Intelektinė nuosavybė ir jos teisinė apsauga
5 (100%) 1 vote

Intelektinė nuosavybė ir jos teisinė apsauga

1121314151617181

TURINYS

ĮŽANGA……………………………………………………………………………………………………………………..3

1. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA………………………………………………………….5

1.1. Intelektinės nuosavybės teisės sistema………………………………………………………………………7

2. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ŠALTINIAI………………………………………………9

2.1. Autorinės teisės šaltiniai………………………………………………………………………………………..10

2.2. Pramoninės nuosavybės teisės šaltiniai……………………………………………………………………12

3. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAI IR JŲ TEISINĖ APSAUGA…….16

3.1. Autorinės teisės objektai ir jų teisinė apsauga. Gretutinių teisių apsauga……………………..17

3.2. Pramoninės nuosavybės teisės objektai ir jų teisinė apsauga………………………………………20

3.2.1. Išradimų teisinė apsauga……………………………………………………………………………………..20

3.2.2. Pramoninio dizaino teisinė apsauga………………………………………………………………………21

3.2.3. Prekių ir paslaugų ženklų teisinė apsauga……………………………………………………………..21

3.2.4. Firmų vardų teisinė apsauga………………………………………………………………………………..22

3.2.5. Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinė apsauga……………………………………………..22

3.2.6. Augalų veislių teisinė apsauga……………………………………………………………………………..23

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….25

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………….26

ĮŽANGA

Nuosavybė nuo pat visuomenės ir valstybės atsiradimo yra vienas iš kertinių visuomenės egzistavimo pamatų. Todėl visos valstybės visais laikais vienaip ar kitaip įtvirtindavo nuosavybės teisės institutą kaip priemonę nuosavybei apsaugoti. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik ir atsirado, kad apsaugotų nuosavybės teises.

Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali valdyti, naudoti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Tokia nuosavybės samprata pirmiausia siejama su materialiu turtu (daiktais) – įvairiais materialaus pasaulio dalykais, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos – kaip nuosavybės objektu. Tačiau vystantis visuomenei, plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai ir kt.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. Taip išsiplėtus nuosavybės objektų ratui, kilo būtinybė teisiškai sureguliuoti ir jų apsaugą. Žmogaus intelektinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai, žymiai skiriasi nuo įprastinių materialių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, atsirandantiems dėl tokių objektų sukūrimo, naudojimo ir apsaugos, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka. Reikalingos specialios teisės normos, kurios civilinės teisės teorijoje išskiriamos į atskirą civilinės teisės pošakį – intelektinės nuosavybės teisę.

Intelektinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, o 1886 m. – Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos.

Pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos užuomazgos buvo pradėtos kurti jau tarpukario Lietuvoje. Tai liudija 1925 m. vasario 26 d. Prekių ženklams saugoti įstatymas, 1928 m. gegužės 14 d. Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas . Be to, buvo sudaryto tarptautinės dvišalės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija, Danija, Švedija ir kitomis valstybėmis.

Sovietinės okupacijos metais buvo sukurta nuodugni intelektinės veiklos rezultatų teisinės apsaugos sistema, tačiau jos efektyvumas nebuvo adekvatus pastangoms. Dominavo valstybinė nuosavybė, be to, ir pats žmogus buvo suvalstybintas, todėl valstybė labai ribojo kūrėjų teises, kas ne tik neskatino, bet ir stabdė intelektinės žmonių veiklos, o ir visos ekonomikos ir visuomenės vystymąsi.

Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta intensyviai kurti intelektinės nuosavybės teisės apsaugos sistemą, kuri užtikrintų ir skatintų efektyvią šalies ekonomikos, mokslo ir kultūros raidą. Intelektinės nuosavybės apsaugos kūrimą lėmė ne tiek politinės nepriklausomybės atkūrimas, kiek rinkos ekonomikos formavimasis ir raida.

Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje yra priimta ir galioja nemažai įstatymų bei kitų teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, ratifikuotos pagrindinės
tarptautinės konvencijos, užtikrinančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugą. Taigi, iš esmės yra sukurti modernios tarptautinius standartus atitinkančios intelektinės nuosavybės apsaugos teisinės bazės pamatai.

Kuriant intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą, susiduriama su nemažai sunkumų. Visų pirma pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš sparčiausiai kintančių civilinės teisės pošakių, nes sukuriami vis nauji žmogaus intelektinės veiklos produktai, kuriems suteikiama teisinė apsauga. Be to, iki šiol mūsų valstybė neturėjo didesnės patirties šioje srityje, kitaip tariant, nėra gerai išvystyti instituciniai gebėjimai intelektinės nuosavybės apsaugos srityje.

Šio kursinio darbo tema yra gana plati, todėl bus koncentruojamasi ties pagrindiniais klausimais, apsiribojant intelektinės nuosavybės samprata, objektais, objektų teisinės apsaugos sfera bei šaltiniais, aptariant intelektinės nuosavybės santykius reguliuojančių tiek nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės šaltinių sistemą. Šiame darbe dėl apimties stokos nebus plačiau nagrinėjami autorių teisių subjektai, autorių teisės, jų galiojimo terminai, autorių ir gretutinių teisių gynimas, institucijų, užtikrinančių intelektinės nuosavybės apsaugą, įgaliojimai ir kt.

1. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA

Intelektinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo požiūris į intelektinės veiklos rezultatus – literatūros, mokslo, meno kūrinius, išradimus – kaip nuosavybės objektus, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo. Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą. Nuosavybės teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Toks intelektinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a.

Tačiau tokia intelektinės nuosavybės samprata nuo pat jos atsiradimo susilaukė kai kurių teisės mokslininkų kritikos. Minėtos intelektinės nuosavybės sampratos kritikai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo materialaus pasaulio dalykų nuosavybės teisės, kuri iš esmės yra neterminuota laike ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei daiktų nuosavybės teisės. Taip pat nurodoma, kad teisės į intelektinės veiklos rezultatą neatsiejamai susijusios tik su šios veiklos subjekto asmenybe ir t.t. Pastarosios teorijos šalininkai sąvoką „intelektinė nuosavybė“ laiko netiksliu ir nepriimtinu teisės moksle .

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo prieita išvados, kad intelektinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus teisinis reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų, kitų intelektinės veiklos subjektų teisių objektai yra nematerialūs. Tokiu būdu susiformavo intelektinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta sui generis, t.y. ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikard’as rašė, kad teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą. Ši teorija dabartiniu metu yra labiausiai paplitusi.

Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis. Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo intelektinės veiklos objekto panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui, kitos turtinės teisės, analogiškos daikto savininko nuosavybės teisėms. Iš kitos pusės, autoriui priklauso asmeninės neturtinės teisės, tokios kaip autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą, teisė į kūrinio neliečiamybę, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės. Minėtos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės yra glaudžiai susijusios ir sudaro vieningą visumą. Šios teisių visumos įvardijimas sąvoka „intelektinė nuosavybė“ yra sąlyginis, tačiau istoriškai susiklostęs ir šiuo metu visuotinai vartojamas ir įtvirtintas teisės aktuose.

Tokia intelektinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įkūrimo. Konvencijos 2 straipsnio 7 punkte numatyta, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, atlikėjų veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos laidomis,
žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramoniniu dizainu, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, prekybos ženklais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visas kitas teises, susijusias su intelektine veikla gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse.

Lietuvos Respublikos įstatymuose intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama. Pirmą kartą intelektinės nuosavybės terminas buvo pavartotas dar Lietuvos TSR įstatymuose – 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos TSR nuosavybės pagrindų įstatymo 6 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad intelektinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektinės veiklos produktai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad intelektinės nuosavybės santykius reguliuoja specialūs įstatymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, intelektinės nuosavybės neapibrėžia ir apskritai sąvokos „intelektinė nuosavybė“ nevartoja. Tačiau Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta svarbi nuostata, jog dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas. Kaip matyti, intelektinės nuosavybės apsauga turi būti nustatoma atskirais įstatymais.

Nors Lietuvos įstatymų leidyboje intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama, tačiau Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie minėtos 1967 m. Stokholmo konvencijos , kurioje pateikiama intelektinės nuosavybės kaip išimtinių teisių visumos sąvoka. Taigi, galima teigti, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra laikomasi intelektinių teisių koncepcijos, ir intelektinė nuosavybė suprantama kaip išimtinių, tiek turtinių, tiek ir asmeninių neturtinių, teisių į intelektinės veiklos rezultatus ir kai kuriuos kitus, jiems prilyginamus, objektus visuma.

Kartu galima pastebėti, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime , spręsdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, yra konstatavęs, kad intelektinė nuosavybė apima autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (knygas, brošiūras, straipsnius, dienoraščius, kitus literatūros kūrinius, kompiuterių programas, kalbas, paskaitas, pamokslus ir kitus žodinius kūrinius, muzikos kūrinius su tekstu ir be teksto, audiovizualinius kūrinius (kino filmus, televizijos filmus, videofilmus, diafilmus, kitus kinematografinėmis priemonėmis išreikštus kūrinius)) ir kt. Intelektinė nuosavybė taip pat apima atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises). Akivaizdu, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas sutapatino intelektinę nuosavybę su autorine teise – vienu iš dviejų intelektinės nuosavybės pošakio institutų ir taip žymiai susiaurino intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau šis konkrečioje byloje pateiktas intelektinės nuosavybės apibrėžimas neturėtų būti traktuojamas kaip baigtinis ir negalimas plečiamai aiškinti.

Galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnis nustato, kad Civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Taigi, teisiniai santykiai, susiję su intelektinės nuosavybės objektų sukūrimu, apsauga ir panaudojimu, yra Lietuvos Respublikos civilinės teisės reguliavimo dalykas. Todėl intelektinės nuosavybės teisę galima apibrėžti kaip civilinės teisės pošakį, kurį sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl valstybės pripažįstamų ir saugomų intelektinės veiklos rezultatų sukūrimo, naudojimo bei apsaugos.

1.1. Intelektinės nuosavybės teisės sistema

Paprastai teisės teorijoje išskiriami du intelektinės nuosavybės teisės pošakį sudarantys institutai: autorinė teisė ir pramoninės nuosavybės teisė. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu .

Autorinės teisės institutas apima teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius dėl literatūros, meno, mokslo kūrinių, įskaitant kompiuterines programas ir duomenų bazes sukūrimo, jų apsaugos bei naudojimo. Šiam institutui taip pat priskirtinos teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, susijusius su atlikėjų veikla bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga. Taigi, autorinės teisės institutas jungia dvejas normų grupes, nes gretutinių autorinėms teisių atsiradimas ir jų įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo kūrinių autorių teisių.

Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius, susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų sukūrimu, registravimu, naudojimu ir teisine apsauga, taip pat santykius susijusius su
apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis. Lietuvos pramoninės nuosavybės teisės sistemą sąlyginai galima suskirstyti į tokias dalis:

· patentų teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių turtinius ir neturtinius santykius, atsirandančius dėl išradimų sukūrimo, registravimo, naudojimo bei jų teisinės apsaugos;

· pramoninio dizaino teisė – teisės normos reguliuojančios santykius, susijusius su pramoninio dizaino sukūrimu, registravimu, naudojimu bei apsauga;

· teisės normos, susijusios su prekių ir paslaugų ženklų registravimu, naudojimu bei apsauga;

· firmų vardų teisinė apsauga;

· kitų pramoninės nuosavybės objektų (puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių) apsauga;

· apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.

2. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra nemažai galiojančių teisės norminių aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, kurie sudaro sudėtingą intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą. Kaip ir bet kurios kitos teisės sistemos dalies, taip ir intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistema yra paremta teisės norminių aktų klasifikacija remiantis keliais kriterijais.

Visų pirma, pagal norminių aktų juridinę galia skiriami įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Savo ruožtu įstatymus galima suskirstyti į bendruosius, kurių reguliavimo sfera apima visą intelektinės nuosavybės teisės pošakį, ir specialiuosius, reguliuojančius atskirus intelektinės nuosavybės teisės institutus.

Prie bendrųjų teisės šaltinių pirmiausia priskirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindinis, aukščiausią galią turintis teisės aktas. Konstitucijai negali prieštarauti joks kitas teisės aktas. Įstatymai ar kiti aktai, priešingi Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str. 1 d.). Konstitucijoje įtvirtinamos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, nustatomi svarbiausi teisių, įskaitant ir civilines, teisinės gynybos principai. Reikšmingiausios nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės teise, įtvirtintos 23 ir 42 straipsniuose. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Konstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga. Šiame straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus asmenis nepažeisti savininko teisių, o valstybę – saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė. Taigi, šiame straipsnyje vartojamos sąvokos „nuosavybė“ nereikėtų traktuoti tik daiktinės teisės prasme, ir sistemiškai aiškinant Konstitucijos tekstą, Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina tiek nuosavybės kaip daiktinės teisės, tiek ir intelektinės nuosavybės, kaip teisių į intelektinės veiklos objektus visumos, apsaugą.

Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis taip pat numato autorių teisių ir interesų apsaugą bei gynybą. Šioje dalyje nustatyta, kad dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Konstituciniai principai ir pagrindinės nuostatos yra konkretizuojamos ir detalizuojamos kituose norminiuose aktuose. Pagrindiniu kodifikuotu civilinės teisės šaltiniu Lietuvoje šiuo metu laikytinas 1964 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuris po Lietuvos Respublikos nepriklausomybes atkūrimo ne kartą buvo pakeistas ir papildytas. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso normos tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės. Tačiau intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš civilinės teisės pošakių, todėl tos kodekso normos, kurios yra bendro pobūdžio ir reguliuoja visus civilinius teisinius santykius, yra taikomos ir intelektinės nuosavybės teisiniams santykiams.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki 1999 m. birželio 9 d. į Civilinį kodeksą buvo inkorporuoti ketvirtasis skyrius „Autorinė teisė“ ir penktasis skyrius, kurie reglamentavo autorinę teisę, tačiau įsigaliojus Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui, jie neteko galios.

2000 m. liepos 18 d. patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, įsigaliosiantis 2001 m. liepos 1 d., taip pat neapibrėžia intelektinės nuosavybės sąvokos, tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės teisės klausimų, nesusistemina ir nekodifikuoja intelektinės nuosavybės teisės.

Tikslinga būtų aptarti atskirų intelektinės nuosavybės teisės institutų šaltinius.

2.1. Autorinės teisės šaltiniai

Šiuo metu autorinės teisės instituto pagrindinis šaltinis, kaip jau minėta, yra 1999 m. gegužės 18 d. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas . Šis įstatymas nustato autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teisės), atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutinės teisės), specialiąsias (sui
generis) duomenų bazių teisinės apsaugos nuostatas, autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą.

Autorinės teisės normų galima rasti ir kituose įstatymuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatymo 22 str., Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo 6 str. 1 d. ir kt.). Taip pat autorinei teisei reikšmingi ir kitų teisės šakų įstatymų straipsniai, kurie iš esmės skirti reguliuoti kitokiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 142 straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už autorystės pasisavinimą, 142-1 straipsnis – literatūros, mokslo ar meno kūrinio, audiovizualinio kūrinio ar fonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą, 142-2 straipsnis – informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą sunaikinimas ar pakeitimas, 142-3 straipsnis – neteisėtą autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimą, 308 straipsnis – neteisėtą prekių ir paslaugų ženklo naudojimą, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnis, nustatantis administracinę atsakomybę už autorinių ir gretutinių autorinėms teisių pažeidimus.

Prie kitos autorinės teisės šaltinių grupės – poįstatyminių aktų – galima priskirti keletą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų: 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1283 “Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimo” , 2000 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr.1176 “Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo strategijos ir jos įgyvendinimo 2000 – 2003 metų priemonių patvirtinimo” . Kultūros ministerijos teisės aktai, priimami įgyvendinant valstybės politiką autorių teisių ir gretutinių teisių srityje ir koordinuojant šių teisių apsaugą, taip pat laikytini autorinės teisės šaltiniais.

Autorinės teisės šaltiniais gali būti laikomi ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos leidžiami lokaliniai aktai.

Ypatingą reikšmę autorinės teisės šaltinių sistemoje turi tarptautinės sutartys. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Lietuvos Respublika yra ratifikavusi pagrindines tarptautines konvencijas, reglamentuojančias autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą. 1886 m. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. Paryžiaus redakcija) Lietuvos Respublikai įsigaliojo nuo 1994 m. gruodžio 14 d., Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos – nuo 1999 m. liepos 22 d., Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo – nuo 2000 m. sausio 27 dienos. Taip pat autorinės teisės šaltiniu laikytina ir 1967 m. Stokholmo konvencija dėl Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) įkūrimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika šiuo metu yra pradėjusi Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos sutarčių – Autorių teisių sutarties, sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, ir Atlikimų ir fonogramų sutarties, sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, ratifikavimo procesą. Lietuvai tapus Pasaulio prekybos organizacijos nare, įsigalios sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje nuostatos.

Trumpai aptariant minėtąją Berno konvenciją, pažymėtina, kad jos nuostatos yra tiesioginio taikymo. Konvencijos tikslas – efektyvi ir vienoda literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsauga. Ji paremta nacionalinio režimo principu, kuris reiškia, jog kūrinių autoriams turi būti suteikiama tokia pat apsauga kitose valstybėse konvencijos dalyvėse, kaip ir tos valstybės piliečiams.

2.2. Pramoninės nuosavybės teisės šaltiniai

Pramoninės nuosavybės teisiniai santykiai šiuo metu yra reguliuojami specialiaisiais įstatymais.

Pramoninės nuosavybės teisės institutas neturi vieningo nacionalinio teisės akto, reguliuojančio visuomeninius santykius dėl pramoninės nuosavybės objektų sukūrimo, naudojimo ir jų apsaugos. 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo apima didžiąją dalį pramoninės nuosavybės objektų, suteikdama jiems teisinę apsaugą, todėl šią konvenciją galima laikyti pagrindiniu tarptautiniu pramoninės nuosavybės teisės instituto šaltiniu. Viena svarbiausių Paryžiaus konvencijos nuostatų – nacionalinio režimo principas. Valstybė dalyvė privalo suteikti užsienio valstybių piliečiams tokias pat teises, kokias jos įstatymai suteikia savo piliečiams.

Reikia paminėti, kad skirtingai nuo Berno konvencijos, Paryžiaus konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl ši konvencija nustato minimalius pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti prie konvencijos
prisijungusiose šalyse.

Kartu pabrėžtina, kad Lietuvoje yra priimta keletas įstatymų dėl tokių pramoninės nuosavybės objektų apsaugos, kurių nenumato Paryžiaus konvencija, pavyzdžiui, Augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas nustato augalų veislių teisinę apsaugą, Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas nustato puslaidininkinių gaminių topografijų teisinę apsaugą ir reglamentuoja asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus ir naudojant puslaidininkinių gaminių topografijas.

Prie poįstatyminių aktų, reikšmingų visam pramoninės nuosavybės teisės institutui priskirtinas Vyriausybės 1992 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 362 „Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje“. Šiuo nutarimu be kita ko buvo patvirtinti Patentinių patikėtinių nuostatai, kurie irgi laikytini pramoninės nuosavybės teisės šaltiniu. Be to, svarbus teisės šaltinis yra Valstybinio patentų biuro nuostatai, patvirtinti 2000 m. sausio 24 d. valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro įsakymu Nr. 9. Valstybinis patentų biuras kaip valstybės įgaliota institucija priima teisės aktus pramoninės nuosavybės apsaugos srityje.

Pramoninės nuosavybės institutą pagal pramoninės nuosavybės objektų rūšis galima išskaidyti į keletą dalių, turinčių savitą tik jai reikšmingų teisės šaltinių sistemą.

Patentų teisės svarbiausias šaltinis yra 1994 m. sausio 18 d. priimtas Patentų įstatymas . Šis įstatymas įteisina išradimus kaip pramoninės nuosavybės objektus, taip pat reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus išradimus, suteikia išradimams teisinę apsaugą. Po šio įstatymo įsigaliojimo neteko galios iki tol patentinius ir pramoninio dizaino teisinius santykius reguliavę Civilinio kodekso penktasis ir šeštasis skyriai.

Prie poįstatyminių aktų patentų teisės srityje priskirtinas Seimo 1994 m. sausio 18 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos patentų įstatymo įgyvendinimo”, Valstybinio patentų biuro įsakymai: 1994 m. gegužės 2 d. Nr. 11, kuriuo patvirtintos Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklės, 1995 m. sausio 2 d. Nr. 1 “Dėl prašymo išduoti patentą formos patvirtinimo“ ir kt.

1996 m. gegužės 28 d. Seimo ratifikuota Patentinės kooperacijos sutartis (PCT) laikytina vienu iš svarbiausių tarptautinių patentų teisės šaltinių. Svarbiausias jos tikslas – tarptautinės patentinių paraiškų padavimo sistemos sukūrimas, siekiant išradimo apsaugos keliose ar daugelyje šalių. Be to, šia konvencija siekiama palengvinti ir pagreitinti priėjimą pramonės ir kitiems suinteresuotiems sektoriams prie techninės informacijos, susijusios su išradimais.

Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Europos patentų organizacija 1994 m. sausio 25 d. sudarė susitarimą dėl bendradarbiavimo patentų srityje ir susitarimą dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo. Remiantis šiais dvišaliais Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimais dėl bendradarbiavimo patentų srityje Lietuvoje yra sukurta Europos patentų galiojimo išplėtimo sistema.

Lietuvos Respublika taip pat yra ir 1977 m. Budapešto sutarties dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms narė. Budapešto sutartis skirta palengvinti tarptautinio mikrobiologinių išradimų patentavimo procedūrą. Sutarties nuostatos taupo pareiškėjų lėšas ir užtikrina tarptautinę išradimų apsaugą, nes sutartis sukuria vieningą mikrobiologinės medžiagos deponavimo ir saugojimo sistemą, todėl pareiškėjui nebereikia paduoti kiekvienai patentų tarnybai patentuojamos medžiagos štamo, o tai reiškia, kad tampa nebereikalingas mokesčių mokėjimas kiekvienoje valstybėje, kurioje siekiama apsaugos, be to, labai sumažėja laiko sąnaudos, patentuojant biologines medžiagas.

Pramoninio dizaino teisės pagrindinis šaltinis yra 1995 m. liepos 4 d. priimtas Pramoninio dizaino įstatymas . Šis įstatymas nustato pramoninio dizaino registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą. Įstatymui įgyvendinti buvo priimtas poįstatyminis aktas – 1995 m. liepos 4 d. Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymo įgyvendinimo”. Valstybinio patentų biuro 1995 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 27 “Dėl pramoninio dizaino registracijos“ buvo patvirtintos Pramoninio dizaino registracijos taisyklės.

Prekių ir paslaugų ženklų registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą reglamentuoja Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas , priimtas 1993 m. birželio 3 d. Kaip poįstatyminis aktas prekių ir paslaugų ženklų teisinio reguliavimo srityje yra priimtas Valstybinio patentų biuro 1993 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 15 „Dėl prekių ir paslaugų ženklų registracijos“, kuriuo patvirtintos Prekių ir paslaugų ženklų registracijos Lietuvos Respublikoje taisyklės. Lietuva yra prisijungusi prie Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo. Pagrindinis jo tikslas yra sudaryti galimybes prekių ženklų savininkams įteisinti savo prekių ženklą kitose šalyse dalyvėse, paduodant vienintelę paraišką savo šalies patentų žinybai. Šio protokolo įgyvendinimo tvarka patvirtinta Valstybinio patentų biuro 1997 m. lapkričio 12
įsakymu Nr. 41. Taip pat Lietuvos Respublika yra 1957 m. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų klasifikacijos narė bei Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų dalyvė. Pastarąja sutartimi siekiama pasaulio mastu harmonizuoti ir supaprastinti prekių ženklų registracijos reikalavimus. Pagal Nicos sutartį valstybės dalyvės priima vieningą prekių ir paslaugų klasifikaciją prekių ir paslaugų ženklų registravimo reikmėms. Klasifikacija yra nuolat peržiūrima ir papildoma. Valstybinis patentų biuras 1998 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 29 patvirtino Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų įgyvendinimo tvarką.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4406 žodžiai iš 8677 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.