Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Kūryboje svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. K.D. kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Čia aptinkama ir Baroko pėdsakų (šiai srovei būdingi grubūs posakiai, vulgarizmas). Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis. “Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta. poemą “Metai”. sudaro 4d.: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudens gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Spėjama, kad kūrinius Donelaitis skaitydavo bažnyčioje parapijiečiams. Hegzametru parašyta poema metai “Metai” – epinė poema apie 4 metų laikus. Daugiausia dėmesio skiriama gamtos aprašymams, XVIII a M.LT valstiečių baudžiauninkų – būrų – darbų, papročių, santykių su ponais vaizdavimui. Būrai poemoje skirstomi į: viežlybuosius (geruosius) ir nenaudėlius (vertus pasmerkimo). Poema yra didaktinio pobūdžio, tačiau čia ne tik pamokslaujama, bet ir pamokyti, patarti. K.Donelaitis rėmėsi kaimo žmonių kalba, poemoje nevengiama vartoti šiurkščių posakių, vulgarių žodžių.
Maironis- XX amžiaus pradžioje, priklausė romantizmo srovei. Maironis – ryški gairė lietuvių kelyje. Pradėjęs kurti poeziją, atidavė visas dvasios jėgas jai. Jis buvo šiuolaikines poezijos pradininkas, vienas žymiausiu lietuviu oratorinio eilėraščio kūrėju. Jis sukūrė pakylėtą, taurų bei idealizuotą kalbėjimą apie tėvynę, praeiti. Praeitis – tai, ką būtina , verta atsiminti, ko jau nebėra, bet kas sudaro visą tautos patyrimą. Būdamas romantiku, jis idealizuoja praeiti, sureikšmina meilę tėvynei. Skyrė didelį dėmesį kraštovaizdžio poetikai. Ir visa tai jaučiama jo eilėraštyje.. Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.
Jonas Biliūnas – rašytojas, humanistas. J.B. prozos savitumas – pasakojimas pirmu asmeniu. Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales Savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime.. Daugelio kūrinių centre – žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris siejasi su krikščioniškosiomis vertybėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio J.B. kūryba gali pasirodyti banali ir paprasta, tačiau labiau įsigilinus, nuomonė keičiasi. Šio liūdnos istorijos verčia skaitytoją susimąstyti, paliekama laisvė pačiam daryti išvadas, vertinti personažų poelgius.
Vincas M. Putinas priklausė modernistinei srovei.. Jis buvo XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio poetas , prozininkas, dramaturgas. Rašytojas savo kūryboje sukūrė besiblaškančio tarp dangaus ir žemės žmogaus paveikslą. Jam yra svarbūs emocinės būsenos jausmai, meilė jo gyvenime ir kūryboje užima svarbią vietą. Visa tai atsispindi jo eilėraštyje. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Jis nuolat ėjo prieštaros keliu, šis išsilavinęs, išmintingas žmogus ieškojo ribos, kur baigiasi pakantumas ir prasideda principų sritis.
Vinco Krėvės kūryba sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėve., kaip ir kt. XX a. neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį – dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis ,atsigręžimas į herojišką tautos praeitį V. Krėvės kūrybą rodo esant daugia romantinę nei realistinę. VK kūryboje vienas svarbiausių yra vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Drama “Skirgaila” – pirma tikra lietuviška drama. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms pjesėms,- konfliktą, nuolat stiprėjančią įtampą, draminį veiksmą, tragišką situaciją galima rasti “Skirgailoje”. gilinosi į romantinę -legendinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra.