Lietuvių rašytojai xx a
5 (100%) 1 vote

Lietuvių rašytojai xx a

Jonas Strielkūnas

(g. 1939)

Knygose „Raudoni šermukšniai“ (1966), „Varpo kėlimas“ (1978), „Po tylinčiom žvaigždėm“ (1982), „Lapkričio medis“ (1985), „Trečias brolis“ (1993) eilėraščio vyksmas uždarytas lietuviškojo kaimo konkretybėje, vaizdai ir metaforos konstruojamos iš kaimo tikrovės detalių. Išėjimas iš gimtojo kaimo J.Strielkūno eilėraščiuose iškyla kaip skausmingas gyvenimo lūžis ir dvasios žaizda. Gimtoji gryčia lieka jo sąmonėje kaip tėvynės simbolis, moralinis protėvių priesakas ar net kaip žmogaus tapatybė su pačiu savimi:

„Išeidami pabučiuokite slenkstį,

Kur amžiams lieka motinos pėdos,

Išeidami pabučiuokite kelią –

Savo senolių kojas klumpėtas“.

Tautos likimo leitmotyvas, persmelktas liūdesio ir vilties, jo eilėraščiuose reiškiamas lakiais kaimiškais būties įvaizdžiais, kaip ir A.Miškinio lyrikoje:

„Šimtą kartų degė

Mūsų Lietuva.

Žalvarinę segę

Priglaudė dirva.

Šimtą pirmą kerta

Žiedą pagriovy.

Šimtą antrą kartą

Keliamės gyvi.“

Dainiškoji lietuvių lyrikos tradicija, paveldėta iš S.Nėries, J.Aisčio, P.Širvio, atgimė J.Strielkūno kūryboje plastiškais ketureiliais. Jie tiksliai subalansuoti iš ilgesnių ir trumpesnių eilučių, pauzių, paraleliškai išdėstytų vaizdų, simetriškų strofų. Paprastai jo lakūs ketureiliai neišsitenka lėtame siūbavime, o siekia energingo ritmikos brėžinio, artimo „daiktiškos poetikos“ aforistinėms užsklandoms.Marcelijus Martinaitis

(g. 1936)

Vilniaus universiteto absolventas, vėliau to paties universiteto lietuvių literatūros ir tautosakos dėstytojas, kaip ir dauguma jaunosios kartos poetų, nusigręžė nuo „jausmų lyrikos“. Rinkinyje „Saulės grąža“ (1969) stengėsi depersonalizuoti eilėraščio subjektą, ieškodamas jam įvairių kaukių – kvailutės Onutės, pravirkusios dėl raudono siūlo; girto Zuvelio, atidavusio Dievui velveto kepurę. Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju – toks jo kūrybos etinis tikslas, M.Martinaitis ieškojo begalybės žemaičio atmintyje, kurioje įrašytas prūsų genties išnykimas. Todėl ir jo eilėraščių stilistika neturi abstraktėjimo žymių. Vaizdas aštriais štrichais fiksuoja aplinkos konkretumą, lengvu šuoliu perbėga įvykį, kontrastiškai sujungia priešingybes, kad susidarytų epigraminė užsklanda. Tai „daiktiškosios“ poetikos elementai, įsigėrę į M.Martinaičio mąstyseną literatūrinio debiuto metu – pirmuose rinkiniuose „Balandžio sniegas“ (1962) ir „Debesų lieptais“ (1966) nemažą eilėraščių dalį tebevaldė siužetinis aprašinėjimas su aforistinėmis pabaigomis.

Iš judraus aplinkos piešinio ir psichologinių situacijų veiksmo, iš stilistinės orientacijos į kasdienės buities ir kalbos klodą išdygo „Kukučio baladės“ (1977), populiariausias poeto kūrinys.

Kukutis autoriaus suvokiamas kaip vieno Lietuvos regiono – Žemaitijos – pasaulėjautos archetipas, o kartu kaip amžina „žemdirbio dvasia“ – siaučia karai, dūžta valstybės, o Kukutis, pakartas ir užkastas po Blinstrubiškės ąžuolu, vėl vaikšto žeme, vėl galvoja apie moterį. Jis sumanytas kaip mito personažas ir veikia mito laike. Keli šimtmečiai ir viena akimirka susilygina su trukme:

„Kol šalys apaugo miškais

ir kol išmirė šlėktos,

gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno“.

Čia nebėra pastovios ir uždaros erdvės, nes mito erdvė tokia pat bekraštė, kaip ir laikas. Čia nebėra statiško būties formų patvarumo, nes vieni daiktai pereina į kitus, paklusdami metamorfozės įstatymui, kuris M.Martinaičio yra esminis, kaip ir kitiems meditacinės lyrikos kūrėjams:

„O šitie langai buvo mano seniai

pradinės mokyklos melsvi sąsiuviniai“.

Čia nebėra griežtos ribos tarp buvimo ir nebuvimo – Kukutis pats stebi savo mirtį, pats kalba apie savo kapą, o paskui vėl džiaugiasi savo buvimu. Mirties motyvas, išaukštinantis Kukučio, mitinio herojaus, nesunaikinamą esmę, kartu byloja apie grėsmingą žmogaus egzistencijos nepastovumą, o vietomis, paliestas juodojo humoro, skamba kaip groteskinis šio amžiaus katastrofų piešinys:

„Tiktai keli pakarti

vejasi karučius, prašydami,

kad išduotų leidimą numirti“.

Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Tie patys žodžiai“ (1980), „Toli nuo rugių“ (1982), „Atmintys“ (1986), „Gailile raso“ (1990) M.Martinaitis taip pat siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus „aš“ reikšmingumo. Tai pasaulio regėjimas dvasios žvilgsniu, mąstymas anapus išbaigtų sąvokų trapiomis nuojautomis. Žodis čia ne tiek atspindi konkrečius daiktus ar formuluoja išvadas, kiek išreiškia neužbaigtą susimąstymą ir viltingą būties darnos siekimą. M.Martinaičio kūrybos orientacija į pirmykštį lietuvių mitologinį pasaulėvaizdį ir tautosakos stilistiką, primityvaus paprastumo imitaciją, paradoksiškus įvairių literatūrinės kalbos tipų gretinimus ir jų deformacijas darė poveikį visai aštuntojo dešimtmečio lietuvių lyrikos raidai. Širdingo paprastumo tonu jo literatūrinė ir publicistinė eseistika („Poezija ir žodis“ (1977), „Popieriai iš mirusiųjų kapų“ (1991) bylojo apie tūkstantmetės senojo kaimo agrarinės kultūros griūtį sovietinės valdžios metais, apie teisingumo, laisvės,
viską suprantančio ir atleidžiančio gerumo ilgesį.Sigitas Geda

(g. 1943)

Nutrūkusių sakinių, išdėstytų vienoje plokštumoje be jokio regimo ryšio, apstu pirmose knygose „Pėdos“ (1966), „Strazdas“ (1967), išleistose baigus 1966 m. VU Istorijos-filologijos fakultetą ir pakeliavus po Kaukazo kalnynus, kurie paliko jam gilų būties pirmapradiškumo įspūdį. Metaforos jo lyrikoje taip pat atskyla nuo lyginimų pagrindo ir virsta savarankiškais veikėjais. Šitą charakteringą naujoviškos meditacijos stilistiką peršviečia viena dominuojanti poetinė koncepcija. Jei E.Mieželaitis pastatė žmogų visatos viršūnėje, tai S.Gedai žemė, kosmosas ir žmogus stovi tame pačiame hierarchijos lygmenyje kaip lygiaverčiai partneriai:

„Vartosi prie žemės lygūs –

žmonės – paukščiai – gyvuliai“.

Laiką jis matuoja didžiulėmis atkarpomis, jausdamas neišardomą ryšį tarp to, kas buvo ledynų gadynėje, ir to, kas vyksta šiandien. Bet šį ryšį jis suvokia stichiškai, stengdamasis išlaikyti liaudiško primityvaus suvokimo prizmę, kurią poetas savotiškai stilizuoja. S.Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžiu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita.

Naujose knygose „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (1981), „Mamutų tėvynė“ (1985) pastebimai atslūgo vaizdo ekspansija ir intonacijos šoklumas, giminingas lietuviškojo avangardizmo poetikai. Senovės Rytų poezija paskatino poetą pereiti į ramų ir vaiskų toną, lygų tėkmės bangavimą be staigesnių nuokričių. Eilėraštyje išliko lyrinė susijaudinimo intonacija, bet ji išspinduliuoja nusistebėjimą – koks didelis pasaulis, „kurs aplinkui žydi“. Poeto vaizduotė suvokta kaip pagrindinė kūrybos jėga, pralaužia regimąjį pasaulio paviršių ir ima kalbėtis su pirmykščių daiktų pavidalais, kurie, pasirodo, visi yra giminingi, priklauso tai pačiai nedalomai ir amžinai begalybei.

S.Geda atsisakė loginės eilėraščio konstrukcijos, įvedė dinaminį srautą, kuris pripildo visą kūrinio erdvę vienoda ir neskaidoma įtampa. Mitologinės metaforos sujungia tikrovės dalelytes į fantastiškus pavidalus, kad išryškėtų „grožio sėklos ir daigai“. Lietuvių meditacinį eilėraštį jis pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, sukūrė nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbėjimo intonaciją.

S.Gedos kūrybinė prigimtis, pilna nepavargstančios tapsmo energijos, kaitaliojasi iš knygos į knygą {„Žalio gintaro vėriniai“ (1988), „Septynių vasarų giesmės“ (1991), „Babilono atstatymas“ (1994) bijodama sustingti jau atrastoje manieroje, ginčydamasi pati su savimi. Nuo mitologinių vaizdų poetas nusileidžia į socializmo deformuotą kasdienybę, iš poetinės nuostabos intonacijų į šiurkštų ir piktą depoetizacijos kirtį:

„Ten debilų pulkai paežiuos viens ant kito suvirtę,

Ten kareiviai už purviną rublį šokdina mergas, –

Viskas baisiai smulku, viskas žemėje baisiai

susmirdę…“

Jau nepriklausomybės metais S.Geda iškilo kaip ekspresyvios, autobiografinės, analitinės eseistikos kūrėjas (publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ 1993-1994 m.).Vladas Šimkus

(g. 1936)

Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963) išleido, baigęs 1961 m. filologijos studijas Vilniaus universitete. Jo eilėraščiai – savotiška reakcija į E.Mieželaičio lyrikos „kosminį skrydį“, intelektualinių refleksijų ir sudėtingų metaforų patetišką rimtį. Eilėraščių rinkinyje „Geležis ir sidabras“ (1968) kalbos tonas numuštas keliais intervalais, sąmoningai suprozintas, kad neliktų jokių romantinės ekstazės, filosofinio rečitatyvo ar tribūniškos deklaracijos pėdsakų. Poetinę kalbą V.Šimkus pakreipė į kasdienio pašnekesio intonacijas, tiesioginių klausimų, nutylėjimų ir sušukimų bangavimą, suderintą su netikslių rimų sąskambiais, pirmą kartą taip efektingai panaudotais lietuviškame eilėraštyje.

V.Šimkaus eilėraštis prasideda tarsi psichologinė novelė aštria kolizija – kažkas atsitiko, kažką reikia išspręsti, neišvengiamai artėja kažkoks lūžis. Eilėraščio eiga – tai šitos kolizijos sprendimas, artėjimas į galutinę išvadą, kuri tampa baigiamuoju kompozicijos kirčiu. Psichinis įvykis poeto lokalizuojamas tam tikroje vietoje ir laike.

Dviejų plotmių konfrontacija atvedė V.Šimkų rinkinyje „Bitės pabėgėlės“ (1973) į psichologinius paradoksus ir autoironiją. Eilėraščio subjektas čia nebeturi jokių romantinių savo reikšmingumo iliuzijų, nesugeba pajusti istorijos raidos prasmingumo, neberanda tokių būsenų, kuriose glūdėtų jo esmė, nebemoka sutapatinti savęs su piešiamais daiktais ir tariamais žodžiais. Kurį motyvą bemėgintum, visi jau nuvalkioti, o kiekvieną stiliaus būdą „jau išbandė klasikų minia“. Ironiškuose eilėraščiuose poetinė mintis šokinėja netikėčiausiomis trajektorijomis, kad pagaliau paaiškėtų per absurdo prizmę, kas yra tikroji vertybė. Vaizdo reljefas pasidarė itin kontrastiškas, sudarytas iš konkrečių detalių, tipiškų aplinkybių, visuomenės elgsenos ar literatūrinio mąstymo stereotipų, o strofa kerta kaip prisukta spyruoklė, judėdama į netikėtą prasmingą perspektyvą. V.Šimkus
nutrynė ribą tarp lyrinio eilėraščio ir parodijos, išlaikydamas savo lyrikoje intymaus šnekėjimo ir psichologinio impulsyvumo sugestiją.Henrikas Čigriejus

(g. 1933)

Dainiškasis ketureilis viešpatauja diplomuoto lituanisto (1958), Vilniaus kooperacinio technikumo dėstytojo, lyrikoje. Tik jo eilėraščių knygose „Metus šviesos“ (1971), „Nedylanti lauko delčia“ (1977), „Dangus, rytas ir vakaras“ (1981), „Rudenio žiedas“ (1985), „Baltojo alksnio sodinimas“ (1988), „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“ (1994) melodinga eilutė krypsta į pašnekesio toną ir prisiima epines spalvas. Jis rašo apie senį, kremtantį ragaišio riekelę, šlubą katiną, einantį per baltą stogą. Tačiau jau kitoje eilėraščio strofoje seniai „medžiais kreivais palieka“, jie „linguoja ir nieko nesako“, o vietoj šlubo katino pasirodo žmonės, kurie eina „tiesiai į mirtį… tarytum į darbą“. Netikėtus peršokimus valdo plonyčiai refleksijos siūlai, palikti potekstėje, nesuvyti į vientisą giją ar užsklendžiantį aforizmą. Eilėraščio „aš“ neturi jokių savo reikšmingumo iliuzijų ir visažinystės pozų. Tai tylus mažo žmogaus balsas, norįs įsiklausyti į „duoną kepančių namų“ jaukumą, būti gimtųjų laukų erdvėje, jausti žemdirbių genties kantrybę ir ištvermę:

„Ošia mūsą eglės, dar nelūžta,

Dar kantrybė didelė gyva „.

Bet tas žmogus jau nebeturi gimtųjų namų, pūgoje liko užpustyta armonika; tik vakarykščia diena šaukia atgalios; tu ateini prie upės, „tėvo kapą aplankęs“. Elegiška praeinančio laiko ir egzistencinio netikrumo intonacija, vyriškai tramdoma, H.Čigriejaus lyrikoje pinasi su vilties, paguodos, širdingumo tonais pagal kaimo dvasinės kultūros tradiciją, kurią pokario vaikai natūraliai paveldėjo iš atgijusios tremiamo ir žudomo kaimo folklorinės kūrybos.Albinas Bernotas

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1851 žodžiai iš 5921 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.