VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJA
IŠLYGINAMŲJŲ STUDIJŲ SKYRIUS
LIETUVOS EKONOMIKA TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS KONTEKSTE
Ekonomikos
Referatas
—————————-
(Įvertinta)
———————————
(Parašas)
—-R. Jakiūnienė———
(Dėstytojo vardas, pavardė)
———————————
(Data)
Vilnius 2004
ĮVADAS
Šio darbo tikslas – įvertinti Lietuvos pramonės plėtros potencialą ir pateikti pasiūlymus įgalinančius efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į ES vieningą rinką artimiausiame laikotarpyje panaudojimo, įvertinant ES pramonės plėtros politikos nuostatas. Artimiausias laikotarpis – tai artimiausių trejų metų laikotarpis: 2004-2006 metai.
Tyrimo objektas – Lietuvos pramonė ir atskiri jos sektoriai.
Darbą sudaro septyni skyriai. Pirmajame skyriuje analizuojami makroekonominiai integravimosi į ES indikatoriai bei atlikta Lietuvos pramonės apžvalga, įskaitant atskirus jos sektorius. Antrajame skyriuje apžvelgiama Europos Sąjungos pramonės politika, akcentuojami esminiai jos principai ir aspektai. Trečiajame darbo skyriuje atliktas Lietuvos pramonės konkurencingumo vertinimas. Ketvirtasis darbo skyrius skirtas verslumo reikšmei aptarti. Penktasis darbo skyrius skirtas sektorinei analizei, kurių objektas buvo pasirinkta tekstilės ir aprangos pramonė. Šeštas – tarptautinė prekyba. Septintame darbo skyriuje formuluojamos išvados ir pasiūlymai, kurių įgyvendinimas skatintų efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į Europos Sąjungos vieningą rinką artimiausiame laikotarpyje.
Darbe formuluojamos išvados, kad Lietuvos pramonės konkurencingumas, vertinant įvairiais aspektais, nėra pakankamas. Visų pirma, produktyvumas yra keletą kartų mažesnis nei Europos Sąjungos šalyse. Iš dalies tą paaiškina dar plačiai paplitusi sovietinių laikų technologija ir gamybos organizacija. Tačiau produktyvumas nuolatos auga, o atsiveriančios naujos investicijų į modernizavimą ir pramonės restruktūrizavimą galimybės yra prielaida tolesniam jo augimui. Pramonės struktūra išlieka orientuota į žemų technologijų darbui imlias šakas. Nors trumpalaikėje perspektyvoje dėl žemų darbo kaštų šios šakos išlaikys savo reikšmę, būtina spartinti pramonės restruktūrizavimą aukštų technologijų, didelę pridėtinę vertę kuriančių šakų linkme. Kartu reikia neužmiršti, kad pramonės restruktūrizavimas neišvengiamai mažina darbo vietų skaičių.
Šiuolaikinės technologijos pažangos sąlygomis pramonės konkurencingumas labai priklauso nuo jo sugebėjimo neatsilikti nuo vykstančių pokyčių. Pramonė yra priversta ne tik kuo greičiau priimti naujoves, bet ir pati jas kurti naujų produktų, technologijų bei gamybos procesų pavidalu. Inovacijos tapo bene svarbiausia prielaida išsilaikyti globalioje rinkoje net ir toms pramonės šakoms, kurias įprasta laikyti tradicinėmis, subrendusiomis, mažai imliomis technologijoms. Inovacijos remiasi naujomis žiniomis ar naujais jų pritaikymo būdais, todėl mokslo tyrimai ir plėtra (MTP) reikalauja koordinuotų tyrėjų, verslo ir valdžios veiksmų. Lietuva negali pasigirti dideliais pasiekimais šioje srityje. MTP finansavimas yra menkas ir neefektyvus, pramonė ir mokslo institucijos sąveikauja nepakankamai. Tai atsispindi ir rezultatuose – mažas aukštų technologijų pramonės svoris, Lietuva viena iš rečiausiai patentuojančių Europos šalių. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu techninio profilio specialistų su aukštuoju išsilavinimu paruošiama daugiausiai Europoje.
Tekstilės ir aprangos pramonė tebelieka viena svarbiausių šakų pagal pagaminamą produkciją ir dirbančiųjų skaičių. Nors beveik visa produkcija jau dabar eksportuojama, tačiau tarptautinės prekybos liberalizavimas turės labai didelę įtaką šio sektoriaus ateičiai. Laukia ilgas modernizavimo ir restruktūrizavimo etapas, turintis labai ryškiai padidinti produktyvumą ir sukuriamą pridėtinę vertę. Tai turės skaudžių pasekmių darbo vietų mažėjimo prasme, tačiau be skausmingo persitvarkymo tekstilės ir aprangos pramonė nebus pajėgi konkuruoti su nepaprastai pigia darbo jėga pasižyminčiomis Azijos, o taip pat Viduržemio jūros baseino valstybėmis.
1.Lietuva Europos Sąjungos kontekste
Lietuvos pramonė, atgavus Nepriklausomybę, praktiškai neturėjo tiesioginių ekonominių sąsajų su Vakarų Europos valstybių ekonomikomis. Per pastaruosius keturiolika metų padėtis kardinaliai pasikeitė – Lietuvos užsienio prekybos apyvarta siekia beveik pusę BVP dydžio. Europos Sąjungos valstybės tapo pagrindine Lietuvos eksporto rinka, didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų taip pat tenka Europos Sąjungos šalims. Šiuo požiūriu galima teigti, kad Lietuvos pramonė jau integruota į vieningą Europos Sąjungos rinką. Tačiau Lietuvos dalis Europos Sąjungos šalių importo bei tiesioginių investicijų struktūroje sudaro menką dalį. Tai rodo, kad pilnavertis Lietuvos įsijungimas į vieningą Europos Sąjungos rinką dar nepasiektas.
Detalesnė statistinių duomenų analizė rodo, kad, nepaisant ženklių pasiekimų, ekonomikos efektyvumas yra nepakankamas. Nors pasiektas makroekonominis stabilumas, Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas
didžiausių Europoje, pramonės produktyvumas yra nepakankamas, bendrojo vidaus produkto vertė vienam gyventojui atsilieka nuo ES valstybių ir daugelio būsimų jos narių.
BVP vienam gyventojui sudaro vos apie 40 proc. ES šalių vidurkio. Nors per pastaruosius 10 metų šis rodiklis išaugo 13 procentinių punktų, tačiau per tą patį laikotarpį Airijoje jis išaugo beveik 40 procentinių punktų ir gerokai viršija ES vidurkį. Airijos pavyzdys rodo, kad tinkamai parinkta ir įgyvendinta ekonominė politika gali duoti milžinišką poveikį ekonomikos augimui. Vertinant narystės ES įtaką ūkio plėtrai reikia pastebėti, kad ji nėra pakankama sąlyga, užtikrinanti garantuotą konvergenciją: pavyzdžiui, Portugalijoje BVP vienam gyventojui auga net lėčiau nei vidutiniškai ES. Taigi, narystė ES pati savaime tėra galimybė, kurios sėkmingas panaudojimas priklauso nuo individualių pastangų.
Nepaisant augančios Lietuvos ekonomikos ir tuo pačiu metu labai mažos infliacijos, valdžios sektorius yra deficitinis. Nors deficitas neviršija Europos Sąjungos nustatytų limitų, o skola yra nedidelė, tokia padėtis kelia nerimą.
Pirma, valstybė neturi galimybių skatinti ekonomikos augimą mažindama mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčiai Lietuvoje, ypač fizinių asmenų, nėra maži, vidutinės pajamos mažos, ir tai yra rimta problema. Tikėtina, kad integruojantis į Europos Sąjungą gyventojų pajamos ir valdžios pajamos augs. Tačiau tuo pat metu didės ir valdžios finansavimo poreikis, taigi, galimybės mažinti mokesčius ženkliai nepakis.
Antra, nuolatinis deficitas apriboja galimybes finansuoti tokias labai svarbias sritis kaip mokslo tyrimai ir inovacijos, kurios dėl menko socialinio palaikymo negali konkuruoti su socialiai jautriomis sferomis.
Trečia, visada lieka rizika, kad dėl išorinių veiksnių (rinkos konjunktūra, valiutų krizės ir pan.) gali staiga sulėtėti ekonomikos augimas, ir biudžeto deficitas viršys leistinus dydžius.
Biudžeto deficito nereikėtų aiškinti ekonomikos reformos vykdymu, nes kaimyninė Estija sugeba esant mažesniems fizinių asmenų pajamų mokesčiams išlaikyti biudžeto perviršį ir skirti santykinai didesnį finansavimą MTP ir kitoms į ateitį orientuotoms reikmėms.
Akivaizdu, būtina ne tik gerinti biudžeto pajamų surinkimo efektyvumą, bet ir peržiūrėti finansavimo prioritetus, suteikti jam skatinamąjį pobūdį – mažinant asignavimus akivaizdžiai neefektyvioms programoms ir didinant toms, kurios duoda geresnius rezultatus.
Didėjant užsienio investuotojų dėmesiui, atsirandant pasaulio ūkio kilimo požymiams ir Lietuvai įstojus į ES, galima tikėtis sparčios šalies apdirbamosios pramonės plėtros ir artimiausiais metais.
2.Europos Sąjungos pramonės politikos bruožai
Lietuvos pramonės strategija, o bendresniame kontekste ir visa ekonomikos politika neišvengiamai turės būti koordinuojama su bendra ES ekonomine politika. Siekiant Lietuvos ekonominės integracijos į vieningą rinką, teks atsižvelgti į jau suformuluotus ES politikos prioritetus, tačiau reikėtų ir aktyviai juos orientuoti naudinga Lietuvos ūkiui linkme.
Bendrieji ES pramonės politikos principai buvo išdėstyti dar 1990 metais. Šie principai siekia sudaryti sąlygas įmonėms pagerinti konkurentingumą ir kompensuoti rinkos netobulumus. Kadangi nuo to laiko politinis kontekstas keitėsi, vėlesni komunikatai plėtojo 1990 m. patvirtintą pramonės politiką, pabrėžiant žinių ir inovacijų vaidmenį globalioje ekonomikoje, tačiau pagrindiniai jos bruožai išliko.
Lisabonoje 2000 metais Europos Taryba pabrėžė tikslą iki 2010 m. padaryti Europos Sąjungą „pačia konkurentiškiausia ir dinamiškiausia pasaulyje žinių ekonomika, užtikrinančia nepaliaujamą augimą su daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesne socialine sanglauda”.
ES augimo potencialo išnaudojimas išlieka pagrindiniu pramonės politikos tikslu. Siekiant šio tikslo Europos pramonė turi būti konsoliduota specifinėmis strategijomis. Gyvybinga pramonė sukuria teigiamus stimulus visai ekonomikai, skatindama inovacijas ir mokymą kaip augančios paklausos kvalifikacijai rezultatą. Pramonės politika turi orientuotis visų pirma į tas kryptis, kurios gali užtikrinti ūkio augimą ir plėtrą. Įmonės savo ruožtu yra labiausiai atsakingos už konkurentingumo užtikrinimą.
Pramonė išlieka gerbūvio šaltinis. Konkurencinga pramonė yra pagrindas išlaikyti ir didinti gerbūvį, kartu realizuojant platesnius socialinius, aplinkosauginius ir tarptautinius tikslus.
Pramonės politikos iššūkiai išsiplėtusioje Europoje
Globalizacija
Globalizacija pripažįstama vienu iš esminių faktorių, keičiančių šiuolaikines ekonomikas ir visuomenes. Europos Komisija jau atkreipė dėmesį į jos įtaką ES konkurencingumui, atsiveriančioms perspektyvoms ir galimiems politikos iššūkiams. Didžioji pasaulio dalis, įskaitant Kiniją, dalyvauja tarptautinėje rinkos ekonomikoje. Tai ne tik atveria naujas rinkas, bet ir didina konkurenciją per importuojamus gaminius bei gali sąlygoti gamybinių pajėgumų perkėlimą į šalis, kuriose mažesni gamybos veiksnių kaštai. Europa negali konkuruoti vien kaštais, todėl žinios turi vaidinti esminį vaidmenį, padedant pramonei prisitaikyti prie globalizacijos spaudimo visuose – ir aukštos, ir neaukštos technologijos – sektoriuose. Šiomis
inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmogiškojo kapitalo išsaugojimas ir vystymas ar netgi pritraukimas tampa esminiu reikalavimu siekiant išlaikyti didelės pridedamosios vertės veiklas. Globalioje ekonomikoje lokalizacija vis dar išlieka labai svarbi tyrimams ir inovacijoms. Todėl didinti gamybos vietos patrauklumą yra ypatingai svarbu. Šiuo požiūriu labai svarbu ir tai, ar gamybos faktorių kaina neturi neigiamos įtakos patrauklumui.
Greta to globalioje ekonomikoje nestabilumai gali plisti labai greitai, todėl pramonės politika turi sugebėti greitai ir lanksčiai reaguoti į nenumatytas aplinkybes.
Technologiniai ir organizaciniai pokyčiai
Globalizacija yra lydima ir netgi sustiprinama technologinių pokyčių, visų pirma, informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT). ITT yra bendro naudojimo technologijos tuo aspektu, kad jos gali didinti produktyvumą visose pramonės šakose ir veikti visą didžiosios dalies produktų ir paslaugų gamybos ciklą nuo projektavimo ir gamybos iki marketingo ir paskirstymo. ITT taip pat skatina naujas organizacines formas – nepagrindinių veiklų atsisakymo tendencijas, glaudžius pramonės ir paslaugų sąryšius. Tuo būdu ITT skatina pramonės augimą žymiai plačiau nei vien tik pačios ITT produktų gamybą.
ITT, naujos vadybos ir organizacinių priemonių bei aukštos kvalifikacijos darbo jėgos sujungimas sudaro prielaidas ženkliam konkurencingumo augimui. Technologiniai ir organizaciniai pokyčiai turi būti susieti su darbo jėgos kvalifikacijos augimu – įskaitant tas darbo vietas, kurios tradiciškai buvo laikomos žemos kvalifikacijos – taigi, didėja mokymosi visą gyvenimą svarba. Iš esmės, visas darbo organizavimas turi būti nukreiptas į pokyčių valdymą, įskaitant ir pakankamų paskatų darbo jėgai prisitaikyti prie naujų reikalavimų sukūrimą.
Būtina užtikrinti kuo platesnį ITT įdiegimą ir efektyvų naudojimą net ir tradicinėse pramonės šakose. Tačiau technologijos pažanga nesibaigia ITT. Atsiveria naujos galimybės, bet jos bus išnaudotos tik pagerinus pramonės adaptyvumą, lankstumą, prisitaikomumą, kad ištekliai būtų greitai perskirstomi ir perkeliami, atsiliepiant į technologijos pažangą.
Inovacijos ir verslumas
Išvystytoje ekonomikoje išskirtiniu bruožu tampa verslumo ir inovacijų, kaip augimo variklių, vaidmuo. Motyvuoti verslininkai, pasiryžę prisiimti riziką, kuria naujas įmones, kurios yra naujų darbo vietų šaltinis. Ypatingai greitos technologijos pažangos metu nenutrūkstamas naujų įmonių kūrimas ir veikiančių augimas yra svarbiausias veiksnys, siekiant prisitaikyti prie naujų rinkos galimybių bei pasiekti produktyvumo augimo.
Konkurencingumas bei ekonomikos augimas taip pat vis labiau remiasi inovacijomis, t.y. naujų tobulesnių produktų ir paslaugų kūrimu ir panaudojimu, verslo procesų optimizavimu. Inovacijos nepertraukiamai atnaujina rinką ir atveria naujus ekonomikos sektorius tiek naujose, tiek „subrendusiose” pramonės šakose.
Žinios yra pagrindinis inovacijų elementas. Inovacijos yra rezultatas sudėtingo proceso, per kurį įmonės įgauna naujų papildomų žinių iš kitų organizacijų. Be to, inovacijos dažnai remiasi naujais organizavimo metodais, atsirandančiais dėl investicijų į ITT, įrengimus ir žmonių įgūdžius. Kitos inovacijų formos, susiję su komercializavimo metodais, įgauna vis didesnę reikšmę, kuriant pridėtinę vertę.