Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 1980 metais
5 (100%) 1 vote

Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 1980 metais

Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais

Planas

1. Įžanga.

2. Valdas Anelauskas.

3. Katalikų Bažnyčia.

4. Lietuvos Laisvės Lyga.

5. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė.

6. VLIK_as.

7. Romas Kalanta.

8. Išvados.



Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose „viešintiems“ lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas. Daugelis šių žmonių neturėjo ko prarasti, dėl to dalis jų stojo į visokiausias pasipriešinimo organizacijas. Todėl 1956 metais buvo įkurta „Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga“, kurią įsteigė Petras Paulaitis. Kad geriau įsivaizduotume to meto pasipriešinimą, galime pasiremti statistika: 1956-1957 metais Lietuvoje įvyko 229 antitarybinės veiklos pasireiškimai. Iš jų, 2 teroristiniai aktai, 5 bandymai suorganizuoti tokį aktą, 22 tarpukario Lietuvos nacionalinės vėliavos iškabinimo viešose vietose atvejai. Iki 1958 metų bausmę atlikę grįžo virš 400 buvusiųjų ginkluotų gaujų narių, apie tūkstantis nacionalistinių organizacijų vadovų ir aktyvių dalyvių, apie 300 kunigų. Vienu žodžiu, Lietuvos potencialas pasipriešinimui buvo didelis, ir gana smarkiai padidėjo po „kalinių“ sugrįžimo, deja, daugelis žmonių matyt jau buvo pamatę „gerą“ gyvenimą tiek Rusijos pakraščiuose, tiek ir pačioje Lietuvoje, todėl pasipriešinimas nebebuvo toks didelis, nes jau 1949 metais kovotojų jėgos ėmė sekti, o Vakarai nesiėmė jokių priemonių.

Apie 1970 metus, kaip teigia iš TSRS emigravęs lietuvis Valdas Anelauskas, Katalikų bažnyčia vaidino bene svarbiausią vaidmenį visame rezistenciniame judėjime. Ji ir vadovavo šiam rezistenciniam paradui, ir jį rėmė. Nieko nuostabaus, juk 90% lietuvių laiko save katalikais. Jis sako, kad Katalikų Bažnyčiai, tuo metu kovojusiai prieš TSRS, kitų tikėjimų žmonės buvo ne mažiau engiami už pačius komunistus, dėl šios priežasties, disidentinis judėjimas nebuvo vieningas, ypač jaunimo tarpe. Anelauskas pirmą kartą buvo pripažintas disidentu, kai jam buvo 14 metų – jis nunešė gėlių ant Romo Kalantos kapo . . .

Disidentas – skirtingai galvojantis ir veikiantis žmogus, negu valdantieji reikalauja. Disidentinis judėjimas sustiprėjo atėjus Chruščiovui į valdžią. Maskvoje žmonės dalyvaujantys šiame judėjime dar buvo vadinami refiuzninkais. Disidentai daugiausia buvo inteligentai.

Bažnyčiai religinė laisvė buvo daug svarbesnė už politinę. Valdas nors ir nebuvo katalikas, tačiau vis tiek bandė tartis su Bažnyčia, kol galiausiai ji pati pradėjo į Valdą žiūrėti kaip į atskalūną. Jis keliavo po TSRS ir sutiko daug disidentų kitose tautose, važiavo su jais į stovyklas, kūrė planus. Tai daugiausia buvo jaunimas, rašytojai, pogrindinių roko grupių muzikantai.

1978 metais Leningrade turėjo vykti roko koncertas, tačiau jis buvo atšauktas prieš kelias valandas nuo pradžios: komunistai bijojo, kad šis koncertas gali virsti į politinę akciją. Jaunimas pradėjo protestuoti ir į darbą buvo pakviesta miliciją. Šimtai žmonių buvo areštuota, tačiau daugelis turėjo būti paleisti, nes paprasčiausiai kalėjime nebuvo vietos . . .

Valdas buvo įstojęs į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), kuri, kaip jis teigia, buvo pagrindinė jėga kovojanti už Lietuvos nepriklausomybę. LLL buvo daugiau politinių kalinių karinė ir jaunųjų ekstremistų organizacija. Jis įkūrė Žmogaus teisių organizacijos Lietuvos skyrių. Ši organizacija stebėjo visus nusižengimus, padarytus Sovietų Sąjungoje, ir juos užsirašinėjo. Jos būstinė buvo įkurta Frankfurte, Vokietijoje, tačiau biuras buvo ir Vilniuje, kurį KGB jį prižiūrėjo 24 valandas per parą. Šis lietuvis turėjo du “asmens sargybinius” iš KGB, net jo žmona turėjo “draugą” iš KGB, kuris ją stebėjo ištisą parą. Separatistinės jėgos prieš TSRS augo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, nors komunistinė propaganda teigė:

“Stambių, nemažas ideologines pajėgas sutraukusių Vakarų antikomunistinių centrų kakaofonijoje lietuvių “vaduotojai” – tik vienas balsas. Jų (kaip ir kitų – ukrainiečių, latvių, estų – konservatyvių išeivių) gretos tolydžio retėja, aktyvumas mažėja. Nelabai ką gelbsti atkaklios pastangos įvelti į veiklą lietuvių kilmės jausmą.”

Anelauskas buvo sumąstęs palikti TSRS, tačiau jis buvo švelniai įspėtas “Gali atsitikti blogi dalykai, mano drauge, nelaimingi atsitikimai, tragiškos eismo nelaimės, apsinuodijimai.” Tačiau tai jau devintasis dešimtmetis.

1978 metais Lietuvoje buvo įsteigtas Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų Komitetas (TTGKK), kuriam priklausė daugelis to meto žymių kunigų, labiau žinomi Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis. Šios organizacijos įkūrimas buvo
praneštas Maskvoje, užsienio žurnalistų konferencijoje. Buvo pažymėta, kad šis komitetas sieks tik laisvės tikintiesiems ir nesikiš į politiką (tai ir teigė Valdas Aneliauskas). Ši organizacija buvo pasiuntusi laišką pačiam Popiežiui, kuriame džiaugiamasi, jog Popiežius imasi veiklos. Tas pats komitetas prašė LTSR religinių reikalų Tarybos, kad ji paleistų tuo metu neteisėtai įkalintus vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių. TTGKK išdrįso kreiptis į Popiežių, stačiatikių ir anglikonų bažnyčių galvas, Pasaulinę Bažnyčių Tarybą ir komitetus, užsiimančius bažnyčios reikalais SSRS teritorijoje, sakydami, jog SSRS visai nesilaiko savo pačios išleistų įstatymų, susijusių su bažnyčia. Šio įvykio rezultatai nesunkiai nuspėjami: Svarinskas ir Tamkevičius nuteisti kalėti atitinkamai 7 ir 6 metams kalėjimo bei 3 ir 4 metais ištrėmimo. Aišku, tarybinė valdžia visus faktus grindė sava logika, skleidė propagandą, ir net 123 000 parašų, iš kurių yra net krauju parašytų, nepadėjo išgelbėti šių žmonių. Užsienyje lietuviai išleido daug laikraščio “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų” numerių, kurie būdavo surenkami ir iš jų daromos knygos.

Štai ką bolševikai sako apie su bažnyčia susijusius reikalus:

“Klerikalai ypač puola mokslinį ateizmą bei ateistinę praktiką Tarybų Lietuvoje.”

“Bažnytininkų atstovaujamos moralės pagrindinis moralumo veiksnys buvo atpildo, bausmės baimė, o komunistinės moralės pamatas – žmogaus sąmoningumas, aktyvi pozicija gyvenime, asmeninių, grupinių ir visuomeninių interesų derinimas.”

“Klerikalinė reakcija nepripažįsta komunistinės dorovės vertybių. Tai viršija jos lankstumo galimybes, ji primygtinai aukščiausia dorovingumo forma vaizduoja religinę moralę.”

“Klerikalų pastangos sukurstyti mūsų visuomenės nepasitenkinimą dėl to, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, kad jaunimas auklėjamas ateistiškai, susijungia su antitarybiškai nusiteikusių emigrantų nacionalsocialistinėmis atakomis.”

Čia pažymima, kad emigrantai “negali susitaikyti su mintimi, kad Lietuva tuomet žengė lemiamą žingsnį – įstojo į Tarybų Sąjungą ir įgijo sąjunginės respublikos statusą.”

Reikėtų paminėti, jog daugelis faktų yra iškraipyti viena ar kita prasme, kartais net kelia juoką. Vieni faktai yra prasimanyti arba sureikšminami, kiti tiesiog parodomi taip, kaip norima, kad jie atrodytų. Beje, daug kur stengiamasi pateikti informaciją “moksliškai”, naudojant retai sutinkamus mokslinius terminus, kurių dažnai visai nereikia. Tuo, matyt, norėta parodyti, kad komunistai labai sumanūs ir protingi, o juk paprastam žmogui sunku tokią literatūrą skaityti, todėl geriau kad jis jos neskaitytų arba skaitytų ir galvotų, kad čia labai rimta informacija. Labai įdomiai atrodo Vakarų žiniasklaidos faktų perfrazavimas tarybiniam žmogui, bandoma tuos faktus paneigti. Gal tuo metu ši Vakarų įvykių „interpretacija“ Tarybiniam žmogui atrodė rimtai, tačiau tiems žmonėms, kurie nėra ir nebus matę LTSR, sunkiai supras tokius dalykus.

Kita, nekiek ne mažesnį vaidmenį suvaidinusi organizacija – Lietuvos Laisvės Lyga (LLL). Šios organizacijos įkūrėjas – Antanas Terleckas, prie kurio dar prisidėjo daug to laikotarpio žymių žmonių, beje, daugelis prisijungusių prie šios organizacijos buvo politiniai kaliniai. Į LLL gretas buvo patekę ir keletas kunigų. Pagrindinis ir vienintelis LLL tikslas – Nepriklausomos Lietuvos ugdymas. Šios organizacijos uždaviniai:

1. Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas;

2. Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautinėse organizacijose.

Reikėtų pažymėti, jog LLL neturi organizacinės struktūros: LLL nariu save laikyti gali kiekvienas Lietuvos gyventojas, jeigu jis pagal savo galimybes kovoja už LLL tikslus. Tačiau organizacija vis dėlto turi aukščiausią instituciją – Tautinę Tarybą. Jei dėl kažkokių priežasčių sutriktų Tautinės Tarybos veikla, jos funkcijos turėtų atlikti Užsienio Taryba. Užsienio Tarybos kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes Europoje ir Amerikoje bei į Kiniją, prašydama viešai iškelti Lietuvos laisvės klausimą.

LLL leido ir savo laikraštį, aišku, pogrindinį, kuris vadinosi “Laisvės Šauklys”. Organizacija išsiskyrė iš kitų tuo, kad joje buvo vykdoma aiški politinė veikla ir nebuvo priimami jokie kompromisai, kas lietė Lietuvos nepriklausomybę. Ne kas kitas kaip LLL iškėlė į viešumą Ribentropo – Molotovo paktą su jo slaptaisiais protokolais. Tai buvo padaryta artėjant šio pakto 40 sukakčiai. Plati šio pakto dokumentinė istorija buvo pasiųsta į JTO ir į patį Kremlių, pridedant ir Algirdo Statkevičiaus mašinraštį “Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei.” LLL suorganizavo ir dar vieną kreipimąsi į pasaulį, kuriame dalyvavo 38 lietuviai disidentai, keletas latvių ir estų, šiek tiek rusų, įskaitant Sacharovą su šeima. Šis kreipimasis buvo paskelbtas pagrindinių Vakarų žinių agentūrų. Tokia antitarybinė LLL veikla negalėjo būti nepastebėta bolševikų: buvo suimti Terleckas, Sasnauskas ir Statkevičius, kuris atsidūrė ne kalėjime, o psichiatrinėje ligoninėje.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1549 žodžiai iš 4900 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.