30, 1931), „Socialinė bei kultūrinė lauko darbininkų būklė 1925–1926“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1931, 1932), „Ūkininkų nuomonės lauko darbininkų klausimu“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1932, 1933). Ir vėlesniems jo darbams buvo būdingas sociologinis aspektas.

Savo paskaitose rėmėsi socialinėmis popiežių enciklikomis, anglosaksų autoriais, pabrėždamas socialinio teisingumo ir krikščioniškosios etikos principus. Savo pažiūras stengėsi pagrįsti praktiškais darbais, veikdamas įvairiose organizacijoje arba jas kurdamas. Matyt, neatsitiktinai, 1930 metų gruodžio mėnesį buvo pakeltas Kauno kapitulos garbės kanauninku. 1924–1927 ir 1942–1944 buvo akademijos Šv. Povilo bažnyčios Dotnuvoje rektorius. Tačiau dirbdamas mokslinį darbą Fabijonas Kemėšis neliko abejingas visuomenei.

Būdamas Dotnuvoje netruko įsitikinti, jog jos apylinkėse gausu nulenkėjusių lietuvių, todėl čia neilg trukus įkūrė švietimo ir savišalpos draugiją „Šviesa“ su tikslu lietuvinti vietos gyventojus. Fabijonas Kemėšis pirmasis sumanė ir įsteigė Jaunųjų ūkininkų būrelį, amatų mokyklą, įkūrė Dotnuvos darbininkų smulkaus kredito draugiją. 1925 metais Kaune įsteigė knygoms leisti kooperacinę bendrovę „Žinija“, buvo jos valdybos iždininku. Dalyvavo Užsienio lietuviams remti draugijos, pavasarininkų, ateitininkų, blaivininkų, kai kurių tautininkų organizacijų veikloje siekdamas suartinti tautininkus ir krikščionis demokratus – dvi veiksmingiausias dešiniąsias sroves. Savo veikaluose ir kalbuose propagavo dešiniojo bloko sukūrimo idėją, siūlė kelti tautos kultūrą, švietimą, gerovę, skatino sutarimą. „Ateitis priklausys tiems, kurie daugiausia nubirbs gražaus kultūros darbo“, – rašė Fabijonas Kemėšis.

Svarstydamas politinę Lietuvos ateitį, jis prioritetą teikė korporatyvinei santvarkai, t.y. tautai turi būti atstovaujama ne politiniu, bet profesiniu principu. Apie tai Fabijonas Kemėšis rašė straipsnyje „Lietuvių tautos ideologinė vienybė“ (1943).

Fabijono Kemėšio – pastangos „suvienyti Lietuvą“.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1842 žodžiai iš 3671 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.