Kompiuterių virusų atsiradimo raida ir jų kūrimas plitimas pasekmės
5 (100%) 1 vote

Kompiuterių virusų atsiradimo raida ir jų kūrimas plitimas pasekmės

TURINYS

Įvadas 3

1. Virusų atsiradimo raida 4

2. Kompiuterių virusų kūrimas 6

3. Kompiuterių virusų plitimas 8

4. Kompiuterinių virusų pasekmės 10

Išvados ir pasiūlymai 12

Literatūros sąrašas 14Įvadas

Kompiuterinis virusas yra programa, savaime įsiskverbianti į kitas programas ir sugebanti daugintis. Gebėjimas daugintis yra sąlygojamas viruso ypatybės ieškoti dar neužkrėstų programų ar bylų, kurios yra kaupikliuose ir jas infekuoti.

Įsibrovus kompiuteriui į mūsų gyvenimą, jau ne vienam teko nukentėti dėl nesuprantamo duomenų praradimo. Dingo kokia mėnesio darbo ataskaita ar, besiruošiant išsaugoti dokumentą, „pakibo“ kompiuteris, nusinešdamas dienos darbą, ar dėl neaiškių priežasčių dingo svarbus elektroninis laiškas.

Kompiuterinis virusas – žmogaus sukurta programa, kuri:

 plinta pati save perkopijuodama (dėl to ir vadinama virusu);

 dažniausiai sukuria į save panašią arba lygiai tokią pačią kopiją;

 savo kopiją prilipdo prie „šeimininko“, kad, kreipiantis į „šeimininką“, ji galėtų veikti. Šeimininku gali būti failas, atmintis (laikinai), pakrovimo sektorius;

 visaip kenkia vartotojo programoms – nuo darbo trukdymo iki visiško duomenų sunaikinimo.

Šio rašto darbo tema – kompiuterių virusų atsiradimo raida ir jų kūrimas, plitimas, pasekmės.

Rašto darbo objektas – kompiuterių virusai.

Darbo tikslas – išanalizuoti kompiuterių virusų atsiradimo raidą ir jų kūrimą, plitimą, pasekmes.

Darbo tikslui pasiekti iškeliami šie uždaviniai:

1. atskleisti kompiuterių virusų atsiradimo raidą;

2. išanalizuoti kompiuterių virusų kūrimą;

3. atskleisti kompiuterių virusų plitimo būdus;

4. išanalizuoti kompiuterių virusų pasekmes.

Rašto darbą sudaro keturi skyriai. Pirmasis skyrius yra skirtas kompiuterių raidai. Antrajame skyriuje analizuojamas kompiuterių virusų kūrimas. Trečiajame skyriuje atskleidžiami kompiuterių virusų plitimo būdai. Ketvirtajame skyriuje analizuojama kompiuterių virusų pasekmės.

Rašant rašto darbą daugiausia remtasi R. Ališausko, bei kitų autorių parašyta knyga „Informatikos skaitiniai“ taip pat B. Starkaus knyga „Kompiuteris. Pirmieji žingsniai“. Išsamesnis literatūros sąrašas yra pateiktas darbo pabaigoje.1. Virusų atsiradimo raida

Viskas prasidėjo pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje. Du vienos arabų šalies žvalgybos karininkai aplankė tūlą programuotoją bulgarą. Barzdoti ponai pasiūlė jaunuoliui storą žalių banknotų krūvelę už procedūrą destabilizuojančią Izraelio, t.y. šalies, kur, švelniai sakant, per du dešimtmečius iki minėtojo vizito kilo tam tikras arabų nepasitenkinimas, kompiuterių sistemas. Tokia procedūra išties atsirado, bet sąmokslininkai neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad Izraelyje irgi būta neprastų programuotojų. Puolimas buvo atremtas, o minėtoji bulgaro sukurta procedūra tapo pirmuoju (iškart nukenksmintu) kompiuteriniu virusu.

Šis spalvingas pasakojimas tėra sensacinga pasakėlė, kokių Internete galima aptikti šimtus. Teisinga joje yra tiktai tai, kad tam tikromis sąlygomis vienas kompiuterinių virusų gali suparalyžiuoti daugybę kompiuterių, ir tai, kad Izraelyje dirba arba iš ten yra kilę nemažai aukštos klasės programuotojų. Na, ir tai, kad vienas garsiausių virusų kūrėjų išties buvo truputį nenormalus bulgaras.

Tikroji virusų istorija prasidėjo dar 1980 m. Tada Fredas Cohenas, bebaigdamas informatikos studijas Dortmundo universitete, Vokietijoje, parašė diplominį darbą apie galimybę sukurti kompiuterio programą, kuri sugebėtų daugintis ir priverstų kompiuterį „patį savaime“ atlikti įvairius veiksmus. Coheno darbas buvo labai gerai įvertintas, bet maždaug ketverius metus apie jį beveik niekas nežinojo. Tik 1984 m. jis buvo atspausdintas didesniu tiražu. O tada ir prasidėjo…

Jau po 12 mėnesių du italai – Roberto Cerrutti ir Marco Marocutti – pasiuntė žurnalui „Scientific American“ laišką, kuriame informavo apie savo bandymus parašyti „Apple“ kompiuteriui programą, kuri pati prisijungtų prie operacijų sistemos ir, kiekvieną kartą bandant įrašyti į diską informaciją, kopijuotų pati save pasirinktose to paties disko vietose. Iš esmės tai tebuvo teoriniai svarstymai, bet jie sulaukė toli siekiančių pasekmių. Tiek toli siekiančių, jog daugelis informatikos istorijų pasaulinės „virusų aferos“ pradžia laiko ne Coheno diplominį darbą, o būtent tą italų laišką.

Kitais metais, t.y. 1986 m., įvyko trys atmintini įvykiai. Pirmasis buvo vietinės reikšmės, todėl jo svarba buvo suprasta gerokai vėliau: Betliejaus miesto, Pensilvanijos valstija, Lehigh koledžo studentai, skolinęsi bibliotekoje programas (tada tai dar buvo įmanoma ir visiškai legalu…), pastebėjo, kad daug jų naudojamų diskelių sugadinti. Greitai studentai suprato, kad diskelius sugadino piktavalio instaliuota mokyklos kompiuterio kietajame diske programa, kuri pati dauginasi diskeliuose. Taip iš tiesų ir buvo: ta programa šiandien yra vadinama Lehigh virusu. Ji papildomai įrašydavo į pagrindinę DOS sistemos direktoriją po 555 ženklus, o ketvirtą kartą įjungus užkrėstąjį kompiuterį pradėdavo trinti jo kietąjį diską. Programos autorius niekada nebuvo surastas. Tačiau pirmasis virusas daug žalos nepridarė. Jis greitai pasimatydavo, todėl
toliau už Betliejaus nepasklido.

Bet šis anonimu likęs autorius sugebėjo įrodyti, jog kompiuterinius virusus galima sukurti. Tuomet šituo ne visi tikėjo; daug žmonių manė, jog visi pasakojimai apie kompiuterius naikinančius paslaptinguosius virusus tėra dar viena „miestietiška legenda“. Iki šiol informatikai kaip anekdotą pasakoja tai, kad tarp tų netikinčiųjų buvo ir Peteris Nortonas. Tai tas pats Nortonas kuris sukūrė garsųjį „Norton Commander“ – vieną pačių garsiausių pasaulyje kompiuterinių programų. Jo vardu yra pavadinta ir viena iš pačių geriausių antivirusinių programų – „Norton Antivirus“.

Tada, dviem metams praėjus po pirmojo viruso pasirodymo, Peteris Nortonas tvirtino, kad pasakojimuose apie kompiuterinius virusus tiesos tėra tik tiek kiek ir pasakėlėse apie Niujorko kanaluose įsikūrusius krokodilus. Per daug dėl viso to nesistebėkime. Juk Billas Gates irgi yra sakęs: „640 kB dydžio atmintinės pakaks kiekvienam kompiuterio vartotojui“, o garsiosios IBM vadovai buvo pripažinę, jog „nematyti, kad kas kaip nors galėtų panaudoti savo namuose mikrokompiuterį“.

Kitas svarbus 1986 m. įvykis – tai pirmojo (formatavimo) sektoriaus viruso pasirodymas. Kiekvienas kietasis diskas ar diskelis yra apvali lėkštutė (kartais jos yra kelios), spirale sudalinta į atskirus fragmentus, vadinamus sektoriais. Prie vieno iš tų sektorių, būtent formatavimo, būna pridėtos gamykloje įrašytos pastovios instrukcijos, kuriose nurodoma, kaip mašina turi elgtis su šiuo informacijos nešikliu. Net ir nedidelę tos įrašo vietos modifikaciją įvedęs žmogus priverčia kompiuterį daryti tai, ką jis liepė dar iki tol, kol jis nepradėjo daryti nieko kito, pavyzdžiui, neįsijungė antivirusinės programos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1018 žodžiai iš 3391 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.