Konstitucinės teisės normos lietuvos statutuose
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės teisės normos lietuvos statutuose

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS LIETUVOS STATUTUOSE (1529M., 1566M., 1588M.)

REFERATAS

Vilnius, 2004

Turinys

Įvadas 3

Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys 4

Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.) 6

Konstitucinės teisės normos Antrajame Lietuvos Statute (1566m.) 9

Konstitucinės teisės normos Trečiajame Lietuvos Statute (1588m.) 10

Išvados 12

Literatūra 13

Priedai 14

Įvadas

Kiekvienas doras ir garbingas Lietuvos pilietis tikrai žino apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos piliečių priimtos 1992m. spalio 25d. referendume, preambulėje pabrėžiamą Lietuvos valstybingumą ir teisės tradicijų perimamumą bei istorinį tęstinumą skelbiant prieš daugelį amžių sukurtos Lietuvos valstybės teisiniais pamatais buvus Lietuvos Statutus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją (žr. priedą).

Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos Statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga.

Trumpa istorinė apžvalga: Lietuvos Statutų priėmimo aplinkybės ir priežastys

Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas, kuris susiklostė iš poreikio:

– centralizuoti valstybės valdymą;

– stiprinti krašto politinę vienybę;

– vienodai reguliuoti santykius visoje šalies teritorijoje;

– reguliuoti ekonominį krašto gyvenimą, amatų ir prekybos plėtrą;

– įtraukti didelius žemės plotus į ūkio apyvartą, o tam reikėjo turto perleidimo ir įkeitimo santykių vienodo detalaus reglamentavimo;

– atsižvelgiant į sudėtingą LDK tarptautinę padėtį, konsoliduoti bajorus neatsižvelgiant į jų tikybą ir turimą turtą, suvienodinti jų ir Lenkijos šlėktų teises ir tuo sustiprinti LDK pozicijas derybose su lenkais dėl unijos;

– baudžiavos plėtrai;

– fiksuoti bajorų ekonomines ir politines teises ir užtikrinti jų valdžią valstiečiams.

1514m. Vilniaus seime bajorai kreipėsi į didįjį kunigaikštį, kad išleistų jiems statutą. 1522m. Gardino seime jie vėl paprašė statuto. Pasitaręs su Ponų taryba, didysis kunigaikštis pažadėjo patenkinti bajorų prašymą. Po dviejų mėnesių buvo sušauktas naujas seimas Vilniuje, užtrukęs apie pusę metų, kuriame buvo svarstomas statuto projektas. Jo tobulinimas ir derinimas truko šešerius metus. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1528 – 1529m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1529m. rugsėjo 29d.

1544m. Bresto, 1547m., 1551m., 1554m. ir 1559m. Vilniaus seime bajorai atkakliai siekė Statuto pataisų, ypač bendro teismo ponams ir tarnybiniams bajorams, nes ponai bajorai išsaugojo dominuojančias pozicijas valstybėje ir visuomenėje, o nepakankamai politiškai ir ekonomiškai sutvirtėję, tarnybiniai bajorai nepasiekė lygiateisiškumo su ponais bajorais. 1561m. Vilniaus seime didysis kunigaikštis pateikė ištaisytą Statutą preliminariam svarstymui, 1564m. Belsko seime didysis kunigaikštis patvirtino jį, turėjusį įsigalioti tų pačių metų lapkričio 11d. Tačiau Statute reikėjo įtvirtinti jau pradėtą teismų reformą, taip pat rengiamas administracijos, seimo ir pavietų seimelių reformas, todėl Antrasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1565 – 1566m. Vilniaus seime ir įsigaliojo 1566m. sausio 26d.

Naujas Statutas patenkino anaiptol ne visus, todėl 1568m. Gardino seime vėl prašyta jo pataisų. Lenkijos Karalystės ir LDK teisei unifikuoti 1569m. Liublino seimas sudarė komisiją, kuri turėjo suderinti Antrąjį Lietuvos Statutą su Lenkijos 1506m. Laskio Statutu ir pristatyti jį eiliniam seimui tvirtinti. Galutinė naujo Lietuvos Statuto redakcija parengta LDK kanceliarijoje. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas didžiojo kunigaikščio Žygimanto III Vazos jo karūnavimo metu 1588m. sausio 28d. Krokuvoje ir įsigaliojo 1589m. sausio 6d.

Konstitucinės teisės normos Pirmajame Lietuvos Statute (1529m.)

Pirmojo Lietuvos Statuto preambulėje pabrėžiama, kad Statutas skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Vienodai jis privalomas gyventojams ir valdžios institucijoms, taip pat ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Teismai visiems turi taikyti tą pačią rašytinę teisę. Statutą sudaro 13 skyrių, jungiančių beveik visų teisės šakų normas.

Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia pirmajame šio Statuto skyriuje „Apie valdovo asmenį”, į kurį pateko straipsniai – įstatymai, reglamentuojantys valstybinę teisę ir viską, kas buvo siejama su didžiojo kunigaikščio – valstybės suvereno ir aukščiausiosios valdžios vadovo – asmeniu bei jo prerogatyvomis.

Didysis kunigaikštis vaizduojamas esąs vienintelis teisės šaltinis. Straipsniai pradedami žodžiais: „ nustatome”, „įsakome”, „norime”, „nustatome ir leidžiame”. Juose kalbama ne apie valstybės,
bet apie didžiojo kunigaikščio (valdovo) priešus arba šalį (2, 4, 9, 12, 15, 17, 18, 21, 22, 25 ir 26str., žr. priedą). Tačiau daugelio skyriaus straipsnių turinys atskleidžia ribotą LDK monarcho valdžią. Kartais (10, 14, 20 ir 25str.) jis netgi prisiima įsipareigojimus („pasižada”) bajorų luomui. Todėl akivaizdu, kad monarcho valdžios prerogatyvos Statute reglamentuotos paisant daugiau bajorų luomo teisių ir interesų, negu jo paties. Straipsnių didesnė dalis (1, 7, 9 – 11, 13 – 15, 17 – 20, 22, 24 ir 25, – t.y. 15 iš 26 straipsnių) garantuoja įvairias feodalų laisves ir teises, o valdovo valdžios prerogatyvas įtvirtina ir „didybės” garbę bei interesus tiesiogiai saugo tik 11 straipsnių. Taigi I skyrius ne tik įteisino valdovo valdžios prerogatyvas bei gynė jo „didybės” asmenį, tačiau dar didesnė straipsnių dalis įteisino bajorų laisves ir gynė juos nuo galimų tos „didybės” pasikėsinimų.

Ir skyriaus paskirtis, ir kai kurių jo straipsnių turinys rodo, kad čia pirmiausia siekiama apibrėžti nusikaltimus prieš monarchą, apibūdinamus kaip „didybės įžeidimą” (pagal šiuolaikinę sampratą – prieš valstybę), ir nustatyti bausmes už juos. Viduramžių Europa „didybės įžeidimo” (crimen laesae maiestatis) sąvoką paveldėjo iš Romos imperijos, kur ji baigė susiklostyti dominato (Diokleciano ir Konstantino laikais). Imperatorius galutinai iškilo virš įstatymų, tapo viešpačiu (dominus) „iš Dievo malonės”. Justiniano teisės reforma „didybės įžeidimo” įstatymus suvedė į Digestų 48 – ją knygą. Šios teisės normų bendroji idėja nebuvo pamiršta ir viduramžių Europoje, nes tiko ir barbarų karaliams. Devocinę formulę vartojo ir Lietuvos valstybės monarchai pagonys. Suprantama, kad ją randame ir Pirmojo Lietuvos Statuto pavadinime bei įžangoje.

„Didybės įžeidimo” nusikaltimas buvo suformuluotas 1447m. Kazimiero privilegijoje, o jo samprata ir sfera labiau sukonkretinta 1492m. Aleksandro privilegijoje. Bet apskritai ikistatutinei LDK teisės sistemai būdingas „didybės įžeidimo” neapibrėžtumas. Šios teisinės normos detalizavimo proceso etapus atspindėjo Pirmojo Lietuvos Statuto I skyriaus straipsniai.

Jeigu į I skyriaus straipsnius tik atsainiai žvilgtelėsime, jis gali pasirodyti gana padrikas ir eklektiškas. Ir vis dėlto visus straipsnius galima suskirstyti į kelias tarpusavy susijusias grupes.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1056 žodžiai iš 3510 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.