K būgos kalbotyros naujovių ypatumai
5 (100%) 1 vote

K būgos kalbotyros naujovių ypatumai

K.Būgos kalbotyros naujovių ypatumai

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė Pažiegės kaime, Zarasų apskrityje.

1905-1912 m. jis studijavo Peterburge, 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitetuose. Profesoriavo Permės 1918-1919, Tomsko 1919-1920, Kauno 1922 universitetuose.

1920 m. grįžęs į Lietuvą ėmė organizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. Pats sukaupė 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Paskelbė šimtus lietuvių žodžių etimologijų. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų. Padėjo pagrindus lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimui: Nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kurias dvikamienių lietuviškų vardų darybos taisykles.

Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslas. Parašė istorinių fonotekos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą, apgynė nemaža lietuviškų žodžių, kurie buvo gujami iš lietuvių kalbos.

Dviejuose didelėse straipsnių serijose – „Kalbos dalykai“ (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai“ (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.

Šiame darbe bus apžvelgta tik keletas iš K.Būgos nagrinėtų norminių kalbos variantų, pateikiant daug pavyzdžių, o kai kuriais atvejais netgi bandant nustatyti jų kilmę.Rašomoji bei šnekamoji kalba

Nors kalbininkas Druskius šiuos du terminus buvo linkęs laikyti didžiausia nesąmone ar baisiu “suvalkietizmu”, tačiau K.Būga mano atvirkščiai. Jis teigia, jog terminas “rašomoji kalba” nėra jokia “nesąmonė” nei joks “suvalkietizmas”, nes jis vartojamas ne nuo vakar dienos. Kaip pavyzdį Būga pateikia jau prieš 40 metų Kuršaičio vokiečių bei lietuvių kalbos žodyne pavartotą minėtąjį terminą raszomoji kalba vokiškam žodžiui “Schriftsprache” paaiškinti. Be to, rašytoja Žemaitė taip pat buvo girdėjusi šį terminą tokiame sakinyje: “Šnekamoji kalba dabar daug skiriasi nuo nū rašomosios”.

Terminas “šnekamoji” kalba buvo gerai pažįstamas ir Jauniui, kuris savo “Lietuvių kalbos gramatikoje” (1911 m.) rašo: Šnekamosios kalbos žodžiui sąjunga… davus apstesnę prasmę… nesunku yra pasidaryti esybėvardį.

Taigi, iš šių pavyzdžių galime spręsti, jog “rašomoji” bei “šnekamoji” kalba egzistuoja mūsų kalboje jau seniai ir jų kilmės negalima ieškoti Suvalkų padangėje. Be to, anot Būgos, “jam dar netekę rasti Lietuvoje tokios tarmės ar šnektoskuri nepripažintų ir kitų panašios išraiškos terminų tokių kaip “kuliamoji” mašina, “jojamasis” arklys, ir kt.

Nieku būdu

Išraiška nieku būdu, pasak Būgos, yra neabejojamas kalbos faktas, pripažįstamas ir Lietuvos Rytams ir Lietuvos Vakarams. Šią išraišką pripažino jau Daukša savo 1599 metais išleistojoje Postilėje. Pavyzdžiui:

Kad Christus pagalei kūną butų ne vzgimęs, nieku būdu ne butų krisztiies, nes’ tatai yr’ szwęnte Diewo vzreiszkimo.

Šią išraišką vartoja ir Rytietis Širvydas 1629 metų “Sakymų Punktuose”. Iš vakariečių lietuvių rašytojų nieku būdu vartoja Mielckė 1800 m. žodyne, o taip pat Kuršaitis 1883 m. savo liet.-vok. žodyne.

Taigi, išraiška nieku būdu nėra jau tokia peiktina ar uitina iš mūsų rašomosios kalbos. Ji niekuo negeresnė už išraišką nėjokiuo (arba nei-jokiuo) būdu.

Ligotas

Būga nesutinka su Rygiškių Jono tvirtinimu, kad žodis ligotas, remiantis bendrąja taisykle (žodžiai su galūne –otas, -uotas reiškia viršaus ar oro ypatybės turėjimą, o su galūne –ingas – vidaus ypatybės turėjimą; pgl. išraiškas: vėžys vainikuotas, bet kalė vaikinga) gali būti vartojamas tik “matomiems ant kūno paviršiaus ligos požymiams” reikšti, nes Žemaičiuose yra įprasta sakyti tiek “kalnuoti laukai”, tiek ir “skardinga Aitra”. Be to, Rygiškių Jonas linkęs nepripažinti šio žodžio šnekamojoje kalboje. Tuo tarpu Būga, remdamasis kun. P. Sargio ir Daukanto liudijimu, teigia, kad žodis ligotas yra pažįstamas ne vien Žemaičiuose, bet ir Rytų Lietuvoje, kaip galime spręsti iš Daukšos bei Sirvydo raštų. Daukšos 1595 m. Katekizme rašoma: “Eimi ligotas waistitoiop’48,11.
Būga taip pat mini, kad Prūsų Lietuvoje esą sakoma ligūstas, arba liguostas, o Dusetiškiuose – liguistas.

Vėliava

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 869 žodžiai iš 1722 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.