Gatvės vaikai
5 (100%) 1 vote

Gatvės vaikai

Įvadas

Vaikai gatvėje – tai vaikai, kurie didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje, tačiau palaiko ryšį su savo šeima ir paprastai nakčiai grįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai. Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima. Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto aukomis. Šiuo darbu norima išsiaiškinti, kas yra gatvės vaikai, ištirti gatvės vaikų svaiginančių medžiagų vartojimo bei seksualinio elgesio ypatumus, panagrinėti gatvės vaikams kylančias socialines, psichologines problemas bei galimus jų sprendimo būdus, išsiaiškinti, kokios pagalbos bei paramos jiems reikėtų, pačių nuomonę apie egzistuojančias paslaugas, galimas intervencijas bei surinkti kitus duomenis apie gatvės vaikus.

Tyrimo išvados:

– tyrimo duomenys rodo, kad į globos namus, dienos centrus ir kitas globos įstaigas patenka vaikai, kuriems nuo mažens nebuvo ugdomi socialiniai įgūdžiai bei neformuojamos tinkamos gyvenimo nuostatos;

– rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas yra labai paplitę tarp gatvės vaikų ir tampa jų gyvenimo dalimi;

– 81% tiriamųjų (berniukai beveik visi) bent kartą vartojo kokių nors narkotikų. Narkotikus vartoti gatvės vaikai pradeda labai anksti;

– didelė dalis respondentų piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais jau ilgą laiką, todėl galima įtarti, kad jau susiformavusiųjų priklausomybė nuo šių medžiagų;

– didelė dalis gatvės vaikų yra patyrę fizinę prievartą (dažniau berniukai), seksualinį priekabiavimą ar seksualinę prievartą (dažniau mergaitės);

– gatvės vaikų lytinio elgesio patyrimas yra didžiulis. Jie labai anksti, ypač berniukai, pradeda aktyvų lytinį gyvenimą;

– vaikai, kurie leidžiasi narkotikus ir praktikuoja rizikingą lytinį elgesį, turi būti vertinami kaip tiltas išplisti pavojingoms ligoms, tokioms kaip ŽIV/AIDS, bendruomenėje; – destruktyvus elgesys tarp gatvės vaikų yra dažnas ir traktuojamas kaip normalus gyvenimo būdas. Ypač paplitusios vagystės;

– net 49% mergaičių ir 28,3% berniukų bandė bent kartą žudytis, tai rodo, kad gatvės vaikai yra vieniši su savo problemomis, nelaimingi ir šaukiasi kitų pagalbos;

– dažniausiai apie galimą paramą ir pagalbą gatvės vaikai sužino vieni iš kitų ar socialinių darbuotojų, dirbančių (kalbinančių vaikus) gatvėje;

– vaikai dažniausiai atsiduria gatvėje dėl tėvų alkoholizmo, netinkamo vaikų auklėjimo (prievarta, nesirūpinimas) ar sunkios ekonominės šeimos padėties (neužtenka pinigų maistui ir vaikai verčiami elgetauti ar vagiliauti). Kai kurie vaikai ima vis daugiau laiko praleisti gatvėje ar bėga iš namų, nes nori rūkyti, išbandyti įvairius narkotikus;

– globos namus, dienos centrus ar kitas panašias įstaigas vaikai dažniausiai vertina pagal jose dirbančius žmones. Labiausiai vaikai vertina šias darbuotojų savybes: sugebėjimas išklausyti, suprasti, geranoriškumas;

– vaikai akcentavo, kad jiems reikėtų daugiau materialinės ir finansinės paramos. Tik nedaugelis iš jų paminėjo, kad norėtų įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie būtų naudingi tolesniame savarankiškame gyvenime;

– vaikai labai greitai įpranta prie paramos, labdaros ir ima to reikalauti. Per mažai ugdomi įgūdžiai, pareigos, atsakomybės jausmai;

– nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp organizacijų, dirbančių dėl gatvės vaikų ir su gatvės vaikais.

Siūlymai:

– sukurti organizacijų, dirbančių su gatvės vaikais ir dėl jų, bendradarbiavimo sistemą (nuolatiniai susitikimai, konferencijos, seminarai);

– įvairios gatvės vaikais besirūpinančios įstaigos ir organizacijos neturėtų vien teikti paramą ir pagalbą. Daugiau dėmesio reikėtų skirti gatvės vaikų darbo įgūdžiams (siuvimas, mezgimas, darbas kompiuteriu ir pan.) bei kitiems įgūdžiams diegti, paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui, ugdyti jo pareigos, savarankiškumo, atsakomybės jausmus;

– darbo su gatvės vaikais sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo darbuotojų, kurie turi būti ne tik parengti tam darbui, bet ir turėti tam tikrų savybių, reikalingų darbui su vaikais. Reikalingas nuolatinis šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, pasidalijimas patirtimi;

– reikia sukurti narkomanijos prevencijos centrą, kuriame dirbtų šios rūšies specialistai. Jame galėtų būti suteikiama pagalba ne tik vaikams, bet konsultuojami ir kiti su vaikais dirbantys specialistai;

– veikiantys globos namai bei dienos centrai turi sukurti veiklos ir bendradarbiavimo su tėvais ir visuomene sistemą, paremtą abipuse parama; – kadangi dažniausiai vaikai vieni kitiems perduoda informaciją apie paramą bei pagalbą, reikėtų kurti programas, pagal kurias pagalba būtų teikiama vadovaujantis principu “bendraamžiai – bendraamžiams”;

– tikslinga steigti medicinos įstaigas, galinčias suteikti gatvės vaikams ne vien izoliuotą medicinos, bet ir platesnę kompleksinę pagalbą, plačiau atitinkančią šių vaikų poreikius, įskaitant ir psichologinio saugumo bei socialinio aprūpinimo poreikį.

1. „Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių
miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo.

Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Kadangi Lietuvoje benamystė yra gana nauja socialinė problema, oficialiai pripažinta tik paskelbus Nepriklausomybę, norint geriau suvokti šią problemą, reikėtų pasiremti kitų šalių patirtimi. JAV sociologai išskiria dvi pagrindines priežastis, lėmusias benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių iš šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų. Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, mažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motinos. Prieinamų gyvenamųjų vietų trūkumas ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu programų ribojimas JAV lėmė benamių skaičiaus augimą. Valstybė aprūpina gyvenamuoju plotu tik trečdalį žemas pajamas turinčių nuomininkų; daugybė skurdžiai gyvenančių šeimų ir individų atsiduria ilgose laukiančiųjų eilėse.

Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:

Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydymuisi ir baigiant iškeldinimu. Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais. Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema. Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas. Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydymosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip
gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo. Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilaviniimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti. Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų. Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikėtų atminti, kad nauja ekonominė sistema lėmė ir žmonių gyvenimo būdo pokyčius. Jei Tarybų valdžios metais visi gavo nors nedidelį, tačiau garantuotą atlyginimą, dabar tokios garantijos nebeliko. Lietuvoje, kaip ir visose šalyse, yra nemažai skurdžiai gyvenančių žmonių.

ES Ministrų Tarybos apibrėžimu, skurstančiais turi būti laikomi tie asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniais, socialiniai) yra tokie riboti, kad išstumia juos iš minimaliai priimtino gyvenimo būdo šalyje, kurioje jie gyvena. JTO yra nustačiusi tris skurdo ribas: besivystančioms šalims – 1 JAV doleris dienai; vidutinio išsivystymo šalims – 4 JAV doleriai dienai; išsivysčiusioms pramoninėms šalims – 14 JAV dolerių dienai. Lietuva patenka į antrą kategoriją. JTO ekspertų duomenimis, 1995 metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 18 proc. žmonių. Lietuvos statistikai siūlo platesnį diapazoną – tarp 5-25 proc., nes tiksliai nustatyti gyventojų pajamas sunku. Dar kiti tyrėjai teigia, kad skurdžiausiai gyvena šeimos, auginančios vaikus iki 18 metų. Tokių šeimų Lietuvoje yra apie 64 proc. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo valkatų, elgetų, gyvenančių šiukšlynuose. Skirtingai nuo JAV ir Vakarų Europos miestų, kur užribio žmonės gyvena koncentruotai, Lietuvoje jie yra išsisklaidę.

Tarybiniais metais vadinamajai „užribio klasei“ priklausančių asmenų buvo nedaug, kadangi nenorintys dirbti žmonės buvo įdarbinami prievarta, elgetoms – draudžiama prašyti išmaldos, o visiški benamiai – apgyvendinami prieglaudose. Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi
nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų – lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės. Valstybės parama vargšams teikiama įvairiais būdas. JAV dominuoja vadinama B politika, kai padedama žemiau skurdo ribos atsidūrusiems asmenims, bet nesistengiama visiškai išvengti skurdo. Europoje plačiau naudojama A politika, kai stengiamasi visų vargšų pajams pakelti iki numatytos ribos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2553 žodžiai iš 7989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.