Geneologinė kalbų klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Geneologinė kalbų klasifikacija

Turinys

1. Įvadas…………………………………………………………………………………………….. 2

2. Pirmieji genealoginės kalbų klasifikacijos mėginimai……………………. 3

3. Lyginamasis – istorinis metodas kalbotyroje……………………………… 4

4. Indoeuropiečių kalbų šeima………………………………………………… 6

4.1 Indoeuropiečių šeimos kalbos…………………………….……………… 7

5. Neindoeuropiečių kalbų šeimos……………………………………………. 9

6. Vienišos kalbos……………………………………………………………. 13

7. Išvados……………………………………………………………………………………………. 15

8. Literatūra………………………………………………………………………………………… 16

Priedai

1. Įvadas

Pasaulyje priskaičiuojama apie 3000 kalbų. Tačiau nurodyti jų tikslų skaičių yra sunku, netgi neįmanoma, nes ne visos pasaulio kalbos yra pakankamai ištirtos, ir dažnai neaišku, ar kokios nors nedidelės etninės grupės kalba yra savarankiška, ar tiktai kurios kitos kalbos tarmė. Taip pat, iki šiol dar nėra nustatytų tvirtų lingvistinių kalbos ir tarmės atskyrimo kriterijų. Todėl vienų ta pati kalba gali būti laikoma savarankiška, o kitų – tam tikra tarme. Lenkų kalbininko T. Milevskio „Bendrosios kalbotyros apybraižoje“ suminėtos 37 kalbų šeimos ir keletas grupių bei atskirų kalbų.

Pasaulio kalbos yra labai įvairios jas vartojančių žmonių skaičiumi. Vienomis jų šneka šimtai milijonų žmonių, o kitomis – vos keliolika gyventojų. O susiklosčius nepalankioms sąlygoms, kai kurios kalbos išnyksta. Nemažai mirusių kalbų yra žinoma iš likusių tų kalbų rašto paminklų.

Kalbotyrai yra svarbu nustatyti pagrindinius visų kalbų struktūros skirtumus ir bendrumus, pagal tai jas sugrupuoti, suklasifikuoti. Kalbos moksle dažniausiai naudojamos yra genealoginė, arba genetinė, ir tipologinė klasifikacijos.

Šio darbo metodika – aprašomoji. Darbo tikslai : aprašyti genealoginę kalbų klasifikaciją, jos pradžią ir pradininkus, taip pat aprašyti didžiausias kalbų šeimas.

Rašydama darbą rėmiausi knygomis J. Palionio Kalbos kultūros pradmenys , Z. Zinkevičiaus Kalbotyros pradmenys bei A. Reformatskio Kalbotyros įvadas. Taip pat naudojausi internetinėmis enciklopedijomis http://en.wikipedia.org , http://encyclopedia.com bei http://encarta.msn.com , taip pat internetiniais puslapiais http://palepe.tinklapis.lt , http://moscovia1.narod.ru , http://ualgiman.tinklapis.lt bei http://gbso.net .

2. Pirmieji genealoginės kalbų klasifikacijos mėginimai

Pirmasis mėginimas nustatyti giminingų kalbų grupes priklausė Juozapui-Justui Skaligeriui. 1610m. išėjo Skaligerio veikalas „Diatriba de Europeorum linguis“ („Pasikalbėjimas apie Europos kalbas“), kur autoriui žinomų Europos kalbų ribose nustatoma 11 „kalbų-motinų“: keturios „didžiosios“ – graikų, lotynų (su romanų), teutonų (germanų) ir slavų kalbos, ir septynios „mažosios“ – epirotų (albanų), airių, kimbrų (britų) su bretonų, totorių, finų su loparų, vengrų ir baskų kalbos.

Platesnę, bet ne tokią tikslią, kaip Skaligeris, kalbų klasifikaciją davė Gotfridas-Vilhelmas Leibnicas, suskirstęs jam žinomas kalbas į dvi dideles šeimas, vieną iš jų padalijęs dar kartą į dvi grupes:

I. Aramėjų (t.y. semitų)

II. Jafetų:

1. Skitų (finų, tiurkų, mongolų ir slavų).

2. Keltų (kitos Europos kalbos).

Siekdami padėti susipažinti su įvairiomis kalbomis, XVIII amžiuje ir XIX amžiaus riboje atsiranda daugiakalbiai verčiamieji – gretinamieji žodynai. Pirmas toks leidinys buvo išleistas Rusijoje, pavadintas „Lyginamieji visų kalbų ir tarmių žodynai…“, kur, verčiant rusiškus žodžius į visas prieinamas kalbas, buvo surinktas 200 Europos ir Azijos „kalbų katalogas“.

Visi šie „kalbų katalogizavimo mėginimai, kad ir kokie naivūs jie buvo, vis dėlto davė didelę naudą : jie supažindino su realiais kalbų įvairovės faktais ir kalbų panašumo bei skirtingumo galimybėmis tų pačių žodžių ribose. Tai prisidėjo prie susidomėjimo lyginamuoju kalbų gretinimu ir praturtino faktinį kalbų žinojimą.

Tačiau tik vieni leksiniai sugretinimai, be to, dar ir nesant kokios nors tikros istorinės teorijos, negalėjo duoti reikiamų mokslinių rezultatų.

3. Lyginamasis – istorinis metodas kalbotyroje.

XIX amžiaus pradžioje įveirūs skirtingų šalių mokslininkai nepriklausomai vienas nuo kito ėmėsi aiškinti kalbų giminingumo santykius vienos ar kitos šeimos ribose ir pasiekė nuostabių rezultatų.

Francas Bopas pradėjo tiesiog nuo V. Džonzo pasisakymų ir lyginamuoju metodu tyrinėjo pagrindinių veiksmažodžių asmenavimą sanskrite, graikų, lotynų ir gotų kalbose, lygindamas tiek šaknis, tiek ir fleksijas. Metodologiškai tai buvo ypač svarbu, nes šaknų ir žodžių atitikimo kalbų giminystei nustatyti nepakanka. Bopas, remdamasis didele ištirta medžiaga, įrodė deklaratyvinę V. Džonzo tezę ir parašė pirmąją „Lyginamąją indogermanų (indoeuropiečių) kalbų gramatiką“.

Kitu keliu ėjo F. Bopą pralenkęs danų mokslininkas
Rasmus-Kristianas Raskas. Raskas visaip pabrėždavo, kad leksiniai atitikimai tarp kalbų nėra patikimi, žymiai svarbesni yra gramatiniai atitikimai, nes žodžių kaitybos ir, atskirai imant, fleksijų skolinimo „niekuomet nebūna“.

Trečias lyginamojo metodo kalbotyroje pradininkas buvo A. Ch. Vostokovas. Vostokovas pirmasis parodė, kad reikia lyginti duomenis, esančius mirusiųjų kalbų paminkluose, su gyvųjų kalbų ir dialektų faktais. Tai vėliau tapo privaloma kalbininkų, dirbančių lyginamosios-istorinės kalbotyros srityje, darbo sąlyga.

XIX a. šeštojo-septintojo dešimtmečių didžiausio lingvisto, natūralisto ir darvinisto Augusto Šleicherio raštuose alegoriniai ir metaforiniai romantikų posakiai: „kalbos organizmas“, „kalbos jaunystė, subrendimas ir smukimas“, „giminingų kalbų šeima“ – įgauna tiesioginę reikšmę. Šleicherio nuomone, kalbos – tai tokie patys natūralūs organizmai, kaip augalai ir gyvūnai, jos gimsta, auga ir miršta, jos turi tokią pačią kilmę ir genealogiją, kaip ir visos gyvos būtybės. Pagal Šleicherį, kalbos ne vystosi, o būtent auga, paklusdamos gamtos dėsniams.

Šleicheris sukūrė savo „kilmės medžio“ teoriją, kur ir bendrasis kamienas, ir kiekviena šaka visuomet dalijasi pusiau, ir kildina kalbas iš jų pirmojo šaltinio – prokalbės, „pirminio organizmo“, kuriame turėjusi viešpatauti simetrija, reguliarumas, ir visas turėjęs būti paprastas.

Taigi, pagal Šleicherio sukurtą genealoginės kalbų klasifikacijos teoriją, kalbos skirstomos į šeimas, šeimos į šakas, o šakos į grupes.

Šeima – stambiausias šios klasifikacijos vienetas, jungiantis visas iš vienos prokalbės kilusias kalbas. Šaka yra mažesnis genealoginės klasifikacijos vienetas, apimantis dar artimesnes kalbas giminaites negu šeima. Dar mažesnis vienetas – grupė. Tai pačiai grupei priklausančių kalbų artimumo laipsnis paprastai būna labai didelis, nors ir nevienodas atskirose grupėse. Taigi giminiškų kalbų artimumo laipsnis yra nevienodas, todėl galima kalbėti apie artimesnę ir tolimesnę giminystę. (Palionis 1999:233)

Tyrinėjant kalbas lyginamuoju – istoriniu metodu, reikia lyginti žodžius, bet ne tiktai žodžius ir ne bet kokius žodžius, ir ne pagal jų atsitiktinį sąskambį.

Žodžių „sutapimas“ įvairiose kalbose, esant tam pačiam skambėjimui ir reikšmei, nieko negali įrodyti, nes, pirma, tai gali būti skolinimosi vaisius arba atsitiktinio sutapimo rezultatas. Todėl reikia imti tiktai tuos lyginamų kalbų žodžius, kurie istoriškai gali būti priskirti „kalbos-pagrindo“ epochai. Pirmiausia tokiam lyginimui tinka giminystės pavadinimai, šie žodžiai toje tolimoje epochoje buvo svarbiausi visuomenės struktūrai apibrėžti, dalis iš jų išliko ir iki mūsų dienų, kaip giminingų kalbų pagrindinio žodyninio fondo elementai, kiti perėjo į pasyvųjį žodyną. Lyginimui taip pat tinka skaitvardžiai iki dešimties, kai kurie senoviniai įvardžiai, žodžiai, reiskiantys kūno dalis, kai kurių gyvūnų, augalų, įrankių pavadinimai. (Reformatskis 1963:329)

4. Indoeuropiečių kalbų šeima

Indoeuropiečių šeima yra viena iš geriausiai ištirtų ir didžiausių kalbų šeimų. Šiai šeimai priklausančiomis kalbomis šneka beveik du milijardai žmonių. Seniau indoeuropiečių kalbos buvo paplitusios tik Europoje ir pietų Azijoje, o kolonizuodami naujus kraštus indoeuropiečiai išplatino savo kalbas ir Amerikoje, Australijoje bei Afrikoje. Teritorijos, kuriose šnekama indoeuropiečių kalbomis, pavaizduotos 1 priede.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1171 žodžiai iš 3856 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.