Filosofija teisė
5 (100%) 1 vote

Filosofija teisė

1121314151617181

1.Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo savitumas.

Filosofija atsirado 6a.pr kr. Mažosios Azijos pakrantėse. „Filosofijos tėvu“ laikomas Talis iš Mileto. Pradinė filosofijos problematika-daiktų pagrindo(kilmės) ieškojimas. Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę. Ji kyla iš mąstymo ryšium su būtimi, prasideda kartu su istorija. Filosofija kyla apmąstymo lygmenyje, bet jau yra žinios apie pasaulį ir operuoja visu sąmonės turiniu. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.

Filosofijos prasmė ir reikšmė skirtingų filosofų suvokiama skirtingai. Senovės graikams fil.reiškė išminties meilę, siekimą mąstant išvysti pasauli tokį koks jis yra savaime ir iš tikrųjų. Pagal A.Maceiną, filosofija- tai žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje, todėl ji nebutinai turi būti susisteminta ar sąmoninga. K.Jaspersas teigia,kad filosofija yra dalykas, kuris liečia kiekvieną ir todėl tūri būti paprasta ir suprantama. Ji padeda žmogui tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

A.Šliogeris teigia,kad filosofijos esmė- būdas mąstyti ir būti pasaulyje jame nepasiliekant, bet kartu jo nepaleidžiant, arba žmogaus sugebėjimas peržengti pasaulį jame įsišaknijant. Filosofinis mąstymas- pastanga atsiverti transcendencijai pasaulyje arba siekis kasdieniniame pasaulyje išvysti tai,kas nekasdieniška. Filosofiniam mąstymui,anot K.Jasperso, nebūdinga pažanga. Filosofija mąsto tiesą, kuri prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas. Fil. Pasirodo ten, kur nubunda žmogus –tai yra filosofija be mokslo. Visų pirma, kiekvienas tariasi išmanąs fil,antra,fil mąstymas pirmapradis- žmogus privalo pats mąstyti, trečia, autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai, ketvirta, fil gyvuoja priežodžiuose, posakiuose, įsitikinimuose. Fil esmė- tiesos ieškojimas.

Fil. Kilmės šaltiniu laikomi mitologija ir klausimas. Mito ir fil santykį galima nusakyti taip: mitas slepia savyje bendrinę idėją, kurią filosofija įžvelgia ir nusako filosofiškai. Klausimą galima apibrėžti kaip filosofavimo lytį.

Filosofavimo ištakos:

1) Nuostaba. Ji griauna neklausančiąją būklę (užsiėmimo ir būvimo tapatybė), atskleidžia buvimo matmenis skirtingumą nuo užsiėmimo matmens. Neklausiančioje būklėje pasaulis atrodo esąs vienintelis: tik plokščias, o nuostabos ištikimam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis( atsiranda gelmė). Nuostabos objektas- kaip „šis tas“ buvoja.(Platonas, Aristotelis)

2) Abejonė.ji atskleidžia neklausiančios būklės melą. Abejonėse žmogus pradeda mąstyti. Dėl begalinio netikrumo ieškoma to, kas visiškai tikra.

3) Kančia . ji sukelia nepasitikėjimą pasauliu, jos kaip ir abejonės šaltinis- daiktų netiesa. Ribinės situacijos (mirtis, gimimas), kurių negalima išvengti ar pakeist sukelia rūpestį gelbėtis iš kentėjimų būklės, vadinamos išganymo mokslu, kuris sudaro kančios fil esmę.

Filosofiškai pažinti- tai interpretuoti objektą. Galima interpretuoti daikto reikšmę (prasmės iškojimas) arba patį daiktą (esmės ieškojimas). Fil interpretacijos obj- būtis: kokia, kaip, kodėl ir t.t

2.Filosofijos ir mokslo santykis.

Mokslai išsirutuliojo iš filosofijos. Mokslinio pažinimo etalonas- suvokti reiškinius tokius kokie jie yra, nes mokslas yra objektyvus,o fil apmąstymai yra asmenybiniai. Mokslas vystosi pakopomis nuo nežinojimo iki žinojimo, būdingas pereinamumas. Fil nėra nuoseklaus kilimo nuo vieno prie kito. Fil-pasyvus daiktų nagrinėjimas, moksl nagr daiktus aktyviau. Metodas moksle turi lemiamą reikšmę, o filosofija metodo neturi. Fil negali išreikšti pasaulio kiekybiškai, tik grožine kalba. Mokslo stichija- formulė, filosofijos- forma. Fil ir moksl sutampa savo kilme ir istorija. Pirmieji filosofai buvo ir pirmieji mokslininkai. Fil ir moksl stengiasi pažinti.Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Tiesos paieškose klausimo iškėlimas yra pirmas filosofavimo ir filosofijos išskirtinis bruožas, nors ir neabsoliutus. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį neįmanoma atsakyti empyrinės patirties būdu. Filosofas kaip tik ir kelia tokius klausimus į kuriuos mokslininkas savo metodais atsakyti negali. Filosofinis atsakymas į filosofinį klausimą, priešingai moksliniam atsakymui, visada peržiangia mokslo galimybes. mokslo Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke.Filosofija naudinga specialiems mokslams.Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas-apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys.Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai.Tačiau filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to , ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami
šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

3.Filosofija ir mitai. Filosofija ir religija.

Rytų kultūroje. Čia fil niekada nesiskyrė nuo rel ir tarp jų nebuvo ne tik priešiškumo, bet ir aiškesnio skirtumo. Religijų įkūrėjais rytuose tapdavo filosofai. Taip atsirado pvz: konfucizmas. Tačiau tokia artima fil ir rel giminystė neleido pasirodyti fil nei rel ypatumams.

Senovės Graikijoje. čia išryškėjo fil ir rel skirtumai. Fil gimė iš rel ir apėmė mitą, politeizmą, pilietiškumą. Atsiradusi iš mito, fil pradėjo tolti nuo mitologijos. Brandžioje gr fil pradėjo ryškėti antimitologiniai, antireliginiai bruožai. Bet visgi mitologiniai pasakojimai tapdavo organiška fil dalimi. Gr fil atmetė mitologinius, politeistinius, ir politinius rel el,bet išsaugojo pagr rel el- dieva kaip esybės vaizdinį.

Viduramžiai. Ankstyvoji fil buvo priešiškai nusistačiusi prieš gr fil, bet perimė daugelį gr idėjų. Vyrauja konfliktas rel autoritetas- šv raštas, Jėzus Kristus, o fil siekė įsimąstyti į neapsireiškusį dievą. Religijos dievas buvo apsireiškęs.

Naujieji laikai. Santykiai liko dviprasmiški ir galutiniai nepaaiškėję mūsų dienomis. Tik išsiskyrė į kraštitunumus- 1)fil visiškai atsiskyrė nuo rel, paneigusi bet kokį dievą 2)religija- pastanga įsimąstyti į dievą.

Skirtumai. R kreipiasi į žmogų, neišsiskiriantį visuomenėje. Pasaulį aiškina autoritetu- dievu.

Neigia asm išskirtinumą. Religija peržiangia visas galimybes, kurias žmogus turi iš savęs. Formuoja moralines taisykles. Pasaulį aiškina suprantamai kasdienybės žmogui ir tai padaro jį (pasaulį) aiškų ir suprantamą. F viskas atvirkščiai.

Panašumai. Abi išaugo iš tų pačių šaknų- iš pasaulio gelmės. Abiejų pamatai-pirmapradė individo būsena, kur žmogus susitinka su dievu.FILOSOFIJA ATSIRANDA ANKSCIAU NEI RELIGIJA.filosofija žmogų aiškina kaip būtybę, o ne bendruomenės narį.rel- visi žmonės vienodi, fil- ne. Fil žmogus gali peržengti galimybes. . Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke.Filosofija naudinga specialiems mokslams.Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas-apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys.Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai.Tačiau mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to , ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

4.Filosofijos vieta kultūroje, filosofija ir pasaulėžiūra.

Pasaulėžiūra- požiūrių į pasaulį (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Visų pirma pasaulėž reiškia pažiūras į pasaulį. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš esu pasauliui ir pasaulyje, kas man yra kiti ir pan. Pasaulėžiūra apsiima ir vertybių nuostatas pasaulio atžvilgiu, leidžia spręsti, kokia yra pasaulio esmė ir prasmė. Pasaulėž būdama protinio pažinimo dalykas, remiasi juslinio suvokimo ir intelekto suformuotu pasaulėvaizdžiu. Išmintis yra žmogaus savybė, kuri padeda tobulinti pasaulėž. Tad fil kaip išminties meilė tampa teorinės ir praktinės pasaulėž ištobulinimo teorija. Filosofija, kaip pasulėž tobulinimo priemonė yra žymiai asmeniškesnė už mokslą, nors nuo pat atsiradimo siekia universalumo bei objektyvumo.

5.Metafizika ir sofistika.

Metafizika- kai kurių idealistinės fil krypčių skiriama fil dalis arba sritis, tirianti vadinamuosius antijutiminius būties ir pažinimo pradus; dialektikai priešingas tyrimo metodas, daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius .1a pr mūsų erą metafiz buvo pavadinti Aristotelio kūriniai, kuriuose tiriama ne gamta (fizika), o tai, kas pažįstama po gamtos, bet apskritai yra pirmiau jos, r kuriuos jis pats vadino pirmąja filosofija.

Metafizinė fil atsirado dėl: 1)pasaulio sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antijutiminį. 2) būtinumo atskirti grynai filosofiją. Viduramžiais metafizika buvo suprantama kaip dievo pažinimas per jo kūrinius.

Naujaisiais amžiais lemiamą reikšmę įgijo gamtotyra,kurios poreikiai prieštaravo vid sholastikai ir metafizikai. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius, nuo patyrimo atitrūkusius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastis ir pradus.

Metafizikos“ sąvoka
požiūriu atsirado atsitiktinai: kai pirmajame pilname ARISTOTELIO raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų , radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus fizikos esančius dalykus. Metafizikoje ARISTOTELIS nusigręžia nuo PLATONO:

ARISTOTELIO požiūriu, bet kuri raida suponuoja tikslą – substancija skleidžiasi kaip perėjimas nuo galimybės prie tikrovės. Bet kokia raida ARISTOTELIS grindžia keturiomis priežastimis:1.formos priežastis. Tam tikrą daiktą sąlygoja jo formaPagal ARISTOTELIO teleologine idėją, nėra nieko, kas neturėtu kokio nors tikslo :3.veikiančioji priežastis. Bet kuriai raidai reikalingas judintojas. 4.malerialioji priežastis. Kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos.

Pastaroji priežastis yra daiktų atsitiktinumų ir netaisyklingumų pagrindas.

SOFISTIKA-naujas požiūris į senąsias vertybes ir pažiūras ir abejoti viskuo, kas iki tol pasiekta. Į filosofiją buvo žiūrima kaip protiniu pož. Tai buvo daugiausia mokytojai, kurie mokė, kaip naudotis argumentais, įrodyti savo požiūrį. Sofistus vienijo atsigręžimas į žmogų. Svarbiausia- mokyti samprotavimų meno ir šviesti. Dėmesio verti jų samprotavimai politikos, moralės ir teisės klausim. Jie kritikuoja tradicijas, visų pirma religiją, kur dievai kariauja tarpusavyje ir savivaliauja. atstovas Sokratas.

Moralės filosofijoje: pasak sofistų moralinės normos egzistuoja ne natūraliai,o dėl susitarimų.

Sofistų reikšmė:

-žmogus tampa fil rūpesčio centru

-pats mąstymas tampa fil tema

-kalbos problema tampa labai svarbi

-tradicinių moralinių vertybių matų kritika mąstymui atveria visai naujas erdves ir nutiesia kelią autonominei, protu paremtai etikai.

6.Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė. Daiktai ir idėjos.

Platonistinio pasaulio modelis- racionalumas:1)distruktyvus mąstymas(logiškai nuoseklus) 2)intuityvus. Platonas plėtojo racionalųjį (loginį) pažinimą

Platonas būtį padalino į materialiąją ir dvasinę(idealiąją,kuri yra aukščiau už paprastą gyvenimą). Išv: daiktų ir įdėjų atskyrimas.protas įžiūri idėjas, jos yra žmogaus sieloje,tik reikia jas atrasti ir atpažinti. Daiktų atsiradimą sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas Daiktai turi bendrų sąvybių todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie “dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros rūšies daiktų pirmvaizdis. Rūšis yra bendrybė, o jai priklausantis individas- atskirybė. Rūšis yra idėja. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Daiktai tėra idėjų šešėliai. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąja būtimi) reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neišnyksta,ne daiktus, o idėjas. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąją būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą. Vėlesniuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierachinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija. Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai. Jie nėra amžini kaip materija. Dar aukštesnę vietą užima idėjos-jos nedalomos, tobulesnės už sielą. Tobuliausia esybė-Dievas. pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas (juslių organai) ir juslėmis suvokiami daiktai (reiškiniai) yra tarpusavy susiję. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia, kurią Platonas dar vadina “siela”, ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis.”Kaip galimas tikrasis pažinimas?”

klausimą galima paaiškinti Platono įvaizdžiais: mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar ir pažįstame.

Žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai, kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis priešstato trečią momentą-idėjas. Tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios. Platonas manė, kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos(dvasios) bei fizinių (gamtos) daiktų ir anapus jų.

Idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas. Jis pateikia du mitus: Anamnezės(prisiminimas) mitas:sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga; ir Meteksės (dalyvavimas)mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nežiūrėdamas į idėjas.

Tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susisieja idėjoje(ar idėjose). Anamnezės požiūriu siela yra susieta su idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja Meteksės požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui. Tai idėja.Idėja-daikto esmė.Idėja rūšis-egzistuoja, kaip loginis
is-nepastovus,kintamas,neamžinas.Rūšis yra loginiu protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio juslėmis suvokiamo objekto.Rūšis yra bendrybė.Jai priklausantis individas-atskirybė.Rūšis-idėja(Platonas), kuri egzistuoja nejusliame pasaulyje, o visiškai kitokiame-jusliame,.Idėjosnuo daiktųnepriklausomos(Platonas).Tikrove reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.Viskas atsirado būčiai negalint, nebūčiai, žmonėms įtikinti. Platonas sukūrė”Olos įvaizdį arba Olos alegorija.Platonas,atskyręs idėjas nuo daiktų negali paaiškinti, koks yra jų tarpusavio ryšys.Jis supriešino idėjas ir daiktų pasaulį.

7.Substancija ir akcidencija,potencija ir aktas,materija ir forma.(Aristotelis)

Substancija-siejama su Aristotelio vardu.Tai yra tai, kas savaime, kas yra pties savęs dėka, o ne kokio nešėjo ar priežasties.

Substancijos variantai:1)monizmas(idealistinis,materialistinis,panteistinis),2)dualizmas,3)pliuralizmas. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes.1-reiškiasi kaip tik individualia individo(daikto) būtimi.2-kyla iš pirminių ,tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminėsarba rūšies apibrėžtumas. Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet neamžinose, suvokiamuose juslėmis, bet amžinose, taip pat amžinose ir neprieinamose juslėmis. substancija yra savistovi būtybė, tikroji būtybė egzistencijos prasme ji nesikeičia, tačiau substancija yra potencijos rūšis. Akcidencija yra akto rūšis. Substancijos ir akcidencijos santykis yra toks pats kaip akto ir potencijos. Kai mes suvokiame daiktus tai suvokiamevisų savybių visumą. Savybės negali būti įvairios patiriamos pojūčiais ar kitais aspektais. Kiekvienam daiktui savybių katalogas gali būti vis kitoks, visuose savybių kataloguose. Daugelį tų pačių savybių mes aptinkame kituose daiktuose. Kiekvienas sdaiktas turi savybes arba akcidencijas, kurios gali kisti, tačiau substancija išlieka nepakitusi. Akcidencijos yra aktai, kurie apibrėžia substanciją. Substancija yra patenciali akcidencijų atžvilgiu. Vadinasi subst ir akc sąlygoja viena kitą. Akc yra realios tik subst dėka.

Substancijos yra realios tik dėl pilnutinės akc apibrėžties. Kiekvienas reišk yra akc pob. Subst tampa reišk savo akc dėka.

Aksidentacijos yra dvejopos:1)atsitiktinės(išorinės)- kurios prie daikto prisijungia lyg iš išorės, kurios esmės nepaliečia.2)savybės,kurios priklauso nuo subst ir remiasi pačia dalyko esme. Substancijos akcidencijos: substancija (tai kas egzistuoja savaime), kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas, kęsmas.

Akto ir potencijos perskira yra pati svarbiausia Aristotelio ontologijos perskyra. Aristotelis teigė, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus: aktualiosios ir potencialiosios būties momentus.

Potencija- galia, galimybė, gelbėjimas. Tai būties momentas, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra.

Aktas- veiksmas. Tai būties momentas,kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra.

Kiekviena tikra būtybė yra potencijos ir akto perskyros rezultatas. Potencija gali būti dvejopa:1.veikiančioji- gebėjimas sukelti aktą,2.pasyvioji- gebėjimas priimti aktą.

Judėjimas aktualizuoja potenciją. Kiekvienoje substancijoje aptinkama potencija ir aktas. Kiekvieną būtybę sudaro 2 momentai:aktualumas ir potencialumas.

Daikto esmė visada yra pačiame daikte, viskas pasaulyje yra realizuota esmė t.y. įgijusi formą ir materiją. Materiją Aristotelis suvokia dvejopai:

1.chaotiška, neapibrėžta medž, neturinti visiškai jokių savybių t.y. negalima apibūdinti jokiomis sąv ir lygiareikšmė nebūčiai

2.kiekviena medž iš kurios gaminami daiktai

keturi elementai- ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarpchaotiškos ir juslėmis neprieinamos „pirminės materijos“ ir daiktų. Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t.y. esme, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma

forma atsiduria materijoje, arba tiksliau potencija tampa aktu dėl 4 priežasčių: materialiosios,formaliosios, veikiančiosios arba aktyviosios, tikslo.

Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija virsta aktu.

8.Substancijos samprata racionalistinėje Naujujų laikų filosofijoj

Šiuo metu kuriasi mokslas(šiuolaikine prasme) ir naujųjų laikų filosofijai didžiausią reikšmę turėjo mokslo raida.Galilėjaus,koperniko,niutono ypatingos svarbos atradimai labiausiai ir paveikė naujos krypties filosofijos atsiradimą.Ir mokslo raida svarbiausia filosofavimo žyme padaro pažinimo, o ne būties teoriją.Šiuo metu nuo filosofijos grežiamasi į gamtos mokslus. Nuo būties pažinimo į pažinima gamtos. Buties savoką keičia tikrovės sąvoka ir nuo abstrakčių minčių apie būtį,gręžiamasi į tikrovę.Tikrovė tai ne butis ,o tai kas tikra.Mintis nuo substanstancijos savokos buvo nueita

ReneDekartas(viia)dualistas.iškelia filosofijoje savo garsiąja abejone kad privalu viskuo abejoti.Žinių ,pagristų tikėjimu, papročiais,tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti.Reikia abejoti viskuo .Ypač įtartinini yra jtuimaI, nes galima abejoti net tuo ,kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu Gal tai buvo haliucionacijos.Taigi jis manė kad
mastyti giliai galima tik viskuo suabejojus.Jo neitikino gamtos mokslo duomenys apie pasaullį,atmetė scholastinę filosofija,taigi atmetė platona ir aristotelį.Jo supratimu patikima gali būti tikslus, aiškus ir nekeliantis abejonių žinojimas.Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo bet ne absoliučiai viskuo.Tikroji žinojimo atrama- mastymas“negaliu abejoti savo mastymu, jis yraišeities taškas“jis supranta, kad jo mastymas netobulas,bet jo mastymae yra tobulumo idėja.Taigi dekartas nesuabejoja vieninteliudalyku- abejojančio subjektu buvimu ir šį savo filosofinės teorijos principa išreiškia teze „mawstau vadinasi egzistuju“.Pagrindinė buties apibudinimo savoka yra substancija ir jos pagridas –mastymas.apmastydamas savo mastyma supranta kad jo mastymas silpnas,netobulas.pagal tobulumo idėja turi buti ir tibulas objektas dievasSubstancija dekarto teigimu yra toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko,iškyrus jį pati.dekartas- dualistas, nes jis pripažista dvi visiškai skirtingas savarankiškas substancijas. Pagal dakarta tikrovės struktura sudaro materialioji, kuniška substancija ir dvasiška.pagal jį kūnai ir sielos yras panašios į du laikrodžius,rodančius visiškai skirtinga laika.Substancija galima atpažinti pagal atributa. Atributas- daikto svarbiausia ,aiškiausia savybė.sielos substancijos pagrindinia atributas-mastymas,bet ji nerdviška,netįsi,nedaloma, nemateriali.O materialioji substancija erdviška, ja galima iki begalybės dalyti,svarbiausias atributas tisumas, bet ji nemastanti. Nors tarp šių substancijų negali būti jokio ryšio, bet žmoguje jos sueina vieną.dekartas sukuria psichofizinę idęja. Kad kievienas minties pajudėjimas,valios virpesiai atitinka smegenų impulsus. Kas kuniška galima aprašyti mechanika,geometrija

Spinoza(vii a) Olondų filosofas,buties teorijoj pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia kad kosmosa, gamta ,pasaulį sutapatino su dievu. Pasaulį suprato kaip matematinę sistemą ir savo pažiūras išdėstė geomettriniu budu- apibrėžimais aksiomomis. „etika“-geomettrijos metodu įrodyta knyga. Sustancija jam kaip ir aristoteliui yra tai kas egzistuoja savaime ir nereikia jokiųb įrodymų.Substancija yra vienintelė ir vadinama dievu. Mastymas ir kuniškumas nėra dvi savarankiškos substancijos, otai vienintelės substancijos,t.y dievo atributai(savybės, kuriomis dievas apsireiškia) tačiau ši substan.nesiriboja tik tisumu ir mastymu,nes atributu skaičius begalinis. dievas vienintelė visatos substancija, begalinė ir amžina. Dievas yra bet jis yra gamtoje todėl gamta sudvasinta. Žmogus gamta tvarkingi. Dievuje nėra jokio atsitiktinumo,todėl viskasc kas vyksta , kitaip ir negali buti

Leibnicas(vii-viii a) savo buties teorija leibn. Baigia naujųjų laikų sibstancionalizmą. Dekart. Vaizdavosi tris substancijas:dieva, dvasia, materija, spinoza- viena vienintele-dieva, bet leibnico neitikino nei dualizmas, nei panteistinė pasulio vienybė,nes kiekybinis mechanistinis aiškinimas nepakankamas. Jis irodinėjo esant nesuskaiciuojamą aibę substancijų, kurias pavadino monadomis. Monada- dauguybė substancijų,mažyčiai pasauliai, į juos galima žiūrėti kaip į mažytes dalelytes. Monados neerdviškos, netįsios, nedalomos. Jo monados primena geometrinį taškatokia monada nebegali būti kuniška. Ji nemateriali,daugiau panaši i siela. Jos absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos t.y“neturi jokių langų“ pro kuriuos viena pas kita ateitų ir susijungtų. Taigi monada ne tik savarankiškos bet ir savaveiksmios.savarankiškumas pasireiškiatuo kad atskira monada yra vienintelė neparkatojama, savaveiksmiškukmas kadjos amžinost.y neaarsirandančios ir neišnykstančios ir pačios pajėgios veikti. Kūnai yra monadų sankaupas ir ju skirtumai hierarkiški. Žemiausiai monadų grupei budinga tik percepcija t.ynesamoningas,tamsus chaotiškas visatos atspindys. Tai negyvosios gamtos kūnai. Labiausiai išsivysčiusioms monadoms budinga apercepcija t.y aiškūs visatos vaizdiniai ir savimonė. Tai žmogaus monados,kurios yra nemirtingos. Žmogujeyra vadovaujančioji monada-siela. Tobuliasia monada dievas, kuris sukūrė begalinį monadų pasulį. Jo filosofija padėjo įveikti mechanistnę samprata,sudarė prelaidas biologijai.

9.Substancijos samprata empiristinėje Naujųjų laikų filosofijoje. Naujaisiais laikais nuo būties aiškinimo einama prie pazinimo. Buties vis maziau lieka filosofijos aiškinimuose,o kalbama apie tikrovės pasaulį ir nueinama nuo substancijos sąvokos,Būtis ir jos aiškinimas perkeliamas į egzistencijos sąvoką.Senesniais laokais laikais būtis buvo kaip objektas, o dabartiniais laikais pereita prie egzistencijos.Tikrovės sqampratoje kyla tikrovės objektyviškumo,jos tikrumo klausimas

J.Lokas teigia,kad apie pasaulį kalbėti galima tik išsiaiškinus kaip jį pažinti ir nuo ko prasideda pažinimas. Svarbios idėjos, kurios kyla iš patyrimo. Patirti suprantama kaip tokie jutimai, kurie randasi pažįstant pasaulį. Jis yra subjektyvių išgyvenimų visuma (sensualizmas).

Substancija-proto sukurtas darinys, tai tik idėjos, nejaučiamas dvasingumas, idėjos formalios. Substancijos yra savaime egzistuojantys pavieniai daiktai arba rūšys

Erdvės ir laiko subst:

1)Erdvės-proto darinys, jutimiškai patiriama. Galima ir gyva erdvė (neužpildyta) ir minties erdvė

2)Laiko- vidinė patirtis. Mąstydami pastebim, kad mintys seka viena
paskui kitą, jaučiama trukmė. Dvasinis gyvenimas trunka. Laikas yra vidinės patirties projekcija į išorinį pasaulį. Galima grynoji trukmė, kuri eina į begalybę.

G.Berkley Jis apibūdinamas kaip subjektyvusis idealistas ir solipsitas.pagrindinė jo tezė“būti-vadinasi ,būti suvoktiamam“.t.y visa tikrovė tėra suvoktumas,realiai yra tiktai tas,kas yra kieno nors suvokiama ir daiktas yra pojučių kompleksas. Jis neigia kokios nors materialios subst buvimą. Pasak jo egzistuoja tik dvasinė būtis „idėjų“ ir „sielų“ pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja tegali būti panaši į idėją. Tačiau Berklio idėja yra jutimų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nnebūna pačių daiktų, todėl daiktai reiškiasi tik kaip žmogaus reiškinių pojūčių rinkinys.

Matrija (substancija) paneigiama. Jis rodo bendrųjų idėjų protinį pagrindą. Patyrime neradę konkretumo sąvokas laikome bereikšmėmis.

Nėra materijos. Pripažįsta vienos substancijos buvimą-dvasinės. Pasaulis yra dievo suvokimas.

D.Hume Jo filosifijoje yra kraštutinis skeptitizmas nes neigia kiekvienos subst, vadinasi ir realaus pasaulio buvimą ar nebuvimą. Jo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, tėra įspūdžiai ir idėjos. Įspūdžiai- tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o idėjos- blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje. Neigdamas kiekvienos subst (dvasinės , materialios,laiko, erdvės) realumą, beprasmiais laiko tiek teizmą tiek ateizmą. Yra tik srautas įspūdžių. Jis teigė kad negalima irodyti jog vieni įvykiai yra kitų įvykių priežastis. Be to įvedė terminą aksiologija-iš to kas realiai yra negalima išvesti to kas privalėtų būti(no ought from is)

10.Monizmas, dualizmas,pliuralizmas Fil istorijoje kaip patyrime nagrinedami būties problemą išryškėjo įv požiūriai į pasaulio pradus, substancijas. Vieni filos manė, kad pasaulio pagrindas gali būti tik vienas, kiti-kad tokiu pagrindu gali buti daug ir daugiau. Tos fil teorijos, kurios pasaulio pagrindą laiko viena substancija, vadinamos monistinemis. Kurios 2 substancijas- dualistinemis, o kurios daugiau negu 2- pliuralistinemis. MONIZMAS gali buti materialistinis ir idealistinis. Materialistines fil teorijos teigia, kad pasaulio vienintele substancija yra materija, ne konkrečios medžiagos (pvz elementarios daleles) prasme, o ta prasme, kad visas pasaulis yra materialus begalineje savo ivairoveje. Demokritas tokia sustancija laike atomą. Taciau visumoje savoka „materija“ tik pažymi tą tikroves vienintelę materialiają subastanciją. Idealistinio monizmo atstovai (Berklis) pripažista ne materialią dvasią ir dievą. O panteistai vienintelę pasaulio substancija laiko dieva, kuri sutapatina su visu pasauliu.

DUALIZMAS. Jo atstovai mano, kad materija yra pasaulio substancija, bet ne vienintele, nes taip pat kartu egzistuoja dvasine substancija. Tokiu budu tikrove suskyla i 2 skirtingas buties sferas- idealia ir materialia. Šie pradai nera lygiverčiai, pabrežiama dvasines buties aukštesne padetis.Platonas mane,kad dvasinis faktorius veikia materialuji. T Akvinietis teige, kad dievas sukūrė pasauli is nieko ir po sukurimo akto pabaigos gamta yra savarankiska, bet vistiek zemesniame lygyje, nes dievas ir toliau ja rupinasi. Dekarto nuomone tikrove sudaro 2 substancijos- viena yra dvasine, kurios atributas yra mastymas, kita- materiali, kurios atributas tįsumas. Tarp mastančios, bet netįsios, ir tįsios, materialios subst nera jokiu susilietimo tasku. Jos taip atskirtos, kad tarp jų nera jokios sąvokos.

PLIURAL.r atsotvai mano,kad tikroves negali paaiskinti nei 1, nei 2 substancijos, nes tokių subst yra daug. Tvirtinama, kad kiekvienai tokiai subst būdingas atskirumas, savarankiskumas.Pliural klasikas yra Leibnicas. Jo nuomone, visa, kas egzistuoja, sudaryta iš begalinio skaičiaus substancijų, vadinamų monadomis (monodologija).

11.Pasaulio sandara (būties sluoksniai)

Pasaulis išsidėstęs pakopomis (sluoksniai):

1. Neorganinė gamta (negyvasis pasaulis)

2. Gyvasis pasaulis

3. Sąmoningasis pasaulis

4. Kultūrinis pasaulis (dvasinis)

DIEVAS

5. Anapusiškasis pasaulis (transcedentalinis )

Žmoguje yra visos pakopos. Pakopos yra kokybiškai skirtingos.

Negyvasis pasaulis:

1.mega pasaulis (visata)

2.makro pasaulis (supantys daiktai)

3.mikro pasaulis (įžvelgia tik fizika).

Erdvė yra tysumas, daiktas makro pasaulyje yra tik taškas, o laikas- būsenos seka.

Makro pasaulyje laikas- tai laikrodis, laikas yra dalus, trukmė nepagaunama, laikas išskaidomas į intervalus. Laikas negrįžtamas.

Mikrro pas galimi maži laiko intervalai, laikas sunkiaia pagaunamas arba išvis nepagaunamas.

Mega pasaulyje entropija-besiplečianti visata.

Gyvajame pasaulyje laikas yra gyvo organizmo gyvenimo laikas, jis yra negrįžtamas, biologinis.

Žmogaus laikas yra asmenybės laikas.tik su žmogumi atsiranda laikas, nes jis jį atsineša. Laikas atsiranda kartu su subjektu. Žmogui laikas nėra tolygus: bėgantis, negailestingas, įdomus, nuobodus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4798 žodžiai iš 9590 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.