Finansinės galios įtakojančios tarptautinį verslą
5 (100%) 1 vote

Finansinės galios įtakojančios tarptautinį verslą

Turinys

Įvadas 3

1. Tarptautinis verslas 4

2. Tarptautinė valiutos sistema 5

2.1. Operacijų užsienio valiuta būtinumas 6

2.2. Valiutos kursas ir jo rėžimas 7

2.2.1. Valiutos kurso pasikeitimai: revalvacija ir devalvacija 9

2.2.2 Valiutos kursą veikiantys veiksniai 12

2.2.3 Kurso svyravimo rizika ir kontrolė 14

3. Infliacija 16

3.1. Infliacijos priežastys ir reikšmė 17

4. Mokėjimo balansas 19

4.1. Mokėjimo balanso struktūra 20

4.2. Mokėjimų balansą veikiantys veiksniai 22

5. „Mažeikių nafta“ 23

Išvados 27

Literatūra 28

Įvadas

Šiandiena tarptautinis verslas užima svarbią vietą daugybės valstybių ekonomikos sistemoje. Jis yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį. Pastebimas spartus tarptautinio verslo vystymasis – naujų tarptautinių įmonių kūrimasis, naujų įstatymų, reglamentuojančių tarptautinį verslą, priėmimas, šalių sandorių sudarymas. Šie pokyčiai radikalūs, todėl drąsiai galima teigti apie naują etapą tarptautinio verslo srityje. Dauguma pavyzdžių rodo, kad tarptautinė prekyba yra naudinga šalims, pagyvina jų ekonominį gyvenimą. Tačiau vystant verslą tarptautiniu mastu susiduriama su įvairiais išoriniais veiksniais: konkurenciniais, paskirstymo, ekonominiais, finansiniais, politiniais, technologiniais, teisiniais ir kt. Kuo daugiau tarptautinė įmonė turi informacijos apie šalyje, kurioje ruošiasi pradėti verslą veikiančias jėgas, tuo lengviau jai įsiskverbti į tos šalies rinką ir vykdyti savo veiklą siekiant tam tikrų tikslų.

Mūsų darbo tikslas – įvertinti finansinių galių įtaką tarptautiniam verslui. Norėdamos atskleisti nagrinėjamą temą mes išsikėlėme tokius uždavinius:

1. išsiaiškinti kokios finansinės galios veikia tarptautinį verslą;

2. nustatyti finansinių galių susidarymo priežastis bei pasekmes;

3. įvertinti šių galių reikšmę konkrečioje tarptautinėje įmonėje.

Darbo objektas – konkrečios finansinės galios įtakojančios tarptautinį verslą: valiutų kursų svyravimas, infliacija, mokėjimo balansas. Šiame darbe pirmiausiai aptarsime tarptautinio verslo naudą ir tarptautinių mainų prielaidas. Paskui išsamiai nagrinėsime valiutos kursą, jo rėžimus, pasikeitimus, jį veikiančius veiksnius, riziką ir kontrolę. Gilinsimės į infliacijos priežastis bei pasekmes, analizuosim mokėjimo balansą, jo struktūrą ir jį veikiančius veiksnius. Galiausiai susisteminę teorinę medžiagą įvertinsime finansinių galių reikšmę tarptautinėje įmonėje „Mažeikių nafta“.

1. Tarptautinis verslas

Tarptautinės prekybos buvimo požymių galima pastebėti nagrinėjant pačias seniausias žmonijos tautų kultūras, egzistavusias prieš kelis tūkstantmečius metų. Senovės Graikija, Egiptas, Romos imperija – vėlesnės civilizacijos, turėjusios gana tobulą tarptautinės prekybos techniką. Lietuvos teritorijoje randami Romos imperijos kilmės indai, monetos liudija apie tūkstantmetę tarptautinio verslo patirtį Lietuvoje.

Naujesniaisiais laikais vienas iš žymesnių tarptautinio verslo įvykių buvo 1621 m. įkurta Olandijos “West Indijos bendrovė”. Ji įgijo monopolinę teisę prekiauti Amerikoje ir Vakarų Afrikoje, įkūrė naująjį Amsterdamą, (dabar-Niu Jorkas). Bendrovė panaikinta 1791m. Pirmoji tiesioginė investicija į JAV buvo padaryta, kai Anglija įkūrė savo ginklų gamyklą JAV “Colt Fire Arms”. Pirmoji JAV investicija buvo 1868 m. į “Zinger” siuvimo mašinų kompaniją Škotijoje.

Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas padeda šalims kurti efektyvų ekonominį mechanizmą, o taip pat išnaudoti turimus savus pranašumus tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. Akivaizdi tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Skiriantis gamtinėms, klimatinėmis sąlygomis bei aprūpinimo ištekliais lygiu, gaminamos labai skirtingos prekės ar teikiamos paslaugos. Antroji tarptautinės prekybos prielaida slypi skirtingose gamybos našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Taigi, ji pradeda gaminti ir eksportuoti tas prekes (ar teikia paslaugas), kurių technologijos pažanga žymiai pralenkia pasaulinį lygį. Tai mažina gamybos kaštus ir įgalina sėkmingai nurungti tiekėjus užsienyje. Kiekviena šalis importuoja tokią produkciją (ar paslaugas), kurios gamyba šalies viduje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Egzistuoja dar viena, ne mažiau svarbi už kitas, pasaulinės prekybos prielaida, glūdinti skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Būtent dėl to, net jei visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti.

Vystant tarptautinį verslą susiduriama ne tik su vidine, bet ir tarptautine aplinka – tai yra susiduriama su įvairiais išoriniais veiksniais (jėgomis):

• konkurencinės jėgos;

• paskirstymo jėgos;

• ekonominės jėgos (kiek kainuoja darbo jėga, vidaus produktas);

• socialinės – ekonominės jėgos (gyventojų skaičius, jų charakteristikos);

• finansinės jėgos (valiutų kursų svyravimai, infliacijos tempai, palūkanų norma);

• teisinės jėgos;

• fizinės jėgos (ištekliai, geografinė padėtis);

• politinės jėgos (kokios partijos, kaip valdoma);

• socialinės –
kultūrinės (įsitikinimai, požiūris į darbą);

• darbo veiksniai;

• technologinės jėgos.

Šalies aplinka gali įtakoti tarptautinio verslo operacijas, užsienio aplinka, t.y. ji yra ten, kur investavus pinigus reikia žinoti kokie toje šalyje veikia įstatymai ir politinės jėgos, o tarptautinė aplinka nepriklauso atskiros šalies kompetencijai, ji yra formuojama tarptautinių organizacijų.

2. Tarptautinė valiutos sistema

Gerai veikianti tarptautinė valiutos sistema yra pamatinis tarp¬tautinis ekonomikos akmuo. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę tarpusavio priklausomybę. XX a. pa¬baigoje pinigų stabilumas pasidarė itin reikšmingas, nes pinigų ir fi¬nansų srautai tapo pagrindine nacionalinių ekonominių ryšių grandimi.

Tarptautinė valiutos sistema remiasi juridinėmis nuostatomis ir papro¬čių normomis, reguliuojančiomis tarptautinių mokėjimų sąlygas ir bū¬dus. Tos taisyklės gali būti suderintos tiek tarptautiniu lygiu, tiek atski¬rų valstybių (ypač tų, kurios vaidina svarbų vaidmenį pasaulinėje ūkio veikioje). Veiksminga ir stabili tarptautinė valiutos sistema privalo išspręsti tris technines problemas: likvidumo, prisitaikymo ir pasitikėjimo. Siekdama užtikrinti likvidumą, sistema turi aprūpinti ne infliaciniais valiutos ištekliais, o sudaryti sąlygas prisitaikyti prie rinkos ir sukaupti finansinius rezervus. Sprendžiant prisitaikymo problemą, sistema turi nurodyti metodus įveikti nacionalinių mokėjimų balansų sutrikimus. Žinomi trys metodai:

• valiutos kursų pokyčiai;

• vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas;

• tiesioginės tarptautinių atsis¬kaitymų kontrolės įvedimas.

Sistema taip pat turi užkirsti kelią destabilizuojantiems nacionali¬nių išteklių struktūros pokyčiams. Pastaruosius gali nulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis. Siekiant, kad tarptautinė valiutos sistema veiktų efektyviai ir inte¬gruotųsi į pasaulio ekonomiką, kiekviena problema turi būti išspręsta.

Yra žinomi trys visiškai susiformavę tarptautinės valiutos siste¬mos tipai:

1. aukso valiutos sistema (1870-1914 m.);

2. modifikuota aukso valiutos sistema (XX a. trečiojo dešimtme¬čio antroji pusė);

3. šiuolaikinė valiutos sistema: dolerio – aukso arba Breton Vudo (Bretton Woods) 1944-1971 m., svyruojantis daugelio valiutų kursas arba post Breton Vudo (nuo 1971 m.).

2.1. Operacijų užsienio valiuta būtinumas

Tarp šalių vykstanti tarptautinė prekyba ir kapitalo judėjimas skatina užsienio valiutos konvertavimą, o tai reiškia, kad vykdomos valiutos keitimo operacijos. Užsienio valiutos keitimas yra prekyba užsienio valiuta. Užsienio valiutos rinkos užtikrina užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos sąveiką, leidžia nustatyti kiekvienos valiutos keitimo kursą nacionalinės valiutos atžvilgiu.

Dalyvaudamos tarptautinėje prekyboje, firmos vykdo įvairius sandorius; perka, parduoda, ima paskolas ir teikia kreditus.

Tarptautinėje prekyboje vietinė vieno prekiautojo valiuta kitam prekiautojui yra užsienio valiuta:

1. jeigu eksportuotojas susitaria, kad bus mokama jo šalies valiuta, tai užsienio pirkėjas turi turėti atitinkamą šios valiutos kiekį: kreiptis į banką ir nupirkti reikiamą užsienio valiutos kiekį mainais į savo šalies valiutą;

2. jeigu eksportuotojui mokama užsienio valiuta, tai jis turi tokias gautos užsienio valiutos panaudojimo galimybes:

• atidaryti valiutinę sąskaitą savo banke. Toks sprendimas geras, jeigu: eksportuotojas tikisi, kad jis nuolat gaus įplaukų ir turės mokėti šia valiuta. Tokiu atveju, turint valiutinę sąskaitą, jam nereikia kiekvieną kartą pirkti ar parduoti šią valiutą, atliekant importo ar eksporto operacijas; eksportuotojas tikisi, kad jam greitai reikės mokėti šia valiuta.

• parduoti užsienio valiutą bankui mainais į šalies valiutą arba į bet kokią kitą valiutą.

3. gali būti susitarta, jog bus mokama valiuta, kuri yra užsienio valiuta tiek eksportuotojui, tiek importuotojui (pvz., jei Lietuvos įmonė parduoda prekes į Rusiją ar Vokietiją, o susitarta atsiskaitymo valiuta – doleriai).

Įmonė, gavusi mokėjimą užsienio valiuta, ją iškeičia į vidaus valiutą ir nelaiko sąskaitose gautų dolerių ar eurų, nes įmonės retai turi pinigų daugiau, nei reikia einamiesiems poreikiams tenkinti. Todėl, gavę pinigų iš klientų, tuoj pat juos panaudoja. Taip pat dėl to, kad didžioji dalis mokėjimų vykdoma savo šalies valiuta (darbo užmokestis, mokesčiai valstybei, reikiamų žaliavų pirkimas šalies viduje), tad gautą užsienio valiutą būtina iškeisti į vidaus valiutą.

2.2. Valiutos kursas ir jo rėžimas

Valiutos kursas – tai vienos valstybės pinigų vertė, išreikšta kitos valstybės pinigais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą valiutą koeficientas, apskaičiuojamas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Valiutos kursas parodo nacionalinės ir užsienio valiutos santykį, kuris nustatomas remiantis valiutų perkamąja galia ir jų santykiu su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.

Valiutos kurso nustatymas yra vadinamas kotiravimu. Valiutos kursas nustatomas dviem būdais:

1. tiesioginė kotiruotė (direct quotation) – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos kiekis už užsienio valiutos vienetą. Pvz., 4 litai mokami už 1 JAV dolerį.
kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsų šalies valiuta. Kartais tiesioginė kotiruotė gali būti pateikiama už 100, 1000 ar 10 000 užsienio valiutos vienetų;

2. netiesioginė kotiruotė (indirect quotation) – kai kursas nustatomas kaip užsienio valiutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti (pvz., 0,25 USD/l LTL).

Paprastai biržoje, bankuose ir spaudoje skelbiamos tiesioginės kotiruotės, išskyrus Didžiąją Britaniją (Londono valiutų birža), kur naudojama netiesioginė kotiruotė. Įvedus eurą, šios valiutos kursas irgi paprastai nurodomas, naudojant netiesioginę kotiruotę, t.y. kiek užsienio valiutos mokama už vieną eurą.

Praktiškai svarbios kitos dvi valiutos kursą apibūdinančios sąvokos – tai valiutos pirkimo ir valiutos pardavimo kursai. Šiuos kursus skelbia prekiautojas valiuta (pvz., komerciniai bankai). Nei valiutą perkantis, nei parduodantis ekonomikos subjektas kurso nenustato. Pirkimo kursas – tai tas kursas, už kurį valiuta perkama, o pardavimo kursas – tas kursas, už kurį valiuta parduodama (bankų požiūriu). Bankai visada užsienio valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau. Skirtumas tarp valiutos pirkimo ir pardavimo kursų valiutos rinkoje sudaro prekiautojo valiuta pelną arba maržą, gaunamą už šių operacijų atlikimą. Valiutos kurso paklausą ir pasiūlą veikia įvairūs veiksniai. Ar dėl jų poveikio susiformuos naujas keitimo kursas – priklausys nuo šalies valiutos kurso režimo. Valiutos kurso režimas – vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka. Išskiriami du pagrindiniai valiutos kurso režimai – fiksuotas ir lankstusis.

20 a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, padidėjus pramoninių šalių infliacijai, tapo sudėtinga palaikyti fiksuotus valiutų kursus, ir daugelis pasaulio šalių perėjo į lanksčiojo valiutos kurso rėžimą, t.y. šalys sutiko, kad valiutų kursą lemtų ne vyriausybės sprendimai, o paklausos ir pasiūlos dėsniai užsienio valiutų rinkoje. Kurso svyravimai gali būti gana ryškūs. Pvz., dolerio kursas markės atžvilgiu 1992 m. svyravo tarp 1,39 ir 1,68 (čia nurodytas kursas DEM už 1 USD). Lito kursas markės atžvilgiu 1995-1999 m. taip pat svyravo gana plačiai: nuo 2,89 iki 2,0 LTL/l DEM. Lankstaus kurso sistemos esama keleto rūšių:

1. lankstaus kurso sistema, kai kursas tikrai laisvai formuojasi rinkoje (pvz., euro kursas Australijos dolerio atžvilgiu);

2. lankstaus kurso sistema, kai kursas iš dalies yra veikiamas įvairių CB intervencijų, pvz., euro kursas dolerio atžvilgiu. Tokiu atveju dar kalbama apie valdomą slankumą, arba apie „nešvarų slankumą“, siekiant pabrėžti, kad į rinkos jėgų veikimą kišamasi.

Lanksčiųjų valiutos kursų privalumai:

1. pagrindinis privalumas tas, kad šis kursas automatiškai reaguoja į rinkos pasikeitimus, t.y. nėra galimų neteisintų įvertinimas;

2. kitas privalumas yra tas, kad mokėjimo balanso pažeidimai, kuriuos gali sąlygoti tarptautinių kainų, kaštų ar palūkanų skirtumai, savaime pašalinami, kai yra lankstus keitimo kursas. Tai reiškia, kad šalyje galima vykdyti ekonominę politiką, kuriai negresia išorės jėgų poveikiai. Pvz., jei šalyje sėkmingai vykdoma kainų stabilumo politika, o užsienyje kainų lygis aukštesnis, tai, esant ceteris paribus, šalyje pasireikš eksporto pertekliaus tendencija. Bet, esant fiksuotam kursui, tai sukeltų infliacinius impulsus, ir stabilumo politika būtų pažeista importuotų infliacijos jėgų. Priešingai, esant lankstiems keitimo kursams, užsienio valiutos įplaukos sąlygotų vidaus valiutos revalvacija, o tada būtų sulyginami kainų ar palūkanų skirtumai;

3. šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką, t.y. lankstusis valiutos kursas šalies vyriausybei teikia daugiau laisvės įgyvendinti visuminės paklausos politiką.

Lanksčiųjų valiutos kursų trūkumai:

1. lanksčiųjų valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, be to, didėja rizika tarptautinėje prekyboje, nes neįmanoma nuspėti galimo kurso pasikeitimo;

2. lanksčiojo valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidinių ekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, užsieninės prekės brangtų, ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi – importinių prekių kainų didėjimas vėl sąlygotų vidaus infliacijos atsiradimą.

Fiksuotas keitimo kursas pasitaiko retai, paprastai tik tose šalyse, kur jis nustatomas administraciniu būdu. Pvz, tarp Belgijos ir Liuksemburgo buvo sudaryta valiutos sąjunga, ir Belgijos frankas (BEF) buvo susietas su Liuksemburgo franku (LUF) santykiu 1:1. Toks atvejis vadinamas „de jure“ fiksuotas valiutos kursas. Faktiškai fiksuotas kursas („de facto“) buvo tarp Nyderlandų guldeno (NLG) ir Vokietijos markės, kaip ir tarp Austrijos šilingo (ATS) bei Vokietijos markės paskutiniais Europos valiutos sąjungos egzistavimo metais. Tarkime, Norvegija nusprendžia prisijungti prie euro zonos ir susieti kroną bei eurą fiksuotu kursu. Kadangi Norvegijos prekyba su Europos Sąjungos šalimis sudaro 60 proc. šalies BNP, o prekyba su JAV – tik 5 proc. šalies BNP, tuomet fiksuotas kronos ir euro kursas sąlygoja didesnę valiutinę naudą nei fiksuotas dolerio ir kronos kursas. Vadinasi, aukštesnis ekonominės integracijos tarp valstybių laipsnis ir
valiutos kursas didina valiutinį efektyvumą šalies, kai ji susieja savo valiutos kursą su zonos valiuta. Kuo platesnė tarpusavio prekyba ir gamybos veiksnių mainai, tuo didesnę naudą sąlygoja fiksuotasis valiutų kursas.

Fiksuoto kurso privalumai ir trūkumai:

1. privalumas pagrindinis tas, kad nėra kurso pasikeitimo rizikos, t.y. tarptautinėje prekyboje dalyvaujančios firmos tiksliai žino, kiek jos turi sumokėti už pirktas prekes, ar kiek jos gaus, prekes pardavusios;

2. trūkumas svarbiausias tas, kad, siekdamas palaikyti fiksuotą keitimo kursą, CB, gresiant devalvacijai (jei einamosios sąskaitos balansas deficitinis), eikvoja užsienio valiutos rezervus, ir netgi jei jų nepakanka, didės šalies tarptautinis įsiskolinimas; jei gresia valiutos revalvacija (kai einamosios sąskaitos balansas perteklinis), tai užsienio valiuta bus superkama, o tai sąlygos infliacinį pinigų kiekio šalyje padidėjimą.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančio Valiutų valdybos modelio vienas iš principų yra tas, kad nustatytas fiksuotas keitimo kursas pasirinktos užsienio valiutos ir lito atžvilgiu, t.y. nustatytas šių valiutų paritetas, arba pagrindinis kursas, kuris turi galioti. 1994 m. kovo 30 d. bazine valiuta buvo paskelbtas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas lito kursas dolerio atžvilgiu – 0,25 JAV dolerio už 1 litą. 2002 m. vasario 1 d. bazine valiuta buvo nustatytas euras ir paskelbtas fiksuotas euro ir lito kursas – 3,4528 lito už vieną eurą. Taigi pasikeitė valiuta, kurios atžvilgiu yra fiksuojamas lito kursas, tačiau valiutos kurso sistemos esmė išliko ta pati – ir toliau lieka galioti fiksuoto valiutos kurso sistema.

2.2.1. Valiutos kurso pasikeitimai: revalvacija ir devalvacija

Realiai kursas formuojasi rinkoje, kur neįmanoma įsivaizduoti, kad paklausa ir pasiūla visą laiką išliktų nepasikeitę. Todėl šalies CB, siekdamas palaikyti fiksuotą valiutos kursą, vykdo intervencijas valiutos rinkoje, t.y. perka ir parduoda valiutą. Pavyzdžiui, jei LB siekia išlaikyti fiksuotą kursą, kai padidėjo dolerių paklausa, tai jis parduos rinkoje dolerius (iš turimų užsienio valiutos rezervų), kad padengtų dolerių pasiūlos trūkumą fiksuotu kursu. Tačiau toks kurso palaikymas negali trukti amžinai, nes LB pritrūks dolerių. Jeigu valstybė sumažina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama devalvacija. Pateiktas apibrėžimas remiasi netiesiogine kotiruoto, nes tiesioginės kotiruotės atveju devalvuojant bus daugiau vidaus valiutos mokama už vieną užsienio valiutos vienetą. Jeigu valstybė padidina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama revalvacija. Tiesioginės kotiruotės atveju, revalvuojant bus mokama mažiau vidaus valiutos vienetų už vieną užsienio valiutos vienetą.

Kadangi keitimo kursas visada susieja dvi valiutas, tai vienos valiutos revalvacija (devalvacija) kartu reiškia kitos valiutos devalvaciją (revalvaciją). Aptarsime valiutos revalvacijos ir devalvacijos poveikį makrolygiu ir mikrolygiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2672 žodžiai iš 8905 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.