Konstitucinės atsakomybės samprata kitų asmens teisinės atsakomybės formų sistemoje
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės atsakomybės samprata kitų asmens teisinės atsakomybės formų sistemoje

112131

Turinys

1.Bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata……………………………………………………………..2.

2.Drausminės, administracinės, baudžiamosios, materialinės ir kitų teisinės atsakomybės formų pagrindai………………………………………………………………………………………………………………………5.

3.Konstitucinės atsakomybės (ir konstitucinės sankcijos) sampratos klausimai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą………………………………………………………………7.

4.Teisėjo atleidimas už vardo pažeminimą (atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 28 d. nutartį)………………….10.

5.Praktinė užduotis……………………………………………………………………………………………………….12.

6.Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………14.

1.Bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata.

Prieš atsakant į klausimą, kas yra bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata, reikia trumpai išsiaiškinti, kas yra atsakomybė apskritai. Tačiau teisės literatūra atsakomybės apskritai neapibrėžia, tik teisinę. Taigi, „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ atsakomybę apibrėžia kaip mažai informatyvų asmenybės santykį su visuomenės jai keliamais dorovės reikalavimais (t.1, p.431). Bet tai nėra tikslus apibrėžimas. Perspektyvesni yra tie apibrėžimai, kurie atsakomybę sieja su pareiga. „Atsakomybė yra pareiga ištesėti prisiimtus bei patikėtus uždavinius, o vienaip ar kitaip nusikaltus, […] savo kaltę atlyginti“ (Lietuvių enciklopedija. T. 1. Boston, 1953. P.372.). Tačiau pareigą laikome veiksniu, pajėgiu atverti duris tiek į teisinės atsakomybės, tiek į atsakomybės supratimą apskritai. Taigi, pareiga yra teisės dalis, o atsakomybė – laisvės pusė.

Atsakomybė kilusi iš žodžio „atsakyti“. „Atsakyti“ – tai pateikti ataskaitą apie savo veikimą ar neveikimą artimo teisių atžvilgiu. Kitaip sakant „atsakyti“ – tai žinoti, kad naudojimąsi teisėmis būtina legalizuoti atitinkamų pareigų artimui vykdymu ir kad tokių pareigų nevykdant bus atitinkamai ribojamos nevykdančiojo teisės. Todėl atsakomybė yra tik juridinė šio teisingumo garantija. Tai subjektyvusis teisinės atsakomybės turinys, o objektyvusis – tai reali naudojimosi teise priklausomybė nuo pareigų vykdymo ir tie padariniai, kurių atsiranda asmeniui atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas.

Teisinės atsakomybės sąvokos samprata negali būti kildinama iš nieko kito, kaip tik iš tos pačios teisės prigimties. Todėl kaip suprasime teisę, toks ir bus požiūris į teisinę atsakomybę. Kol vyravo normatyvistinė teisės samprata ir jos lemtas padidėjęs pasitikėjimas prievartos priemonėmis (garantuojant socialinę tvarką),tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta, taikant teisės pažeidėjui asmeninio, turtinio, organizacinio pobūdžio ribojimus. Tuomet tokiomis sąlygomis kitoks teisinės atsakomybės supratimas ir nebuvo galimas. Tačiau vėliau susiformuoja naujas požiūris į teisinę atsakomybę. Naujas požiūris į teisinę atsakomybę atsiranda su nepozityvistine (demokratine) teisės samprata, kuri teisę, aiškina kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Ją visų pirma plėtoja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti politiniam režimui, o žmogaus teisėms apsaugoti, abipusei santykio dalyvių naudai garantuoti.

Nagrinėjamai teisinei atsakomybei labiau atskleisti būtina pateikti jos požymius:

1. Teisinė atsakomybė taikoma pagal teisės normas. Platesniu požiūriu ji (tam tikrais atvejais; Konstitucijos 74 str., 75 str., 101 str. 4 d.) gali būti taikoma ne tik pagal Konstitucijos normas, bet ir pagal Seimo narių politinius susitarimus ar kompromisus nurodytus Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31d. išvadoje.

2. Jos realinis pagrindas – teisės pažeidimas. Tačiau platesniu požiūriu aptariama atsakomybė ministrui gali atsirasti ir, pavyzdžiui, už Vyriausybės programos nevykdymą.

3. Ji taikoma kompetentingos valstybės institucijos aktu. Bet „teisiškai gryniausiu“ aptariamos atsakomybės atveju turi būti mažiausiai du kompetentingų institutų aktai : Seimo nutarimas ir atitinkamo turinio Konstitucinio Teismo išvada.

4. Teisinės atsakomybės esmė – teisės pažeidėjo elgesio smerkimas ir teisinių sankcijų jam taikymas. Visais įmanomais konstitucinės atsakomybės išraiškos atvejais atitinkama sankcija turi būti numatyta Konstitucijoje ir sukelti teisiškai negatyvius padarinius.

5. Teisinės atsakomybės paskirtis – užtikrinti konstitucinių principų ir normų laikymąsi, konstitucijų vertybių apsaugą. Tačiau būtina pridurti, kad konstitucinės atsakomybės paskirtis nėra konstitucinių teisinių santykių subjekto, kuris hipotetiškai ar pagal Konstitucinio Teismo išvadą akivaizdžiai kaltas padaręs konstitucinį nusižengimą, nubaudimas. Tikrąja, pagrindine ir iš esmės vienintele konstitucinės atsakomybės paskirtimi veikiau laikytinas to subjekto konstitucinių įgaliojimų atėmimas.

Tad prieiname išvadą, kad teisinę
atsakomybę, kaip ir kitas teisės kategorijas, reikia aiškinti remiantis ta pačia teisių ir pareigų vienove. Ir iš tiesų, jeigu atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška – subjektinių teisių pareigų vienovė. Būtent čia reikia ieškoti teisinės atsakomybės poreikio ir atsakymo į klausimą, kas yra teisinė atsakomybė.

Teisinė atsakomybė – tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu ar siaurinimu.

Šitaip teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikinimą, kad jis vykdo pareigas, ne dėlto, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o todėl :

1. Kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje.

2. Kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asmenų teisėmis.

3. Kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

2.Drausminės, administracinės, baudžiamosios, materialinės ir kitų teisinės atsakomybės formų pagrindai.

Teisės teorijoje skiriamos keturios teisinės atsakomybės rūšys: 1) civilinė; 2) baudžiamoji; 3) administracinė; 4) drausminė.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius, ar sumokėti netesybas. Šios turtinės prievolės atsiradimo pagrindas – sutarties pažeidimas arba civilinio delikto padarymas. Kaip matyti iš įstatymo teksto, pagrindinė civilinės atsakomybės paskirtis – kompensacinė.

Baudžiamoji atsakomybė – taikoma už pačias pavojingiausias visuomenei veikas, kuriomis kėsinamasi į žmogaus gyvybę, sveikatą, fizinę neliečiamybę, nuosavybę, įvairias teises ir pan. Visas veikas, už kurias baudžiama kriminalinėmis sankcijomis, išvardyja Baudžiamasis kodeksas (BK). Tik jame gali būti numatytos kriminalinės bausmės. Baudžiamąją atsakomybę valstybės vardu taiko tik teismas. Baudžiamosios atsakomybės pritaikymas ir atlikus paskirtą bausmę dažniausiai sukelia kaltininkui tam tikrą laiką galiojančius neigiamus padarinius – teistumą.

Administracinė atsakomybė – taikoma už mažiau visuomenei padarytas pavojingas veikas, kuriomis dažniausiai kėsinamasi į nustatytą valstybės valdymo tvarką. Ji taikoma nesant kokių nors baudžiančiojo ir pažeidėjo pavaldumo santykių. Taikant adminitracinę atsakomybę pasireiškia ją taikančių kompetetingų valstybės institucijų ar jų pareigūnų valdžios įgaliojimai. Taigi taikant šią teisinę atsakomybę, kaip ir baudžiamąją, pasireiškia vertikalųs valstybės ir jos gyventojų ar kolektyvinių subjektų santykiai. Administracinės atsakomybės priemonės numatomos tik įstatymuose, o taisyklės, už kurių pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė, gali būti numatytos įvairaus lygmens teisės aktuose, taip pat savivaldybių tarybų ar jų vykdomųjų institucijų priimamuose norminiuose teisės aktuose.

Drausminė atsakomybė – taikoma už nusižengimus vidaus darbo tvarkai, darbo įstatymams. Tai yra darbo santykiais, darbo sutartimi su taikančiuoju atsakomybę susieto asmens nubaudimas. Drausminė atsakomybė taikoma tik fiziniams asmenims – darbuotojams. Griežčiausia nuobauda už darbo drausmės pažeidimą yra atleidimas iš darbo. Visos kitos priemonės yra labiau moralinio poveikio (pastaba, papeikimas). Anksčiau taikyta materialinio ir organizacinio pobūdžio drausminė sankcija – perkėlimas į mažiau mokamą darbą – dabar iš darbo įstatymų išbraukta. Į drausminės atsakomybės priemonių taikymą valstybė nesikiša. Tik kilus ginčui dėl jų teisėtumo, jį gali spręsti teismas.

Šis tradicinis teisinės atsakomybės rūšių sąrašas nėra išsamus. Į jį nepatenka įmonių, įstaigų darbuotojų ir valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė. Materialinės atsakomybės, kuri taikoma drausminio ar tarnybinio pavaldumo tvarka, negalima prilyginti civilinei atsakomybei, kuri syprantama kaip teisinis vieno kitam nepavaldžių subjektų santykis. Materialinė atsakomybė, išskyrus griežtai nurodytus atvejus, yra riboto dydžio, dažniausiai nekompensuojanti visos padarytos žalos ir apibrėžiama tam tikru darbo užmokesčio dydžiu, Įstatymas kai kuriais atvejais leidžia darbdavio įgaliotam asmeniui pačiam priimti potvarkį išieškoti padarytą žalą, o į teismą kreiptis turi nesutinkantis su tuo darbuotojas. Civilinės atsakomybės atveju, gera valia neatlyginus padarytos žalos ar kitokių nuostolių, juos priverstinai išieškoti būtinas teismo, arbitražo ar kito kompetentingo spręsti ginčą subjekto sprendimas. Taigi šalia tradicinių teisinės atsakomybės rūšių išskirtina ir materialinė atsakomybė.

Lietuvoje priėmus Valstybės tarnybos įstatymą atsirado pagrindas kalbėti apie dar vieną – tarnybinę atsakomybę. Nuo drausminės atsakomybės tarnybinė atsakomybė skiriasi tuo, kad ji taikomaypatingu – valstybės tarnybos santykiu su valstybe susietiems tarnautojams. Be to, tarnybinės atsakomybės priemones, taikymo tvarką reglamentuoja teisės normos, priskirtinos viešajai teisei. Galima sakyti, kad Lietuvoje iš administracinės teisės normų
formuojasi nauja teisės šaka – valstybės tarnybos teisė, nors 2002 m. balandžio 23 d. priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo radakciją valstybės tarnyba, kaip pagrindinis administracinės teisės institutas, pagal jo teisinį raglamentavimą Lietuvoje žengė didelį žingsnį atgal.

Tačiau tarnybinės atsakomybės negalima sutapatinti ir su administracine, nes pastarosios pagrindinis skirtumas nuo kitų yra, minėta, jos taikymas jokiais pavaldumo ryšiais su taikančiuojunesusietam asmeniui. Be to, administracinė atsakomybė taikytina ir juridiniams asmenims, o tarnybinė atsakomybė taikytina ir juridiniams asmenims, o tarnybinė atsakomybė taikytina tik fiziniams asmenims – valstybės tarnautojams.

Lietuvoje įvykus pirmajam apkaltos procesui valstybės vadovui imta dar labiau kalbėti apie dar vieną teisinės atsakomybės rūšį – konstitucinę atsakomybę. Konstitucinė atsakomybė taikoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytiems valstybėms pareigūnams: Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Ministrui Pirmininkui ir kitiems Vyriausybės nariams, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjams.

Tagi galutinė teisinės atsakomybės rūšių klasifikacija galėtų būti tokia:

1. Civilinė atsakomybė;

2. Materialinė atsakomybė;

3. Drausminė atsakomybė;

4. Tarnybinė atsakomybė;

5. Administracinė atsakomybė;

6. Baudžamoji atsakomybė;

7. Konstitucinė atsakomybė.

3.Konstitucinės atsakomybės (ir konstitucinės sankcijos) sampratos klausimai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą.

Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. nei teisės vadovėliuose, nei Seimo statute ar kitame norminiame akte iš esmės plačiai nekalbėta apie konstitucinę atsakomybę kaip „atskirą“ ar „savarankišką“ teisinės atsakomybės rūšį. Todėl, kad tylint teorijos atstovams, tylėjo ir „praktikai“. Vadovėliuose, straipsniuose ar monografijose trūko išvadų, kad šalia nusikaltimų, baudžiamųjų nusižengimų ar administracinių teisės pažeidimų būtina įžvelgti subtilius konstitucinius nusižengimus, kurie iš esmės yra atskira teisės pažeidimų rūšis. Žengus šį žingsnį, neišvengiamai turėtų sekti kitas: jei yra saviti nusižengimai, tai už juos atitinkamas subjektas gali būti traukiamas saviton konstitucinėn atsakomybėn. Taigi galima papildomai pagrįsti, nurodant, kad nagrinėdami konstitucinės atsakomybės klausimą, būtina pateikti jos požymius.

1. Patraukimo konstitucinėn atsakomybėn ir jos maksimalaus pritaikymo tam tikra represine priemone tikslas – ne nubausti tam tikrą subjektą, bet atimti jo įgytus konstitucinius įgaliojimus ar apriboti galimybes juos vėl įgyti.

2. Konstitucinė atsakomybė atsiranda remiantis pagrindinėmis konstitucinės teisės normomis, t.y. tik pagal Konstitucijos normas (bet ne jas detalizuojančių įstatymų ar kitų Seimo aktų, pvz., Seimo statuto, normas).

3. Konstitucinėn atsakomybėn gali būti patraukti tik Konstitucijoje įvardyti arba pakankamai aiškiai numatyti konstitucinių teisinių santykių subjektai, kurie turi specifinius konstitucinius įgaliojimus ir gali jų netekti Konstitucijoje numatytu būdu. Tokie subjektai yra pareigūnai, o platesniu požiūriu – renkamos institucijos.

4. Subjektus konstitucinėn atsakomybėn maksimaliai patraukia dvi politinio pobūdžio institucijos, besiremiančios tam tikrų faktinių atsakomybės pagrindų profesionaliu teisiniu nustatymu, t.y. Seimas, kuris remiasi Konstitucinio Teismo išvada dėl atitinkamų subjektų specialių įgaliojimų atėmimo apkaltos proceso tvarka faktinio ir formalaus teisinio pagrįstumo (Konstitucijos 107 str. 3 d.), ir Respublikos Prezidentas, kuris remiasi Teisėjų tarybos išvada – patarimu dėl įgaliojimų atėmimo už teisėjo vardo pažeminimą faktinio ir formalaus teisinio pagrįstumo (Konstitucijos 112 str. 5 d., 115 str. 5 p.).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1962 žodžiai iš 3901 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.