Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus
5 (100%) 1 vote

Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus



Inovatyvūs inžineriniai sprendimai

naikinant virusus

Kaunas, 2003

Turinys

Įvadas 3

1. Kas yra virusas? 5

1.1. Virusų evoliucija 6

1.2. Virusai ir į juos panašios programos 7

1.3. Kaip virusai veikia 8

1.4. Virusų tipai 9

1.5. Ką virusai gali? 10

1.6. Ko virusai negali? 11

1.7. Užkrėtimo virusu simptomai 12

1.8. Penkios taisyklės 13

2. CIH dienos pamokos 15

3. Antivirusinė programinė įranga 17

3.1. Antivirusinių programų testavimas 19

3.1.1. “AntiViral Toolkit Pro Platinum” 21

3.1.2. “InoculateIT” 22

3.1.3. “McAffee VirusScan” 23

3.1.4. “Norton Antivirus 2003” 24

3.1.5. “Panda Antivirus” 25

Išvados 27

Įvadas

Šiandien mes turime pripažinti žmogaus įėjimo į naują informacinės

visuomenės epochą, faktą. Dar visai neseniai tai buvo prilyginama mokslinei

fantastikai, tačiau dabar tapo pakankamai apčiuopiama realybe, kaip ir

vieninga informacinė erdvė, kurioje vyksta informacijos cirkuliacija, jos

kaupimas, apdorojimas, analizavimas. Visi čia paminėti procesai verčia

naudoti naujausias informacines technologijas, nes didėja informacijos

kiekiai ir vyksta daugelio informacinių resursų susijungimas. Dabartiniu

metu mes viena ar kita prasme esame priklausomi nuo kompiuterių. Jie valdo

civilinių ir karinių lėktuvų skrydžius, reguliuoja geležinkelio transporto

srautus, kontroliuoja elektros jėgainių technologinius procesus, jų pagalba

yra tvarkomi finansinės operacijos ir t.t.

Pasaulyje pastoviai didėja personalinių kompiuterių skaičius, kaip

beje ir globalinio Internet tinklo vartotojų, kas sąlygoja greitą

kompiuterinių technologijų ir komunikacijos priemonių tobulėjimą. Tačiau

kartu auga ir nusikaltimų, kuriuos įvykdant būna panaudojama skaičiavimo

technika, skaičius.

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti virusų esmę, jų pasekmes bei

antivirusines programas.

Kad pasiekti šį tikslą buvo iškelti papildomi uždaviniai: išnagrinėti

virusų evoliuciją, tipus, jų galimybes bei užkrėtimo simptomus, apžvelgti

trumpai vieno iš pavojingiausio viruso veiklos pasekmes bei išnagrinėti

šiuo metu rinkoje pateiktus apsaugos nuo virusų produktus (antivirusines

programas), jų galimybes ir ypatumus.

Suvokti, kaip veikia virusai, yra pirmasis žingsnis gynyboje nuo jų.

Nusipirkę naują kompiuterį jo komplekte veikiausiai rasime ir antivirusinę

programą. Šis faktas labiau nei koks kitas įrodo, kaip plačiai paplito

virusai ir kaip kompiuterių bendrovės pripažįsta apsaugos nuo jų būtinybę.

Taigi virusai tapo kompiuterijos pasaulio dalimi.

Egzistuoja tūkstančiai įvairių virusų, skirstomų į daug kategorijų,

bet beveik visada jie apibrėžiami gan paprastai. Virusas yra tyčia sukurta

kompiuterinė programa, skirta įsiskverbti į kitą programą taip, kad

paleidus pastarąją būtų paleidžiamas ir virusas, kuris savo ruožtu plinta

užkrėsdamas ir kitas programas. Virusas prisijungia prie programos-nešėjos

failo, o kartais net pakeičia visą programą. Neretai kiti programų failai

užkrečiami jau pakitusia viruso forma. Užkrečiama programa gali būti ir

makrokomandų failas arba disko pakrovimo (boot) sektorius – pirmoji

programa, paleidžiama diske su pakraunama operacine sistema.

Pastebėkime žodžius “tyčia sukurta” viruso apibrėžime. Virusai

neatsiranda šiaip sau. Juos kuria ir tobulina nemažų sugebėjimų

programuotojai, vėliau randantys būdų užkrėsti virusais naivių vartotojų

AK. Kuo galingesnės tampa antivirusinės programos, tuo labiau virusų

autoriai stengiasi jas pergudrauti. Daugeliui virusų programuotojų tokio

kodo kūrimas yra tiesiog iššūkis; o kitiems – galimybė pasismaginti AK

vartotojų bėdų ir baimės sąskaita. Gaila, juk šie žmonės galėjo uždirbti

krūvą pinigų padėdami spręsti 2000 metų krizę.

Virusai pelnytai turi kenksmingų programų reputaciją, tačiau tikrovėje

daugelis jų nieko bloga nedaro. Tiesa, kai kurie jų gadina failus ar kaip

kitaip kenkia, bet didžioji dauguma tik erzina arba išvis yra vartotojui

nematomi. Tam, kad programa būtų laikoma virusu, ji teturi automatiškai

daugintis; visa kita yra neprivalu.

Žinoma, net “neskausmingi” virusai nėra visiškai nepavojingi. Jie

užima atmintį, vietą diske, naudoja procesoriaus resursus ir todėl turi

įtakos jūsų kompiuterio spartai ir našumui. Dar daugiau – antivirusinės

programos skirtos kovai su jais taip pat naudoja atminties ir procesoriaus

resursus; daug vartotojų tikina, kad jos lėtina kompiuterį daug labiau ir

yra gerokai įkyresnės už pačius virusus. Kitaip tariant, virusai turi

įtakos mūsų darbui su kompiuteriu net tuomet, kai nieko kenksmingo
nedaro.

1. Kas yra virusas?

Biologo požiūriu, virusas yra genetinės medžiagos fragmentas, kuris

savo gyvavimui ir dauginimuisi turi infekuoti (užkrėsti) kokį nors

organizmą – nešėją. Kad virusas plistų tarp organizmų, jam paprastai

būdingos savybės, priverčiančios nešėją atlikti tam tikrus patologinius

(liguistus) veiksmus, pvz., bakterijas, gyvūnus ir pan. Dalis virusų yra

sunkių infekcijų susirgimų priežastis.

Todėl nieko nuostabaus, kad įvairios kenkėjiškos kompiuterinės

programos (t.y. tokios, kurios, įvestos į sistemą, sutrikdo jos veikimą)

pavadintos bendru, virusų, vardu. Taigi, programuotojo požiūriu, virusas –

tai kompiuterinis kodas, kuris savo plėtimuisi turi infekuoti kurią nors

programą-nešėją. Paprastai kompiuterinis virusas infekuoja kitas programas

įjungdamas į jas programos-viruso kodą. Virusas projektuojamas tokiu būdu,

kad jis po tam tikro laiko galėtų keisti savo formą ir tikslą. Be to, jis

dauginasi ir prisijungia prie programų arba kitų failų ir, „pasislėpęs“

ten, „keliauja“ nuo vieno kompiuterio prie kito. Virusai programuojami,

siekiant atlikti įvairius kenkėjiškus veiksmus: trinti kieto disko

informaciją, modifikuoti ar naikinti tam tikrus failus ir kt.

Pirmą kartą (1949 m.) programos – viruso, t.y. kompiuterinės

programos, galinčios daugintis, modelį pateikė Džonas fon Neimanas. Pirmas

užregistruotas kompiuterinis virusas buvo žaidimas “KARAS OPERATYVIOJE

ATMINTYJE” (“Core War”), kurį 6 – ajame dešimtmetyje sukūrė kompanijos Bell

Laboratories darbuotojas M. Duglas Makilroi. Žaidimo tikslas buvo parašyti

programą, kuri ištrintų priešininko informaciją ir blokuotų jo įrašus

atmintyje. EGABTR – pirmas IBM PC virusas, atsiradęs 1985 m. liepos mėnesį.

Šiuo metu pateikti visą esamų virusų sąrašą praktiškai neįmanoma, nes nauji

virusai sukuriami beveik kiekvieną dieną. Be to, specialistai, kuriantys

virusus aptinkančias programas ir bandantys nustatyti, ar du virusai yra to

paties, ar skirtingo tipo, dažnai naudoja skirtingus kriterijus. Vieni

specialistai laiko virusus skirtingais, jei jų kodai skiriasi bent vienu

bitu. Kiti – grupuoja virusus į šeimas ir vienos šeimos virusų nelaiko

skirtingais. Todėl, priklausomai nuo vertinimo kriterijų, šiuo metu

pasaulyje suskaičiuojama nuo 50 iki daugiau kaip 10000 skirtingų virusų.

[1]

Terminą “kompiuterinis virusas” pirmą kartą pavartojo amerikietis

mokslininkas Fredas Koenas 1984 m. 7 – oje informacijos saugumo

konferencijoje (JAV). Jei kompiuterį palygintume su gyvu organizmu, o

atskiras kompiuterines programas su ląstelėmis, gautume visišką analogiją.

Kompiuterinis virusas pažeidžia informaciją, esančią programos kode. Jis

perima kompiuterinės sistemos valdymą, pakeisdamas nedidelį programos

fragmentą ir gali neribotai dauginti savo kodą. Visa tai sukelia

“kompiuterio ligą”. [6]

1.1. Virusų evoliucija

1987 m. pasirodė virusas „Brain“. Jis užkrečia 360K diskelių įkrovos

sektorius ir sugeba užmaskuoti, kad kompiuteris jo nepastebėtų. Tais

pačiais metais pasirodė virusas „Stoned“. Jis užkrečia kompiuterio MBR

(pagrindinį įkrovos sektorių), sistemos, neįmanoma įkrauti.

1988 m. programuotojas iš indonezijos parašė pirmąją antivirusinę

programą. Ji suranda ir pašalina „Brain“ virusą iš kompiuterio bei apsaugo

nuo būsimų šio viruso atakų.

Po internetą (tuo metu jis dar tik formavosi) pasklido „Internet Worm“

virusas, kuris sutrikdė maždaug 6000 kompiuterių darbą. 1989 m. atsirado

„Dark avenger“ virusas. Jis greitai užkrečia kompiuterį, bet kenkia lėtai,

todėl viruso ilgai nepavyksta aptikti. IBM kompanija išleido pirmąją

komercinę antivirusinę programą. Pradėtas intensyvus virusų tyrimas.

1990 m. pradėti kurti polimorfiniai ir daugialypiai virusai.

Polimorfiniai virusai keičiasi plisdami o daugialypiai užkrečia kelias

kompiuterio vietas iš karto. Viruso autoriai pradėjo keistis virusų

išeities tekstais naujienų grupėse.

1991 m. atsirado virusų konstravimo priemonės, kuriomis beveik

kiekvienas gali sukurti savo virusą. Metų pradžioje devyni procentai

bendrovių pranešė nukentėjusios nuo virusų, metų pabaigoje šis skaičius

išaugo iki 63 procentų.

1992 m. atsirado „Michelangelo“ virusas, kuris pirmasis atkreipė

žiniasklaidos dėmesį. Šis virusas kovo 6 dieną sugadino diskinio kaupiklio

turinį. Antivirusinių programų paklausa gerokai padidėjo, tačiau virusas

užkrečia palyginti nedaug kompiuterių.

1994 m. Anglijos policija sulaikė viruso „Pathogen“ autorių, ir jis

nuteisiamas aštuoniolikai mėnesių kalėti. Tai pirmas kartas, kai nubaustas

viruso autorius.

1995 m. parašytas pirmasis makrovirusas „Concept“. Jis parašytas

„WordBasic“ kalba ir gali veikti bet kuriame kompiuteryje, kuriame yra

„Word“ programa. Vėliau
makrovirusų, nes juos lengva parašyti

ir platinti.

1999 m. balandžio mėnesį išplinta „Chernobyl“ virusas, gadinantis

diskinio kaupiklio duomenis. Vien Kinija patyrė daugiau negu 291 mln. JAV

dolerių nuostolių. Nukentėjo Pietų Korėjos ir Turkijos kompiuterių

sistemos. „Melissa“ virusas užkrečia šimtus tūkstančių viso pasaulio

kompiuterių. Jis plinta išsiųsdamas savo kopijas penkiasdešimčiai adresatų

iš „Outlook“ pašto programos užrašų knygelės.

2000 m. „LoveLetter“ virusas, kilias iš Filipinų, per šešias valandas

nusiaubė Europą ir JAV. Jis užkrėtė nuo 2,5 iki 3 mln. kompiuterių ir

padarė 8,7 mlrd. dolerių nuostolių. Virusas „NewLove“, pasklidęs iš karto

po „LoveLetter“, buvo panašiausias į supervirusą. Jis netik greitai plito,

bet ir sugadindavo sistemines bylas, todėl kompiuteriu naudotis tapdavo

neįmanoma. Jeigu būtų veikęs tinkamai, virusas būtų padaręs labai daug

žalos. Tačiau jo autorius padarė klaidą: kompiuteris nustodavo veikęs

anksčiau, negu virusas spėdavo išsiųsti savo kopijas į kitus kompiuterius.

1.2. Virusai ir į juos panašios programos

Pateiktas virusų apibrėžimas iš tikrųjų yra gerokai siauresnis, nei

tai, ką mes paprastai laikome virusais. Kiti programų tipai tik iš dalies

atitinka apibrėžimą. Kaip ir virusai, tokios programos veikia be vartotojo

žinios ir kompiuteryje atlieka vienokius ar kitokius veiksmus, kuriems yra

sukurtos. Į tokį sąrašą galėtumėme įtraukti “kirminus” (worms), “Trojos

arklius” ir “metikus” (dropers). Visos jos kartu su virusais vadinamos

kenkėjiškomis (malware) programomis.

“Kirminas” gali daugintis per diskelius arba tinklais. Kartais

“kirminas” veikia naudodamasis tinklu kaip pagrindu. Tačiau kitų programų

jis niekada neužkrečia. Kai kurios “kirminų” rūšys naudojasi tinklu tik

tam, kad nukopijuotų save iš vieno kompiuterio į kitą, jie vadinami

“sistemos kirminais” (host worms), o kiti – “tinklo kirminai” – pasklinda

po visą tinklą ir juo naudojasi atskirų savo dalių funkcionavimui.

“Kirminai” gali daugintis ir neprijungtame prie tinklo kompiuteryje. Tuomet

jie kopijuoja save į skirtingas kietojo disko vietas.

“Trojos arklio” pavadinimas kilo iš graikų mito, kurį geriausia

paskaityti “Odisėjoje”. Pasak jo, graikai trojiečiams padovanojo medinį

arklį, kurio viduje slėpėsi kariai. Kai arklys buvo atgabentas į Troją,

graikų kariai iššoko lauk ir užgrobė miestą, taip užbaigdami ilgai trukusią

Trojos apsuptį. Panašiai veikia ir “Trojos arklys”, kuris paslepiamas iš

pažiūros visai nekaltoje programoje. Pastarąją paleidus ji pradeda tam

tikrus iš anksto numatytus veiksmus, – tuo gerokai nustebina nieko

neįtariantį vartotoją. Šio tipo programos pačios nesidaugina.

“Metikai” sukurti taip, kad antivirusinės programos nesugebėtų

atpažinti jų kodo, todėl jie lengvai prasiskverbia į AK. Pagrindinė jų

užduotis – atgabenti ir paleisti virusą. Stebėdami sistemą “metikai”

sulaukia tam tikro įvykio ir užkriečia kompiuterį savo virusu.

Panašiai veikia ir “bombos”. Įtaisytos kenkėjiškose programose jos

veikia kaip detonatoriai. Kitaip tariant, “sprogsta” atsiradus tam tikroms

sąlygoms. Kai kurios “bombos” reaguoja į sistemos laikrodį, kitos gali

Naujųjų metų proga ištrinti visus DOC tipo failus ar parodyti kokį nors

pranešimą per kokio nors garsaus žmogaus gimtadienį. Dar kitos sulaukia,

tarkime, dvidešimties tam tikros programos paleidimo kartų ir paskui

ištrina visus šios programos failų šablonus. Iš esmės “bomba” yra

piktavališkų veiksmų sekos aprašas ar planavimo programa.

Dažnai pačiuose virusuose panaudojamos viena ar kelios kenkėjiškos

programos. Virusai gali būti platinami per “metikus” (nors nebūtinai) ar

naudotis “kirminų” principu kopijuoti pačius save. Nebūdami “Trojos

arkliais” virusai gali atitikti “arkliams” keliamus reikalavimus: daryti

tai, ko nenori vartotojas, ir pasislėpę programose paversti jas “Trojos

arkliais” (t.y. veikti joms pasileidus ir atlikti nepageidaujamus

veiksmus).

1.3. Kaip virusai veikia

Virusų yra daug ir jie veikia skirtingais būdais, todėl apžvelgti

visus yra ganėtinai sunku. Aš aprašysiu tik pagrindinį procesą.

Iš pradžių virusai kokiais nors būdais atsiranda mūsų kompiuteryje.

Dažniausiai taip įvyksta su užkrėstų programų (COM, EXE failų ar pakrovimo

sektoriaus) pagalba. Praeityje virusai buvo platinami išskirtinai per

užkrėstus diskelius. Šiais laikais jie dažniausiai siunčiami tinklais (taip

pat ir “Internetu”) kaip bandomųjų programų failų, makrokomandų failų ar

prisegtų prie elektroninio pašto žinutės failų dalys.

Elektroninio pašto žinutė savaime negali būti virusu. Virusas yra

programa, jis privalo būti paleistas. Elektroniniu paštu virusas atkeliauja

prisegtas prie žinutės kaip failas, todėl
negali įvykti tol, kol mes

jo nepaleidžiame. Tai padaryti galime įvairiai, bet dažniausiai užkrėsti

failai paleidžiami du kurtus spragtelėjus juos pelyte. Vienintelis būdas

apsaugoti save nuo taip atkeliaujančių virusų – niekada neatidarinėti

prisegtų duomenų, kuriuose yra paleidimo failai (EXE ar COM) ar tokių

programų kaip “Office”, kurios leidžia rašyti makrokomandas, failai.

Grafiniai, garso ar kitokie duomenų failai yra saugūs.

Virusas mūsų kompiuteryje elgiasi visai taip, kaip ir “Trojos arklys”.

Jis slepiasi kitoje programoje ar faile ir paleidžiamas kartu su juo. Kad

taip įvyktų, virusas pakeičia užkrėsto failo kodą. Jis duoda nurodymą

programai aptikti virusą ir jį paleisti. Paprastai šis procesas vyksta

taip: programos vykdymas nutraukiamas, peršokama į užkrėstą dalį, įvykdomos

viruso komandos ir sugrįžus į pradžią tęsiamas programos vykdymas. Nuo tada

virusas ima veikti ir užkrečia kitus failus.

Virusai gali pradėti veikti iš karto – tokie virusai vadinami

tiesioginio veikimo virusais – arba pasinaudoję operacinės sistemos leidimu

pasikrauti į atmintį ir ten tūnoti. Daugelis virusų priskiriami antrajai

kategorijai. Tokie virusai vadinami “atminties virusais”. Pasilikdami

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2224 žodžiai iš 7393 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.