Krikščionių bažnyčia ir kanonų teisė viduramžiais
5 (100%) 1 vote

Krikščionių bažnyčia ir kanonų teisė viduramžiais

Turinys

TURINYS 2

ĮVADAS 3

POLITINĖ VIDURAMŽIŲ EUROPOS PATIRTIS 4

NAUJAS VAKARŲ VEIDAS ARTĖJANT VIDURAMŽIAMS 4

BAŽNYČIA VIDURAMŽIŲ EUROPOJE 5

KANONŲ TEISĖS KŪRIMASIS 8

KANONŲ TEISĖS ŠALTINIAI 8

STRUKTŪRINIAI KANONŲ TEISĖS SISTEMOS ELEMENTAI 9

IŠVADA 12

NAUDOTA LITERATŪRA: 13

IŠNAŠOS: 14

Įvadas

“Bažnyčia yra ne tik neregimoji, bet ir regimoji institucija. Būdama taip pat tarptautinės teisės subjektu, turi teisę užimti universaliosios visuotinės Bažnyčios poziciją, nes tikintieji, priklausydami Bažnyčiai, kartu yra ir valstybės piliečiais.

Bažnyčia, kaip atskira nuo valstybės institucija, turi įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią. Visi krikštytieji, kas jie bebūtų – dvasiškiai, vienuoliai ar pasauliečiai – sudaro Dievo tautą. Netgi netikintys ar nepraktikuojantys, kaip socialinės visuomenės nariai, neišvengiamai, vienaip arba kitaip, gali turėti ryšį su bažnytinės visuomenės nariais.”1

Savo darbe aš bandysiu apžvelgti katalikų bažnyčios įsigalėjimo problematiką viduramžiais. Kokios aplinkybės lėmė bažnyčios įsigalėjimą visuomenėje, kaip bažnyčia išplėtojo kanonų teisę ir kodėl ji suvaidino svarbų vaidmenį Vakarų Europos šalių gyvenime. Domėdamasi šiais klausimais, supratau kokį didžiulį vaidmenį suvaidino katalikų bažnyčia kurdama žmonių elgesio modelį bei formuodama visuomenės požiūrį į dvasinį gyvenimą. Netgi inkvizicijos savotiškai nusipelno pagyrimo, nes jų dėka teisėje buvo įdiektas teisinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas, kuris išliko net iki mūsų dienų. Mano darbo tikslas atskleisti katalikiško pasaulio bei kanonų teisės įtaką mūsų civilizacijai.

Ivairiais viduramžių raidos etapais Vakarų Europos karalių valdžios ir katalikų bažnyčios santykiai buvo nevienodi ir ganėtinai sudėtingi, nekart priėję iki atvirų konfliktų ir kovos. Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai. Apie XI a. beveik visa Europa jau krikščioniška. Europos tautos, išskyrus kelias, išpažįsta vieną tikėjimą ir gyvena Bažnyčios diktuojamu ritmu. Didžiausios galios kaip svarankiška politinė institucija Vakarų europos visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIII a., valdant popiežiui Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius jungianti monarchija. Pradėjus kurtis Romos imperijoje, kanonų teisė visa, kas jai atrodė reikalinga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Dvasininkija, susidedanti iš dalies romėnų, iš dalies germanų, bet gavusi romėnišką išsilavinimą, apskritai buvo linkusi į Romos kultūrą. Todėl kanonų teisės idėjos, ypač dėl civilinės teisės institutų, tiesiog sutapo su romėnų teisininkų idėjomis.

Politinė Viduramžių Europos patirtis

Prieš pradedant kalbėti apie katalikų bažnyčią viduramžiais, derėtų pažvelgti į Europos politinę patirtį. Tai įvedimas į nagrinėjamą temą. “Kaip žinoma, krikščioniškosios eros pradžioje Romos imperija suteikė politinę santvarką Viduržemio jūrą supantiems kraštams. Nuo Augusto triumfo iki Marko Aurelijaus mirties (31m. pr. Kr. – 180 m.) europiečiams daugiau niekada neteko mėgautis tokia ilga taika. Tačiau jau III a. ėmė ryškėti vidiniai įtrūkiai, o IV a. barbarai pradėjo spausti iš išorės. Romėnų civilizacijos patrauktos, germanų gentys užplūdo vakarinius limitrofus, pagreitindami imperinio administravimo žlugimą Vakaruose.”2

Taip Romos suvienyta žmonija suskilo į dvi dalis arba kitaip galima pavadinti – dvi civilizacijas. Rytinė (Graikija, Artimieji Rytai, šiaurės rytų Afrika) atkrito nuo vakarietiškosios ir kaip graikų – bizantiškoji civilizacija plėtėsi Rytų Europos, Eurazijos link, o vėliau tapo nuslopinta arabų- turkų, arba islamiškosios, civilizacijos. Vakarinė paskendo anarchijoje.

“Netvarka Vakarų Europoje vargiai galėjo peraugti į visiška dezintegraciją, nes ją lydė ir neleido išsiblaškyti bei prarasti bendrąją civilizaciją stiprus ir drausmingas krikščionijos junginys. Minties ir socialinės funkcijos dėka paini anarchiška visuomenė (barbarizuota Italija, Galija, Britanija, Iberija, germanų žemės, Skandinavija, Vidurio Europa ir kiek vėliau lietuvių gentys) liko tam tikra prasme vieninga ir veikli. Būtent Romos Katalikų Bažnyčia, jos tikybos idealų ir jos socialinės funkcijos drausmė veikė kitus socialinius tos visuomenės junginius, sugebėdama pastaruosiuose išlaikyti tam tikrą aukščiausių idealų ir dorovės pavyzdį.”3

Naujas Vakarų veidas artėjant viduramžiams

Kaip daugelis istorikų teigia, jau nuo Va. Vidurio pagrindinės barbarų tautos apsigyvena imperijos žemėse ir įkuria savo karalystes. Vienos jų gyvena trumpai, kaip kad Vandalų, paskui Ostgotų karalystės, kurios išnyko nukariautos Rytų impetratoriaus. Kitos išlieka kiek ilgiau. Frankai nuo Chlodviko laikų nepaliaujamai stiprina savo galybę ir plečia teritoriją, atima žemes iš alemanų, vestgotų ir burgundų. Ir paskutinis brūkšnys vakarų veide: VI a. iš Vengrijos, klajoklių avarų išstumti, atsikelia į Italiją langobardai ir įkuria tenai tvirtą karalystę.

“Politinėje plotmėje
barbarų vadai labai vertina romėnų institucijas ir kartais jas palieka veikti; tuomet jie kviečia romėnus patarėjais, itvirtina pas save romėnų teisę, lotynų kalba tampa oficialia kalba. Germanų įstatymai, kurie ligi tol buvo perduodami žodžiu, redaguojami lotyniškai. Karalius su savo svita dažnai keičia rezidencijas, ir karalystė neturi nuolatinės sostinės. Vadovavimui ir administravimui karalius pasitelkia grafus ir ypač vyskupus, kurie yra labia įtakingi.Visas pajamas jis gauna iš milžiniškų žemės valdų.

Ekonominėje ir socialinėje plotmėje barbarai paspartina jau II a. prasidėjusį Vakarų Romos dekadasą. Smukimas prasideda nuo miestų, prekyba silpsta, smunka ir papročiai. germanai jau nuo III a. pamažu susiliejo su isikūrusiomis tautomis. Iš šių skirtingų tautų susitikimo gimė viduržemio civilizacija; tai buvo sintezė romėnų tradicijų, barbarų įnašo, vietos papročių, kurių romėnų okupacija nesunaikino ir kurie joje vėl atgijo.

Invazijų sutrikdytame pasaulyje Bažnyčia išliko vienintelė nepaliesta struktūra; ji tampa tiltu tarp barbarų ir romėnų. Vyskupai tikinčiųjų paprastai renkami iš įtakingų šeimų; netrukus jie prie savo religinių funkcijų priduria dar ir politinį, karinį bei socialinį vaidmenį. Palengva barbarų pasaulis įvedamas į Bažnyčią”4

Bažnyčia viduramžių Europoje

Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis Ia. Pradžioje Romos imperijos teritorijoje. Valstybės politika šios bažnyčios atžvilgiu buvo permaininga. Žiauriai persekiota, antroje II a. pusėje ji išėjo iš katakombų, bet, tęsdami Julijau Cezario įdiegtą Romos imperatorių asmenybės dievinimą ir krikščionių įžiūrėdami bręstant stiprų konkurentą, III a. pabaigoje – IV a. pradžioje imperatoriai Decijus, Valerianas, Diokletianas vėl ėmė nuožmiai persekioti krikščionis. Tais laikais dvasininkai didesnės galios neturėjo, buvo renkami bažnytinės bendruomenės ir uždaro luomo nesudarė. Tai truko, kol imperatorius Konstantinas 313 metų ediktu vėl leido viešai išpažinti krikščionybę. Dar vėliau, IV a. pabaigoje, pačių imperatorių priimta, krikščionybė tapo valstybinė Romos imperijos religija. Todėl galima teigti, kad tai krikščionims sudarė palankias sąlygas kurti savo organizacijas bei imperijos įstatumus, dvasininkams pradėtos teikti privilegijos,taip pat jie buvo atleisti nuo asmeninių prievolių. Taip bažnyčia gavo teisę be valstybės varžymo ar priežiūros sutartimis ir testamentais igyti nuosavybę, ji įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti dvasininkus, vienuolius ir šiaip jai pavaldžius žmones. “Iš pradžių tai buvo drausminė atsakomybė, o didžiausia jos taikoma bausmė buvo ekskomunikavimas – pašalinimas iš savo tarpo draudžiant dalyvauti šventose apeigose, eiti sakramentų, gauti nuodėmių atleidimą, katalikiškai laidoti.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas. Taip bažnyčia po truputį virto stampiu žemės savininku, žemvaldžiu, neretai pranašesniu už pačius karalius ir kitus stambiuosius žemvaldžius tuo, kad bažnytinės žemės nebuvo smulkinamos ar grąžinamos pasauliečių žemės fondui. Valdant Karolingams, bažnyčia įgijo naują pajamų šaltinį, t.y. teisę, be savanoriškų tikinčiųjų aukų, iš visų žemės savininkų reikalauti ir privalomojo mokesčio – dešimtinės.”5 Taip bažnyčia dar labiau pagausino savo turtus ir sustiprino savo valdžią.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1421 žodžiai iš 4231 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.