Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeu¬ropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gra¬matika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam da¬bartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir dau¬giskaitos links¬niais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pa¬stan¬gų. Anglakal¬biam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra leng¬vai suvo¬kia¬ma. Neretas nusivilia, sužinojės apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris net patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.
Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Íia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skai¬tyti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes suskaitės raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdės lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdės anglišką. Ga¬lima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.
Lietuvių kalbininkai
Kazimieras Jaunius. (1848-1908) Buvo dvasininkas, Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų, hebrajų kalbų dėstytojas. Parašė lietuvių gramatiką, kurią 1911 m. išleido jo sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga. Be lietuvių kalbos, jos istorijos ir tarmių, Jaunius domėjosi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis. Tyrinėjo senąją lietuvių mitologiją. Mūsų kalboje įsigalėjo kai kurie Jauniaus vartoti terminai: prokalbė, priesaga, priešdėlis ir kt.
Kazimieras Būga. (1879-1924) Pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas. Labiausiai nusipelnė tuo, kad sumanė ir išleido “Lietuvių kalbos žodyną”. Tyrė vietovardžius ir asmenvardžius.
Jonas Jablonskis. (1860-1930) Lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas, ugdytojas. Yra pirmųjų norminių gramatikų kūrėjas, parašė daug kalbos straipsnių, recenzijų, taisė klaidas, svetimybes. Stengėsi bendrinėje kalboje vartoti daugiau “kaimo” žodžių. Jo įvesti žodžiai: atvirukas, degtukas, bendradarbis, mokinys, sąsiuvinis, vadovėlis.
Juozas Balčiukonis. (1885-1969) Tęsė Jablonskio kalbos ugdymo tradicijas, rūpinosi jaunimo kalba. Išvertė Anderseno, br. Grimų, Šarlio Pero, Žiulio Verno ir kitų rašytojų kūrinius.
Mintys apie gimtąją kalbą
M. Daukša. “Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba”.
J. Balčiukonis. “Kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.
Vydūnas. “Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytiniai lietuvių kalbos ir kultūros paminklai. Pagaliau išliks pats Lietuvos, kaip istorinės teritorijos, pavadinimas, lietuviški vietovardžiai
Turbūt kiekvienam yra tekę atsidurti situacijoje, kai neįmanoma surasti lietuviško atitikmens kokiam nors kitos kalbos žodžiui. Kartais, praleidus ilgesnį laiką už Lietuvos ribų, būna dar blogiau: nori žodžiais išreikšti kokią nors mintį, žinai, kaip tai pasakyti angliškai, prancūziškai, rusiškai ar dar kaip nors, o lietuviškai nepavyksta. Tokiose situacijose gelbsti skoliniai iš kitų kalbų, kuriuos pas mus yra įprasta švelninančiai vadinti tarptautiniais žodžiais – sulietuvintos lotynų, graikų ar populiariausių gyvųjų kalbų žodžių formos. Kai kas tai mėgina aiškinti kaip prigimtinio lietuvių kalbos skurdumo įrodymą, tačiau juk puikiai žinome, kad tokie teiginiai yra visiška nesąmonė. Lietuvių kalba turi milžinišką raiškos potencialą, ir savų lietuviškų žodžių stoka tik parodo mūsų (ar kalbininkų) nenorą ar tingėjimą ją puoselėti. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi išvengti spartaus tarptautinių žodžių daugėjimo, nes veržliai besivystantys taikomieji mokslai, kiekvieną dieną besikeičiančios technologijos vis sparčiau gamina naujus terminus. Dėl Interneto plėtros naujos sąvokos plinta žaibiškai, todėl net ir labiausiai savo kalbas puoselėjančioms tautoms kartais tenka susitaikyti su nesiliaujančiu svetimų kalbų žodžių skverbimusi.
„Susitaikyti“ galima dvejopai. Lengviausia yra numoti ranka: „tegu sau skverbiasi, o kartu ir anglų kalbą pramoksime“ – toks požiūris yra tapęs norma Rusijoje. Tačiau yra galimas ir kitas požiūris: jei atkreipsime dėmesį į savo kalbos patriotų (prancūzų ar suomių) patirtį, tai pamatysime, kad jie iš visų jėgų mėgina apriboti svetimos kilmės žodžių skverbimąsi į savo kalbą, stengdamiesi sukurti naujas „savas“ žodines išraiškas bent jau didžiajai daugumai naujai atsirandančių terminų. Ko gero greitu laiku norint susikalbėti rusiškai, reikės mokėti dar ir anglų kalbą; tuo tarpu tiek prancūzų, tiek
suomių kalbos prisitaiko prie besikeičiančios technologinės bei komunikacinės aplinkos ir išlieka pilnavertėmis bendravimo, verslo, mokslo bei kūrybos priemonėmis, kartu neprarasdamos savo tapatybės ir originalumo. Lietuvių kalba dabar stovi pusiaukelėje tarp Rusijos ir Prancūzijos, ir kur pasuksime, priklauso tik nuo mūsų pačių.