KELIŲ POLICIJA, KLAUSOME!
Kam dar neteko susidurti su kelių policininku? Gal tik tam, kuris neturi automobilio. Tik ne mano tėčiui. Jis turi automobilį. Ir su kelių policininkais susiduria neretai. Žinote, koks jo mėgstamas posakis? „Aš išlaikau kelių policiją“. Bet dabar dar ne apie tai. Pradžiai nurykite skanų anekdotą apie kelių policininką: „Kelių policininkas sustabdo benzinvežį. Patikrinus dokumentus, jo dėmesį patraukia stora grandinė, kybanti nuo kėbulo iki žemės automobilio paskuigalyje.
— O kam „lenciūgėlis”? – rūstoku balsu subūbnija inspektorius.
— Žinote, čia nuo žaibo. Įžeminimas. Gaisrininkai reikalauja, – aiškina vairuotojas.
— Taip. Taip. O kam „lenciūgėlis“?
Vairuotojas aiškina vėl tą patį, bet inspektorius vis kartoja savo klausimą. Atrodo, kad galo nebus. Ir čia sunkvežimio vairuotojui nusišypso laimė, nes šalia sustoja „Žiguli”, ir jo paslaugus vairuotojas pasisiūlo paaiškinti, kam benzinvežyje reikalingas „lenciūgėlis”:
— Žinote, čia nuo žaibo. Įžeminimas. Gaisrininkai reikalauja. – aiškina dabar jau
„Žigulių” vairuotojas.
— Taip. Taip. Supratau.— nutaiso protingą veidą policininkas. — O kur tavo
„lenciūgėlis“?
Dabar jau galite verkti arba juoktis iš lengvojo automobilio vairuotojo, kuriam teks įrodyti, kad jo automobiliui tas „lenciūgėlis” nereikalingas.
Yra ir tokių kelių policininkų. Gal reikia, kad tokių būtų mažiau. Bet kelių policininkai reikalinga profesija. Esu įsitikinusi. Neretai išgirstu arba perskaitau tragiškų autoįvykių statistiką. Baisu. Nereikalingos, beprasmiškos mirtys ir sužalojimai. Dar kraupiau, kai nukenčia vaikai.
Girti vairuotojai. Juos aš laikau tikrais nusikaltėliais, kuriems ne baudas skirti reikia, o ilgam laikui atimti vairuotojų pažymėjimus. Kad susimąstytų. Tą patį daryčiau ir su tais vairuotojais, dėl kurių kaltės įvyksta skaudžios avarijos, nors jie būtų ir ne girti. Piniginės baudos, manau, vairuotojus mažai tesudrausmina. Jei turi už ką gerti, tai ir baudas susimokės. Ir vėl girti važinės. O be teisių jau nebevažinėtų. Tokius galima būtų ir teisti. Jei bijotų pažymėjimą prarasti, gal ir mano tėtis imtų lėčiau važinėti. O ne taip, kaip dabar, kai paklausus, kokiu greičiu važiuoja, dažniausiai atsako: „už 10 litų, už 40 litų arba už 300 litų“, priklausomai nuo to, kur važiuoja – mieste ar užmiestyje. Net į mokyklą mane veža taip, tarsi vežtų malkas, o ne žmogų. Bet čia jau mano problema, nes visada vėluoju. O jis nemėgsta vėluoti ir tada lekia kaip akis išdegęs.
Man patinka kelių policininkų automobiliai. Tie, su raudonais ir mėlynais švyturėliais, nauji, baltai žali. Ir juose sėdintys policininkai žaliomis uniformomis. Ar teko juos matyti naktį? Kai iš tolo sublizga specialūs skersiniai atšvaitai ant rankovių ir ties blauzdomis? Nuostabus vaizdas. Kaip kine.
Kai eidama arba važiuodama pastebiu kelių sargus, man darosi saugiau, ramiau. Policininkas su specialia reguliuojamąja lazdele man primena tvarkdarį, kurio visi privalo klausyti, o gal net ir šiek tiek bijoti.
Nežinau, ar bijo jų ir mano tėtis, bet susitikti su jais tikrai vengia. Ir kitus įspėja. Labai įdomiai. Net aš pati kartais dalyvauju tame žaidime primindama tėtei, kad nepamirštų „mirksėti“ šviesomis kitiems vairuotojams apie pakelėje budintį ekipažą. Važiuodamas į darbą jis laiko paruoštą telefoną ir pastebėjęs radijo stoties „Ultra Vires“ vadinamus „draugus“, tuojau pat skambina į radijo stotį ir perduoda pranešimą apie budinčių kelių policininkų buvimo vietą. Už pranešimus tėtis iš radijo stoties yra net dovanų gavęs – atrodo, šratinuką.