Konstitucinės teisės normos lietuvos statutuose
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės teisės normos lietuvos statutuose

112131

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS LIETUVOS STATUTUOSE (1529M., 1566M., 1588M.)

REFERATAS

Vilnius, 2004

Turinys

Įvadas 3

Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys 4

Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.) 6

Konstitucinės teisės normos Antrajame Lietuvos Statute (1566m.) 9

Konstitucinės teisės normos Trečiajame Lietuvos Statute (1588m.) 10

Išvados 12

Literatūra 13

Priedai 14

Įvadas

Kiekvienas doras ir garbingas Lietuvos pilietis tikrai žino apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos piliečių priimtos 1992m. spalio 25d. referendume, preambulėje pabrėžiamą Lietuvos valstybingumą ir teisės tradicijų perimamumą bei istorinį tęstinumą skelbiant prieš daugelį amžių sukurtos Lietuvos valstybės teisiniais pamatais buvus Lietuvos Statutus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją (žr. priedą).

Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos Statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga.

Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys

Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas, kuris susiklostė iš poreikio:

– centralizuoti valstybės valdymą;

– stiprinti krašto politinę vienybę;

– vienodai reguliuoti santykius visoje šalies teritorijoje;

– reguliuoti ekonominį krašto gyvenimą, amatų ir prekybos plėtrą;

– įtraukti didelius žemės plotus į ūkio apyvartą, o tam reikėjo turto perleidimo ir įkeitimo santykių vienodo detalaus reglamentavimo;

– atsižvelgiant į sudėtingą LDK tarptautinę padėtį, konsoliduoti bajorus neatsižvelgiant į jų tikybą ir turimą turtą, suvienodinti jų ir Lenkijos šlėktų teises ir tuo sustiprinti LDK pozicijas derybose su lenkais dėl unijos;

– baudžiavos plėtrai;

– fiksuoti bajorų ekonomines ir politines teises ir užtikrinti jų valdžią valstiečiams.

1514m. Vilniaus seime bajorai kreipėsi į didįjį kunigaikštį, kad išleistų jiems statutą. 1522m. Gardino seime jie vėl paprašė statuto. Pasitaręs su Ponų taryba, didysis kunigaikštis pažadėjo patenkinti bajorų prašymą. Po dviejų mėnesių buvo sušauktas naujas seimas Vilniuje, užtrukęs apie pusę metų, kuriame buvo svarstomas statuto projektas. Jo tobulinimas ir derinimas truko šešerius metus. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1528 – 1529m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1529m. rugsėjo 29d.

1544m. Bresto, 1547m., 1551m., 1554m. ir 1559m. Vilniaus seime bajorai atkakliai siekė Statuto pataisų, ypač bendro teismo ponams ir tarnybiniams bajorams, nes ponai bajorai išsaugojo dominuojančias pozicijas valstybėje ir visuomenėje, o nepakankamai politiškai ir ekonomiškai sutvirtėję, tarnybiniai bajorai nepasiekė lygiateisiškumo su ponais bajorais. 1561m. Vilniaus seime didysis kunigaikštis pateikė ištaisytą Statutą preliminariam svarstymui, 1564m. Belsko seime didysis kunigaikštis patvirtino jį, turėjusį įsigalioti tų pačių metų lapkričio 11d. Tačiau Statute reikėjo įtvirtinti jau pradėtą teismų reformą, taip pat rengiamas administracijos, seimo ir pavietų seimelių reformas, todėl Antrasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1565 – 1566m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1566m. sausio 26d.

Naujas Statutas patenkino anaiptol ne visus, todėl 1568m. Gardino seime vėl prašyta jo pataisų. Lenkijos Karalystės ir LDK teisei unifikuoti 1569m. Liublino seimas sudarė komisiją, kuri turėjo suderinti Antrąjį Lietuvos Statutą su Lenkijos 1506m. Laskio Statutu ir pristatyti jį eiliniam seimui tvirtinti. Galutinė naujo Lietuvos Statuto redakcija parengta LDK kanceliarijoje. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas didžiojo kunigaikščio Žygimanto III Vazos jo karūnavimo metu 1588m. sausio 28d. Krokuvoje ir įsigaliojo 1589m. sausio 6d.

Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.)

Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje pabrėžiama, kad Statutas skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Vienodai jis privalomas gyventojams ir valdžios institucijoms, taip pat ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Teismai visiems turi taikyti tą pačią rašytinę teisę. Statutą sudaro 13 skyrių, jungiančių beveik visų teisės šakų normas.

Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia pirmajame šio Statuto skyriuje „Apie valdovo asmenį”, į kurį pateko straipsniai – įstatymai, reglamentuojantys valstybinę teisę ir viską, kas buvo siejama su didžiojo kunigaikščio – valstybės suvereno ir aukščiausiosios valdžios vadovo – asmeniu bei jo prerogatyvomis.

Didysis kunigaikštis vaizduojamas esąs vienintelis teisės šaltinis. Straipsniai pradedami žodžiais: „ nustatome”, „įsakome”, „norime”, „nustatome ir leidžiame”. Juose kalbama ne apie valstybės,
bet apie didžiojo kunigaikščio (valdovo) priešus arba šalį (2, 4, 9, 12, 15, 17, 18, 21, 22, 25 ir 26str., žr. priedą). Tačiau daugelio skyriaus straipsnių turinys atskleidžia ribotą LDK monarcho valdžią. Kartais (10, 14, 20 ir 25str.) jis netgi prisiima įsipareigojimus („pasižada”) bajorų luomui. Todėl akivaizdu, kad monarcho valdžios prerogatyvos Statute reglamentuotos paisant daugiau bajorų luomo teisių ir interesų, negu jo paties. Straipsnių didesnė dalis (1, 7, 9 – 11, 13 – 15, 17 – 20, 22, 24 ir 25, – t.y. 15 iš 26 straipsnių) garantuoja įvairias feodalų laisves ir teises, o valdovo valdžios prerogatyvas įtvirtina ir „didybės” garbę bei interesus tiesiogiai saugo tik 11 straipsnių. Taigi I skyrius ne tik įteisino valdovo valdžios prerogatyvas bei gynė jo „didybės” asmenį, tačiau dar didesnė straipsnių dalis įteisino bajorų laisves ir gynė juos nuo galimų tos „didybės” pasikėsinimų.

Ir skyriaus paskirtis, ir kai kurių jo straipsnių turinys rodo, kad čia pirmiausia siekiama apibrėžti nusikaltimus prieš monarchą, apibūdinamus kaip „didybės įžeidimą” (pagal šiuolaikinę sampratą – prieš valstybę), ir nustatyti bausmes už juos. Viduramžių Europa „didybės įžeidimo” (crimen laesae maiestatis) sąvoką paveldėjo iš Romos imperijos, kur ji baigė susiklostyti dominato (Diokleciano ir Konstantino laikais). Imperatorius galutinai iškilo virš įstatymų, tapo viešpačiu (dominus) „iš Dievo malonės”. Justiniano teisės reforma „didybės įžeidimo” įstatymus suvedė į Digestų 48 – ją knygą. Šios teisės normų bendroji idėja nebuvo pamiršta ir viduramžių Europoje, nes tiko ir barbarų karaliams. Devocinę formulę vartojo ir Lietuvos valstybės monarchai pagonys. Suprantama, kad ją randame ir Pirmojo Lietuvos Statuto pavadinime bei įžangoje.

„Didybės įžeidimo” nusikaltimas buvo suformuluotas 1447m. Kazimiero privilegijoje, o jo samprata ir sfera labiau sukonkretinta 1492m. Aleksandro privilegijoje. Bet apskritai ikistatutinei LDK teisės sistemai būdingas „didybės įžeidimo” neapibrėžtumas. Šios teisinės normos detalizavimo proceso etapus atspindėjo Pirmojo Lietuvos Statuto I skyriaus straipsniai.

Jeigu į I skyriaus straipsnius tik atsainiai žvilgtelėsime, jis gali pasirodyti gana padrikas ir eklektiškas. Ir vis dėlto visus straipsnius galima suskirstyti į kelias tarpusavy susijusias grupes.

Pirmajai grupei priskirtini straipsniai (1, 7 ir 9str., žr. priedą) skelbia bendriausius teisinių santykių principus ir išryškina pagrindines feodalo juridinio asmens teises (teisinę galią). Valdovas garantuoja:

– nekaltumo prezumpciją, t.y nebausti be teismo; maža to, neteisingai apkaltinęs skundiką pats gali susilaukti tokios pat bausmės, kokia grėsė apkaltintajam (1str., žr. priedą);

– kiekvieno bajoro asmeninę atsakomybę: už padarytą nusikaltimą atsako „kiekvienas pats už save ” (7str., žr. priedą);

– visiems vienodą teisę, t.y. visus valdinius, nepaisant jų turtinės padėties ir luomo, pažada teisti vadovaujantis Statuto straipsniais; kitaip sakant, visi bajorai – ir didikai, ir plikbajoriai – lygūs prieš Statuto įstatymus.

Su šiais bajoro asmens teisių pagrindus įtvirtinusiais straipsniais tiesiogiai susijusi antroji straipsnių grupė (10, 14 ir 20str., žr. priedą). Juose valdovas pažada bajorams panaikinti bylų atidėjimo (draudžiamuosius) raštus (10str., žr. priedą), nedelsiant išspręsti užvilkintas teismo bylas (14str., žr. priedą), ginti bajorų garbę ir neužtęsti bajorystės įrodymo bylų. Du pastarieji straipsniai – įstatymai gynė bajorus nuo teismų vilkinimo tokiais klausimais, kurie buvo feodalų egzistencijos esmė. Priklausymas bajorijos luomui – visų kitų feodalo teisių pagrindas. Žemės nuosavybės teisė išskyrė žemvaldį iš kitų valdinių ir „įrašė” jį į privilegijuotą luomą.

Būtent dėl to su antrąja straipsnių grupe reikia tiesiogiai sieti trečiąją grupę, kuriai priskirtini straipsniai (15 – 19, 22, 24 ir 25str., žr. priedą), vienaip ar kitaip susiję su žemės disponavimu. Juose visiškai atskleidžiamas feodalas kaip juridinis subjektas bei plačios jo teisinės galimybės. O svarbiausia, jie įrašyti į tą Statuto skyrių, kuriame kodifikuoti valstybinės teisės įstatymai. Minėtų straipsnių (ypač 22 – ojo) turinys rodo, kad prie teisės objektų priskiriama ne tik feodalo žemė, bet ir ją dirbantys valstiečiai. Visa tai trečiąją straipsnių grupę riša su pirmąja. Vadinasi, visi į tris grupes „sudėlioti” straipsniai ne padrikai surašyti, bet sudaro tam tikrą kodifikavimo sistemą, sietiną su valstybinės teisės įstatymais.

Trims minėtoms straipsnių grupėms priešpastatytina paskutinė – ketvirtoji – grupė (2 – 6, 8, 11, 12, 21, 23 ir 26str., žr. priedą), tačiau ir šie straipsniai priskirtini valstybinei teisei, tik juose išryškintos didžiojo kunigaikščio – juridinio asmens – teisės, o ne pareigos. Kartu apibrėžiamos individualaus feodalo (vasalo – valdinio) teisinės pareigos. Jų teisinių normų hipotezių numatomus teisinius santykius sukuria ne kokie nors kiti teisiniai faktai, bet teisės pažeidimai, nukreipti prieš monarcho teises, prieš jo asmenį, kaip aukščiausią valstybės suvereną, – vadinasi, kartu ir prieš valstybę. Svarbiausias teisės pažeidimas
valdovo „didybės įžeidimas”, t.y. valstybės išdavimas (pabėgimas į priešų žemę) (2 – 4str., žr. priedą). Pirmojo Lietuvos Statuto sudarytojai tradiciškai valdovo asmenį dar tapatino su valstybe bei jos interesais. Jiems buvo savaime suprantama, kad valdovo išdavimas yra ir valstybės išdavimas, kuris baudžiamas aukščiausia bausme. Svarbus ir 5 straipsnis, gynęs teisinę valdovo monopoliją naudoti valstybinius dokumentus (raštus, antspaudus). Valdovo regalijų – raštų ir antspaudų – klastojimas jau nuo seno buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų. Kita vertus, šiuo straipsniu apibrėžta teisinė norma taip pat priskirtina „didybės įžeidimo” sferai. Valdovui (valstybei) padarytų materialinių nuostolių atlyginimą reglamentuoja 8, 21 ir 26 straipsniai (žr. priedą). 6, 11, 12 ir 23 straipsnius (žr. priedą) galima apibūdinti kaip nepaklusnumo baudimą. Visus šios grupės straipsnius vienija tiek didžiojo kunigaikščio, tiek individualaus feodalo teisinis subjektas. Šie subjektai ir rodo jos organinį ryšį su kitų trijų grupių straipsniais. Tą ryšį papildo dar 8 ir 26 straipsnių teisės objektas (žemė).

Kaip teisės subjektai I skyriuje (6, 11, 15, 17 ir 23str., žr. priedą) figūruoja ir valstybės administracijos atstovai – įvairūs urėdininkai. Šiuo požiūriu prie jų pritampa ir 13 straipsnis – vienintelis, apibrėžiantis ne bajoro ir valdovo, bet bajoro ir valdovo pareigūno teisinį santykį (atsakomybė už įkalinto nusikaltėlio paleidimą), nors ir čia už pareigūno pečių nesunku pamatyti monarchą. Tai vienintelis valstybės pareigūnų atsakomybės bajorams – valdiniams normos suformulavimas visame skyriuje, nes 6 straipsnyje iš pirmo žvilgsnio panašūs santykiai suvedami į valdovo asmenį, t.y. į bajoro – valdinio atsakomybę valdovui. Tik viename 25 straipsnyje (žr. priedą) yra užuomina apie Lietuvos personalinę uniją su Lenkija. Valdovas, gindamas LDK žemvaldžių interesus, pasižada, būdamas Lenkijoje, niekam nesuteikti „ankstesnių dovanojimų”. Šiuo straipsniu buvo apsidrausta nuo lenkų feodalų įtakos, ką rodo ir pats straipsnio pavadinimas, nors apskritai straipsnio turinys nėra pernelyg kategoriškas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1770 žodžiai iš 3510 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.