Konstitucinio teismo įgaliojimai ir santykis su kitais teismais
5 (100%) 1 vote

Konstitucinio teismo įgaliojimai ir santykis su kitais teismais

112131

Įžanga

1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad vienas iš lietuvių tautos tikslu yra atviros, teisingos, darnios pilietines visuomenės ir teisines valstybes siekis. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos valdymas turi būti vykdomas teisės pagrindu, kad pagrindinės vertybes šioje valstybėje yra žmogus ir jo teisės bei laisvės. Be to, Konstitucijoje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių, žmogaus teisių, ir laisvių neliečiamumas, numatomi jų apsaugos būdai. Minėtas siekis taip pat reiškia, kad vienas esminių pozityviosios teises, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, pamatu yra teisingumas.

Tačiau neužtenka priimti naują Konstituciją, kuri būtų pagrista Vakarų demokratinių valstybių ir Lietuvos nacionalinėmis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Taip pat būtina sukurti naują konstitucinę tvarką ir žmogaus teisių bei kitų esminių principų apsaugos ir ginties mechanizmus, taip pat ir aparatą bei procedūras, kuriomis remiantis iš pozityviosios teises būtų. ,,valomos“ neteisėtos normos.

Pagrindinės institucijos, ginančios pažeistas žmogaus teises ir teisėtus interesus – bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, taikydami teisės normas, susiduria su ,,neteisiniais“ įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais centrinių valstybes institucijų, kuriu jie negali pripažinti neteisiniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pagrindinis (ir vienintelis) minėtų aktų ,,valytojas“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta abstrakčioji konstitucinė kontrolė. Tai reiškia, kad ypatinga institucija – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas – egzistuoja greta bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų.

Konstitucinio Teismo įkūrimas ir įkūrimo prielaidos

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas veikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume, pagrindu.

Praktiškai suvokiama Konstitucinio Teismo doktrina pradėta formuluoti Atgimimo laikotarpiu. Reikšmingas dokumentas buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio 23 d. priimta rezoliucija ,,Dėl Konstitucinio Teismo įsteigimo”. Joje nusakyta pagrindinė šio teismo funkcija : ,,<..> įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucinė priežiūra, šiuo klausimu gautų skundų sprendimas.”

Iš daugelio žinomų konstitucinės priežiūros formų konstitucinio tesimo variantas buvo pasirinktas dėl įsitikinimo, kad būtent konkreti kontrolė bus efektyvesnė nei abstrakti įstatymu teisėtumo kontrolė, kurią paprastai įgyvendina bendrosios kompetencijos teismai spręsdami konkrečias bylas. Tai pat tai buvo siekimas necentralizuoti teisminės valdžios įprastų funkcijų ir įstatymų konstitucingumo kontrolės prerogatyvų. Šiuo atžvilgiu buvo orientuojamasi į moderniąsias pokario Europos šalių konstitucijas.

Prielaidos ir aplinkybes Konstituciniam Teismui atsirasti buvo:

1) Visose Lietuvos Konstitucijoje buvo numatyta, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, tačiau nebuvo specialios institucijos, įgyvendinančios šią nuostatą.

2) Atgimimo laikotarpiu buvo suaktualinta būtinybė atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę valstybę. Šiame kontekste teisinė (konstitucinė) valstybė buvo suvokiama kaip pagrindinė teisingos pilietines visuomenes egzistavimo garantija.

3) Išorinės politinės aplinkybės: Lietuvos siekimas priešintis Tarybų Sąjungos kuriamai Konstitucinės priežiūros komiteto jurisdikcijai ir vadinamajam išstojimo iš TSRS mechanizmui.

4) Vidaus politines prielaidas sąlygojo 1991 m. ir ypač 1992 m. išryškėjusi politinių doktrinų priešprieša. Konstitucinė justicija buvo įsivaizduojama kaip priemonė bei galimybė varžyti parlamento daugumos laisve priimti sprendimus.

Konstitucinio Teismo kompetencija ir funkcijos

Konstitucinio Teismo įstatymas skelbia, jog: ,,Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.” Iš čia kyla Konstitucinio Teismo apibrėžimas:

Konstitucinis Teismas – tai specialioji konstitucinės apsaugos institucija, kuriai patikėta kontroliuoti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai atitinka Konstituciją. Jis nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai (ji yra numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymu), todėl jo kompetencija taip pat yra specifinė.

Konstitucinis Teismas yra tikras teisės konstitucionalizacijos variklis. Jokios kitos institucijos veikla taip aiškiai neatskleidžia Konstitucijos, kaip visam teisiniam gyvenimui įtaka darančios teisės, reikšmės. Tokį vaidmenį Konstitucinis Teismas įgyvendina aiškindamas Konstitucijos principus ir normas, saugodamas konstitucines vertybes, užtikrindamas žmogaus teises ir laisves, taip pat valdžių padalijimu grindžiamą viešosios valdžios organizaciją ir funkcionavimo darną.

Konstitucija – ne teisės paminklas, bet
“gyva”, aukščiausioji teisė, daranti įtaką visoms teisinėms sistemos sritims. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylas, ne tik užtikrina Konstitucijoje įtvirtintų pagrindiniu teisių apsaugą, ne tik saugo valstybės institucijų Konstitucijoje nustatytas galių ribas, bet ir daro tiesioginę įtaką tiek teisės normų kūrimui, tiek teisės praktikai. Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstyta Konstitucijos principų ir normų interpretacija – teises doktrinai, teisėkūrai ir teisinei praktikai įtaką darantis ir skatinantis pagrindas. Svarbiausias Konstitucinio Teismo uždavinys – apginti kiekvienai institucijai priklausiančias teises.

Konstitucinį Teismą domina teisinės problemos, bet būdamas objektyvus problemos tyrėjas jis suvokia ir jos politines socialines priežastis. Neretai jis įstatymų leidėjui “sufleruojama”, kurios normos ydingos, kokių esama spragų, primenamos teisės vertybės, kurių tiesiog negalima pamiršti ar ignoruoti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje atskirai nenurodyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia kompetencijos ginčus tarp aukščiausiosios valstybės valdžios institucijų. Tačiau taip teigiant, būtina daryti ir kai kurias išlygas. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas įstatymų, vykdomosios valdžios aktų konstitucingumą, labai dažnai vertina, ar valstybės valdžios neviršijo Konstitucijoje įtvirtintos jų kompetencijos, neįsibrovė į kitos valdžios institucijų įgaliojimų sritį. Konstitucinis Teismas iš esmės ne tik vertina kompetencijos klausimus, tačiau užtikrina ir valdžių padalijimo principo realų įgyvendinimą.

Atskyrai reikėtų paminėti ir Konstitucinio Teismo galią vertinti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių konstitucingumą. Pabrėždami tai, kad tokios konstitucinės funkcijos nevykdo jokia kita valstybės institucija, pastebėsime, jog tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo procese iškilti problema dėl jų atilikimo Konstitucijai. Dėl šios priežasties 1999 in. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prevencinio pobūdžio nurodymas įstatymo leidėjui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybės struktūroms jau pradinėje tarptautinės sutarties sudarymo stadijoje vertinti jos atitikimo Konstitucijai klausimą. Tačiau šis ,,apsvarstymas“ yra visiškai kitokio pobūdžio nei Konstitucinio Teismo funkcija.

Galima daryti atsargią prielaidą, jog kai kada konstitucinės priežiūros institucija Lietuvoje yra ir konstitucinė, teisinė priemonė sprendžiant politinius konfliktus, politinių interesų sandūrių problemas tais atvejais, kai jų pagrindas yra Konstitucijos, demokratijos gynimo siekiai.

Konstitucinis Teismas teikia išvadas:

1) Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus,

2) Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas,

3) Ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai,

4) Ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas negali pats savo iniciatyva pradėti konstitucinio proceso. Jam nėra privalu sekti Lietuvos teises sistemos teisinio reguliavimo ydas, spragas ir kitus nesklandumus. Jo baigiamieji nutarimai, kuriais paneigiama teisės norma, daro poveikį ne tik teisės normos leidėjui, bet ir kitoms institucijoms, visų pirma – teismų praktikai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenutrūkstamai gausinti teismines veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Konstitucijos normų interpretavimo kultūrai ir tradicijai.

Daugelio mokslininkų nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra optimali, nes Teismas kontroliuoja tik aukščiausiosios teisinės galios teisės aktų konstitucingumą. Teismo įgaliojimų sričiai nepriklauso ministerijų, kitų valdymo institucijų, tarp jų apskričių administracijų, teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Konstitucinis Teismas taip pat nevertina, ar savivaldybių aktai derinasi su Konstitucija ir įstatymais. Šiuos klausimus sprendžia atitinkamai bendrosios ir administracinės jurisdikcijos teismai.

Konstitucinio Teismo statuso problema

Konstitucijoje nėra bendrojo Teismo apibudinimo, o įstatyme konstatuota, kad Konstitucinis Teismas yra teisminė institucija. Įstatyme taip pat nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir Konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka.

Atkreipdami dėmesį į Konstitucinio Teismo statuso apibrėžimą, suformuluotą įstatyme, paliečiame esmingiausią Konstitucinio Teismo teisinio statuso problemą, dėl kurios ir dabar vyksta nenutrūkstanti teorine diskusija. Vienas iš problemos aspektu, yra tas, kad oficialioji doktrina neatsako į klausimą, ar Konstitucinis Teismas yra Teismas šio žodžio tikrąja prasme, ar tik apibrėžia šio konstitucinio reiškinio formą.

Norint atsakyti į šį beveik jau banaliu virtusį klausimą, reikia atsižvelgti ne tik į konstitucinės justicijos teisinį
ir į konstitucinės teisės moksle daugiau ar mažiau pripažintas mokslininkų nuomones. Šia prasme svarbu, kaip ši problema vertinama ir sprendžiama lyginamojoje konstitucinėje teisėje.

Valstybėse, kurių teisinėse sistemose yra įtvirtinta centralizuota konstitucinių konfliktų sprendimo institucija, konstitucinių teismų vieta valstybes organų sistemoje sprendžiama nevienodai. Vienose konstitucijose šie teismai yra sudedamąja teismų sistemos dalimi, kitose – atskirti nuo šios sistemos.

Konstitucinio Teismo teisminį pobūdį atspindi teisėjų konstitucinis statusas. Konstitucijos 108 str. yra apibrėžta, kada nutrūksta teisėjo įgaliojimai. Teisėjų statuso klausimai konkrečiau reglamentuojami Konstitucinio Teismo įstatyme. Jame nustatyta speciali teisėjų skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas. Teisėjas be Konstitucinio Teismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar administracinėn atsakomybėn. Tik Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti sustabdyti teisėjo įgaliojimai. Teisme.

Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucinį teisingumą remiasi įstatyme įtvirtintomis proceso taisyklėmis, kurios savo esme ir turiniu artimos civilinių ginčų nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismuose: išankstinis bylos tyrimas, bylos rengimas posėdžiui, tvarkomoji stadija, dalyvaujančiųjų byloje asmenų teisinis statusas, atstovavimas Teisme, ieškininės teisenos forma, rungtyniškumo principas. Tokiu bendrų požymių yra ir daugiau, pvz., Konstitucinio Teismo valdžios simboliai, teisėjų mantijos.

Iš vienos pusės būtų tikslu Konstitucinį Teismą priskirti teismų valdžiai ir skirti jam aukščiausią vietą teismų hierarchijoje, nes su teismais šią instituciją sieja pavadinimas ir bendra paskirtis: vykdyti teisingumą, t.y. laikantis įstatymu nustatytų procedūrų nagrinėti teisinius ginčus. Be to, Konstitucinis Teismas turi teisę anuliuoti įstatymus ir poįstatyminius aktus. Tačiau yra keletas esminių skirtumų:

1) Bendrieji teismai nagrinėja tik individualias bylas dėl įstatymų pažeidimų ir taiko įstatymų nustatytas sankcijas, jei teisminio nagrinėjimo metu tokie pažeidimai nustatomi,

2) Konstitucinis Teismas sprendžia įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo ar teisėtumo klausimą ir priima galutinį ir neginčijamą sprendimą.

Dėl to tiksliausia būtų Konstitucinį Teismą vadinti kvazi-teismine (specialios paskirties) institucija, nepriklausoma nuo visų valdžių. Tai laiduoja jo formavimo tvarka: Seimas skiria po tris kandidatus iš tų, kuriuos teikia Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausio Teismo Pirmininkas; taip pat tai užtikrina, kad Konstituciniame Teisme dirbtų žmonės, turintys įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžių įgyvendinimo patirties.

Konstitucinis Teismas ir kiti Lietuvos teismai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1795 žodžiai iš 3586 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.