Konstitucinio teismo vieta lietuvos valstybes valdzios instituciju sistemoje
5 (100%) 1 vote

Konstitucinio teismo vieta lietuvos valstybes valdzios instituciju sistemoje

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 2

1. DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS VALDŽIOS ORGANIZACIJOS IR VEIKLOS PRINCIPAS 4

1.1. Valstybės valdžios padalijimo principas 4

1.2. Valstybės valdžios padalijimo principo elementai 4

2. konstitucinio teismo formavimosi Prielaidos ir jo Statusas 6

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS 8

3.1. Konstitucinio teismo sudėtis 8

3.2. Konstitucinio Teismo kompetencija 8

3.3. Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis 10

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS 12

4.1. Seimo skyrimas, jo kompetencija 12

4.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Seimas 13

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS 16

5.1. Prezidento skyrimas ir kompetencija 16

5.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Prezidentas 17

6. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ 19

6.1. Vyriausybės skyrimas ir jos kompetencija 19

6.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Vyriausybė 20

7. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMAI 22

7.1. Lietuvos Respublikos Teismų sistema ir jų kompetencija 22

7.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Teismai 23

IŠVADOS 25

LITERATŪRA 26

ĮVADAS

1992 m. spalio 25 d. priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta klasikinė valdžių pasidalijimo samprata: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Sekanti straipsnio norma, teigianti, jog valdžios galias riboja Konstitucija, reiškia, kad kiekviena šių institucijų turi tik tiek galių, kiek jų suteikia Valstybės Konstitucija – Pagrindinis Įstatymas. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Temos aktualumas. Konstitucinis teismas pagal savo konstitucines prerogatyvas yra vienas svarbiausių valstybės organų, kuris turi užtikrinti konstitucinį teisingumą. Šis Teismas, vien Konstitucijai tarnaujanti institucija, savo veikloje susiduria su visomis valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu, Vyriausybe ir Teismais. Šių institucijų organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos bei tarpusavio santykiai – Konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio reguliavimo sritį. Konstitucijos 5 ir 7 straipsnio sąveikos analizė leidžia formuluoti išvadą, kad valdžios galių konstitucinis apribojimas ir teisėtumo principas yra būtent tos konstitucinės prielaidos, kurios suponuoja konstitucinės justicijos organo – Konstitucinio teismo – įgaliojimus vertinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą. Darbo objektas yra Lietuvos Konstitucinis Teismas, dalykas – jo vieta Lietuvos institucijų sistemoje.

Darbo tikslas. Nustatyti, kokią vietą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas užima Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje.

Darbo uždaviniai:

1) Aptarti valdžių padalijimo principą, jo elementus;

2) Supažindinti kaip formavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas;

3) Aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paskirtį, sudarymo tvarką, uždavinius ir funkcijas;

4) Išanalizuoti Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistemą, tų institucijų kompetenciją, įgaliojimus;

5) Palyginti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijomis.

Metodai. Rašant šį darbą bus remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, reglamentuojančiais Lietuvos valstybės valdžios institucijas bei kitais šaltiniais. Taip pat buvo naudoti monografinis bei palyginamosios analizės metodai.

1. DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS VALDŽIOS ORGANIZACIJOS IR VEIKLOS PRINCIPAS

Kiekviena valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės valdžios institucijų sistemą. Šios institucijos valstybės valdžią įgyvendina įvairiais būdais ir priemonėmis. Siekiant, kad jokia valstybės valdžios institucija savo rankose nesutelktų visos valdžios, ir kad ja nesinaudotų nekontroliuojama, reikalingas valstybės valdžios padalijimas pagal valstybės vykdomas funkcijas.

1.1. Valstybės valdžios padalijimo principas

Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje aksioma laikomas teiginys, kad demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją (legislatyvinę), vykdomąją (egzekutyvinę) ir teisminę (jurisdikcinę).

Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias.

1.2. Valstybės valdžios padalijimo principo elementai

Nagrinėjant valdžių padalijimo principą, paprastai atskleidžiami tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra („stabdžiai ir atsvaros“, tarpusavio kontrolė), valdžių sąveika.

Valdžių padalijimas, kaip jau buvo minėta anksčiau, grindžiamas tuo, kad valstybė vykdo tris funkcijas: leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia
ginčus. Šios funkcijos yra atskiriamos ir patikimos atskiroms valdžioms – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei. Šios valdžios yra savarankiškos, jas įgyvendinančioms valstybės valdžios institucijoms suteikiami tam tikri įgaliojimai. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.

Taigi konstitucinė valdžių konstrukcija leidžia teigti, kad kiekviena iš valstybės valdžios institucijų vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą.

Valdžių atskyrimas jas padalijus negali būti atsietas nuo valdžių savarankiškumo. Valstybės valdžios institucijų sudarymas, jų įgaliojimų visuma, veiklos materialiniai pagrindai leidžia institucijoms būti pakankami savarankiškoms savo veiklos srityje. Kita vertus, valdžių savarankiškumas nėra tai, kad jos gali daryti tai, ką nori. Savo uždavinius jos gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų valstybės valdžios institucijų teises ir veikdamos kartu su šiomis institucijomis.

Kitas išskiriamas valdžių padalijimo principo elementas – valdžių pusiausvyra. Teisinėje literatūroje pabrėžiama: „Valdžių padalijimo principo esmė – ne formalus, schematiškas atskirų valdžios šakų galių diferencijuotas išvardijimas, bet visų pirma tam tikras „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmas, garantuojantis jų santykinį autonomiškumą ir pusiausvyrą“ .

„Stabdžių ir atsvarų“ sistema užtikrina valdžių stabilumą, palaiko valstybės valdžios institucijų pusiausvyrą, taip užtikrindama valstybės valdžios institucijų veiklos teisėtumo garantijas.

Ir paskutinis valdžių padalijimo principo elementas vadinasi valdžių sąveika. Valdžių atskyrimas, savarankiškumas, jų pusiausvyra nereiškia, kad jos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais. Valstybės valdžios institucijų savarankiškumas, jų vykdomų funkcijų apibrėžtumas nepaneigia valdžių sąveikos. Gal ir paradoksas, tačiau įgyvendinti savo funkciją konkreti institucija neretai gali tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis. Čia būtent ir kalbama apie valstybės valdžios institucijų sąveiką, kuri yra susijusi su valdžių pusiausvyra. Pavyzdžiui, tokią sąveiką iliustruotų Lietuvos Respublikos konstitucinio reguliavimo pavyzdžiai: Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t. Nors kiekviena iš nurodytų valstybės valdžios institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos jos nepajėgia atlikti savo uždavinių.

2. KONSTITUCINIO TEISMO FORMAVIMOSI PRIELAIDOS

IR JO STATUSAS

Konstitucinės justicijos kūrimąsi Europoje skatino tiek bendrosios demokratijos raidos ir teisinės valstybės formavimosi tendencijos, tiek konkrečių valstybių vidaus politinės priežastys: smarki politinių partijų tarpusavio kova, bei populizmas, rinkimų aistros, visuomenės nepasitenkinimas parlamento veikla. Ypač nuolatinė parlamento kritika vertė ieškoti būdų, kaip bent iš dalies kontroliuoti jo veiklą. Priimamų įstatymų kontrolė buvo būtina siekiant apsaugoti žmonių prigimtines teises ir laisves. Parlamento kontrolė buvo grindžiama ir būtinumu apginti parlamento opozicijos teises nuo daugumos diktato, t.y. apsaugant demokratiją ir neleidžiant įsigalėti daugumos diktatūrai.

Didžiojoje daugumoje po Antrojo pasaulinio karo priimtų šalių konstitucijų yra numatyti ir konstitucinės priežiūros institutai. Išimtį paprastai sudarė tik totalitarinio režimo valstybės, priklausiusios vadinamajai socializmo stovyklai, konstitucinės priežiūros institutas normaliai gali funkcionuoti tik demokratinėje valstybėje, besąlygiškai pripažįstančioje teisinės valstybės principus. Beje, čia galima rasti ir atsakymą į klausimą, kodėl Lietuvoje po 1990 m. kovo 11 d. aktų priėmimo ir vėliau, iki pat naujosios 1992 m. Konstitucijos priėmimo, nebuvo sukurtas konstitucinės priežiūros institutas. Nors atitinkamų siūlymų ir iniciatyvų netrūko, tačiau tuometinis Lietuvos parlamentas pademonstravo politinę išmintį, sveiką teisinę nuovoką ir neskubėjo kurti šio instituto, kol Lietuvoje buvo visiškai atkurta demokratinė konstitucinė santvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paskirtį, sudarymo tvarką, uždavinius ir funkcijas apibrėžia konstitucinės normos. Šio teismo teisinį statusą detalizuoja specialus Konstitucinio Teismo įstatymas.

Lyginamosios konstitucinės teisės moksle plačiai paplitusi nuomonė, kad konstitucinių teismų
prigimtis yra dvilypė. Viena vertus, teismai turi ryškų aukščiausios valstybės valdžios institucijos bruožų. Kita vertus konstituciniai teismai yra teisinės institucijos ir veikia pagal teisminės valdžios dėsnius.

Konstitucijoje įtvirtinta Teismo prerogatyva vertinti valstybės valdžios institucijų aktų atitikimą Konstitucijai sudaro prielaidas teigti, kad Teismas yra “ketvirtoji valdžia”, kuri kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir todėl savaime yra aukščiausia valstybės valdžia. Tokia nuomonė yra paplitusi Vengrijoje ir Lenkijoje.

LR Konstitucijoje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucinio teismo įsteigimas patvirtino, kad visuomenėje tvirčiau įsigali vadinamosios etatistinės teisės sampratos neigimas ir pereinama prie Vakarų teisės tradicijomis grindžiamo teisės suvokimo. Tai reiškia, kad teisė kaip socialinė vertybė žmonėms yra svarbesnė nei teisės norma, kad teisė kaip visuotinesnis reiškinys yra artimesnė konstitucinėms normoms dėl žmogaus teisių ir laisvių. Pirmuosiuose Sąjūdžio dokumentuose, vėlesniuose pasiūlymuose dėl konstitucinės priežiūrios buvo išreikštos ne tik to meto politinio elito, bet ir absoliučios visuomenės daugumos programuotos demokratijos plėtros perspektyvos, pasaulio teisingo sutvarkymos vizijos. Demokratinių lūkesčių sraute susiliejo kelios tendencijos – siekis humanizuoti teisę kaip visuotinę vertybę ir būtinybė stiprinti valstybę kaip pagrindinį tautos išlikimo garantą. Ir vienų ir kitų tikslų siekti turėjo padėti įstatymų teisėtumo kontrolė .

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Demokratinė konstitucinė santvarka neįsivaizduojama be valstybės valdžios institucijų kontrolės, užkertančios kelią piktnaudžiavimui įgaliojimais, bandymams kitos institucijos sąskaita išplėsti savo galių ribas, institucinį interesą iškelti aukščiau žmogaus teisių ir laisvių. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo pagrindai – svarbi Konstitucijos reguliavimo sritis. Būtent Konstituciniam Teismui patikėta viso konstitucinio reguliavimo apsauga, todėl jis privalo apsaugoti ir konstitucinį valstybės valdžios modelį, kad būtų įmanoma valstybės valdžios institucijų pusiausvyra ir darnus funkcionavimas.

3.1. Konstitucinio teismo sudėtis

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnį Teismą sudaro 9 teisėjai. Juos skiria Seimas 9 metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtis atnaujinama vienu trečdaliu kas treji metai. Po 3 kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Tesimo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras.

Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūroms keliami ypatingi reikalavimai. Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Kandidatus į teisėjus svarsto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnio 2 dalis nustato, kad Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Jis skiriamas tada, kai jau paskirti visi Konstitucinio Teismo teisėjai.

Naujai paskirti teisėjai prisiekia Seime paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną .

3.2. Konstitucinio Teismo kompetencija

Apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, kad jo statuso ir atskirai kompetencijos sureguliavimas pagrįstas europietiškąja konstitucinės kontrolės tradicija, kur svarbiausieji konstitucinių teismų įgaliojimai įtvirtinti konstitucijose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra įtvirtinta Konstitucijos 105 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai.

Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos respublikos Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas
visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais.

Nors ši, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai, Konstitucinio Teismo funkcija yra esminė, pažymėtina, kaip teigia S. Stačiokas, kad „Konstitucinio Teismo vaidmuo neapsiriboja tik normų konstitucingumo, t.y. atitikties Konstitucijai, nustatymu ir pripažinimu. Konstitucinis Teismas taip pat aiškina konstitucinių normų turinį. Realizuodamas, ar tam tikras teisės aktas (ar teisės norma) atitinka Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas savo nuožiūra interpretuoja Konstitucijos turinį. Nors nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatose nėra suformuluota, kad Konstitucinis Teismas turi įgalinimus aiškinti Konstituciją, tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje, kai akto konstitucingumo klausimas kvestionuojamas, dažnai tenka atskleisti konstitucinės normos turinį, konstitucinių principų reikšmę ir prasmę, jų ryšį su ginčijamu teisės aktu“ .

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kaip pabrėžia Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis, Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.

Iš Konstitucijoje suformuluotos Konstitucinio Teismo kompetencijos seka svarbiausia išvada – pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją, Konstitucinis Teismas vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrinti Konstitucijos viršenybę Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, nes būtent teisės normų kuriamoje veikloje dažniausiai pažeidžiamos konstitucinės normos ir nuostatos, prasilenkiama su principais, kurie remiasi konstitucinių normų visuma, ar su tos visumos tam tikra dalimi.

3.3. Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis

Konstitucinis Teismas ne vien Konstitucijai tarnaujanti institucija, savo veikloje susiduria su įvairiomis valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe, teismais. Šių institucijų organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos ir tarpusavio santykiai – Konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam Teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio reguliavimo sritį.

E. Jarašiūnas teigia: „Konstitucinis Teismas santykiuose su šiomis institucijomis veikia ne vien kaip jų nustatytos kompetencijos ir jų funkcijų saugotojas, bet ir kaip tautos aukščiausios valios akto – Konstitucijos – saugotojas. Palaikydamas Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp šių institucijų, jis tuo pačiu užtikrina, kad būtų saugomos kiekvieno piliečio teisės ir laisvės. Ypač svarbu, kad Konstitucijoje nustatytų taisyklių laikytųsi politinės valstybės valdžios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“ .

Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis geriausiai pasireiškia per teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas negali pats savo iniciatyva pradėti konstitucinio proceso. Jam nėra privalu sekti Lietuvos teisės sistemos teisinio reguliavimo ydas, spragas ir kitus nesklandumus. Kas turi tokią teisę, būtent teisę inicijuoti procesą Konstituciniame Teisme, yra numatyta Konstitucijoje.

Konstitucijoje reglamentuojama Teismo sudarymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis; įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teismo aktų veikimo teisinės pasekmės. Toks konstitucinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Konstitucinis Teismas Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą. Būtent taip vertinti Konstitucinio Teismo statusą yra daug įtikinamų argumentų, o vienas iš pagrindinių – kad Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, nustatyta tvarka spręsdamas, ar teisės aktai yra teisėti, t.y. ar jie atitinka Konstituciją.

Kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kiekviena valstybės valdžios institucija užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir vykdo jai pavestas funkcijas. Iškilusį ginčą tarp valstybės valdžios institucijų Konstitucinis Teismas turi išspręsti taip, kad nesugriautų nustatytos pusiausvyros, kad darniai funkcionuotų visi Konstitucijoje įtvirtinto modelio elementai. Konstitucinis Teismas, saugodamas kiekvieną elementą, turi atsižvelgti į tai, kad jie sudaro vieną tikslingą visumą.

Labai svarbus Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalyje suformuluotas Konstitucinio Teismo principas, kad šio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos, nes, kaip teigia K. Lapinskas: „Dėl savo ypatingų funkcijų, susijusių su konstitucinės jurisdikcijos vykdymu, ir arbitro valdžių ginčuose statuso Konstitucinis
faktiškai turi būti autonomiškas, t.y. nepriklausomas nuo jokių valdžių. Priešingu atveju, jei yra nors menka priklausomybė, galėtų kilti abejonių dėl tokio arbitro objektyvumo ir bešališkumo, ypač kai sprendžiami valstybės valdžių ginčai arba teisės aktų konstitucingumo klausimas“ .

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Todėl Lietuvos Seimas – vienintelė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei.

4.1. Seimo skyrimas, jo kompetencija

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnis skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys […]“. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris yra nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais .

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį: „Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas […]“. Eilinius Seimo rinkimus Respublikos Prezidentas skelbia ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos, o rengiami eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalis teigia, kad, „jeigu likus 4 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos, Respublikos Prezidentas nėra paskelbęs eilinių Seimo rinkimų datos, Vyriausioji rinkimų komisija eilinius Seimo rinkimus rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo“.

Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas Konstitucijos numatytais atvejais: 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe .

Respublikos Prezidentas pirmalaikių Seimo rinkimų negali skelbti, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.

Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.

Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.

Seimo kompetencija – tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios institucijos pagrindinės funkcijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyti konkretūs Seimo įgaliojimai, kuriuos realizuodamas Parlamentas vykdo valstybės valdžią.

Seimas turi įgaliojimus ir vykdo tokias funkcijas: svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; leidžia įstatymus (įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo veiklos funkcijų. Tik Seimui suteikti tokie įgaliojimai. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Konstitucija numato Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Taip pat šia teise gali pasinaudoti 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, kuria vadovaudamiesi gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Taigi Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausiai Seimas yra saistomas Konstitucijos. Taip pat Konstitucinis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas); priima nutarimus dėl referendumų; skiria Respublikos Prezidento rinkimus; pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikimai Ministro Pirmininko kandidatūrai; svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti; prižiūri Vyriausybės veiklą, gali pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus Respublikos Prezidento teikimu; ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus.

4.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Seimas

Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus.

Konstitucinė priežiūra, t.y. įstatymų konstitucingumo tikrinimas, visuomet reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymų leidėjo veiklą. Svarbiausia yra tai, kad tokios intervencijos pasekmės kartais būna esminės: ne tik teisiškai įvertinami konkretūs parlamento veiklos rezultatai, bet jie net gali būti pripažįstami
niekiniais. Štai kodėl konstitucinė priežiūra neretai traktuojama kaip aukščiausios atstovaujamosios institucijos kontrolė. O tokia situacija vertinama kaip esminis visuotinai pripažintų mokslo dogmų pažeidimas:

1) pažeidžiamas valdžių padalijimo principas, nes į įstatymų leidybą įsitraukia ne tam tikslui sukurta institucija;

2) pažeidžiamas tautos atstovybės viršenybės principas, parlamento suverenios teisės,, nes šią instituciją pradeda kontroliuoti ne tautos suformuota institucija;

3) pažeidžiamas įstatymo, kaip tautos suverenios valios išraiškos, neliečiamumo principas (3, p. 27).

Tačiau šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje specializuotos konstitucinės priežiūros institucijos vertinimas turėtų būti grindžiamas tik legitimiškumo aspektu: ar tokią atitinkamas funkcijas vykdančią instituciją numato Konstitucija, ar ne. <…> Konstitucinės priežiūros institucijos įtvirtinimas konstitucinėse normose reiškia, kad pats parlamentas (ar steigiamasis konventas) ne tik pripažįsta tokią instituciją ir atitinkamas jos vykdomos kontrolės funkcijas, bet ir pats tam tikru mastu apriboja savo įgaliojimus įstatymų leidybos srityje. Kitaip sakant, parlamentas pats nustato savo veiklos kontrolę, įstatymu apibrėžia jos ribas ir formas, todėl nėra teisinio pagrindo kalbėti apie konstitucinės priežiūros institucijos nesuderinamumą su parlamentu ir parlamentarizmu. Dar aukštesnis legitimiškumo lygis yra tos konstitucinės priežiūros institucijos, kuri formuojama referendumu priimtos konstitucijos normų pagrindu, nes teisę vykdyti kontrolės funkciją ji gauna tiesiogiai iš tautos. Mūsų šalyje Konstitucinio Teismo institucija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos tautos referendumo 1992 m. spalio 25 d., VIII skirsnyje “Konstitucinis Teismas”.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3854 žodžiai iš 7485 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.