Lietuvos krikštas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos krikštas

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

1. LIETUVOS KRIKŠTAS KARALIAUS MINDAUGO LAIKAIS…………………………………..4

2. LIETUVA PAGONYBĖS, KATALIKYBĖS IR STAČIATIKYBĖS KRYŽKELĖJE……….4

3. KRĖVOS SUTARTIS IR LIETUVOS KRIKŠTAS………………………………………………………6

3.1. Krėvos sutartis ir jos įgyvendinimo pradžia……………………………………………………………….6

3.2. Krėvos sutarties dokumento turinys………………………………………………………………………….6

3.3. Lietuvos krikštas…………………………………………………………………………………………………….7

4.IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………..10

5.LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Krikščionybė į Europos gilumą atėjo per Romos imperiją. 496 metais ją priėmė frankai, 596 metais – Britanijos anglosaksai, šiek tiek vėliau – airiai. IX a. krikščionybė paplito tarp bulgarų, moralų ir čekų, X a. amžiuje ją iš čekų priėmė lenkai, o 988 metais ji pasiekė Kijevo Rusią. Lietuva liko paskutinė pagoniška salelė Europoje.

Lietuvoje dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių ilgiau negu kitur Europoje išsilaikė pagonybė. Nuo XIII a. krikštui kliudė vokiečių feodalų agresija Pabaltijyje. Lietuvių kova su kryžiuočiais įgijo kovos su katalikybe pobūdį. Jos esmę sudarė Lietuvos laisvųjų valstiečių priešinimasis gresiančiam pavergimui ir su krikščionybe susijusiai baudžiavai. Šiai kovai vadovavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, objektyviai siekę krikšto, kuris turėjo sustiprinti jų valdžią ir valstiečių feodalinį išnaudojimą. Be to, valstybės vadovai turėjo skaitytis su LDK gyventojų pagonių bei stačiatikių * nepalankumu katalikiškajam Lietuvos krikštui ir nenorėjo mažinti savo žemių – dovanoti jų bažnyčiai, kas būtų neišvengiama priėmus krikštą. Pagoniškoji religija virto anachronizmu, sąlygojusiu ekonominę ir kultūrinę Lietuvos izoliaciją nuo Vakarų Europos ir teikusių dingstį alinantiems kryžiuočių puolimams. LDK valdovų politiką krikšto atžvilgiu pakeitė Jogaila, pasirašęs Krėvos sutartį. Viena iš būtinų unijos sąlygų buvo priimti katalikybę.

Lietuva, kaip ir kiekviena valstybė, turi savo istoriją. Kiekvienos valstybės istoriniame laikotarpyje yra užfiksuota daug faktų, liudijančių jos istorijos tarpsnius.

Mano darbo tikslas yra apibūdinti Lietuvos istorijai lemtingą istorinį įvykį: Lietuvos krikštą.

Rašant šį darbą tikrai nesusidūriau su literatūros stoka. Įvairūs istoriniai faktai minimi įvairiuose leidiniuose, mokomosios programos knygose, istoriniuose vadovėliuose.

*Stačiatikiai Lietuvos valstybėje Gedimino laikais sudarė 2/3gyventojų

1. LIETUVOS KRIKŠTAS KARALIAUS MINDAUGO LAIKAIS

Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir kryžiuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, pirmasis iš visų lietuvių kunigaikščių apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo žūtbūt išardyti pavojingą priešų sąjungą. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi į jo priešą – Livonijos magistrą ir 1250 metų gale ar 1251 pradžioje apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip rašoma Popiežiaus bulėje, „didele daugybe pagonių, kurie buvo jam (Mindaugui) atsidavę“. 1254 metais Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui dalį Raseinių, Betygalos bei Laukuvos žemių, kurių anas taip ir neįstengė užvaldyti. Mindaugas mėgino kurti Lietuvoje dar dvi vyskupijas, tačiau jam tai nepavyko. Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo krikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, o gal ir neįstengė. Krikštas tikriausiai jam buvo daugiau diplomatinis manevras,

padėjęs tapti karaliumi, o vėliau karaliaus vainiką perleisti sūnui. Žuvus Mindaugui Lietuva vėl tapo pagoniška, tačiau joje liko katalikybės skleidėjų – vienuolių pranciškonų ir dominikonų. Taigi Mindaugas ne tik suvienijo Lietuvą, bet ir parodė jai kelią į Vakarų Europą bei jos kultūrą. Tuo keliu vėliau žengė Jogaila ir Vytautas.

2. LIETUVA PAGONYBĖS, KATALIKYBĖS IR STAČIATIKYBĖS KRYŽKELĖJE

Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė – šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo Ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus –
Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdami vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui Lietuvos didieji kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti kur kas daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau negu lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų ) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius žemių plotus, gal net visą Rusią. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, savasties, lietuviškumo. Be to, stačiatikybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa – tai suprato dar Mindaugas. Kita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir stačiatikybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo valdę valdovai. Todėl taip

ilgai ir rinkosi Lietuva – kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji dvejojo beveik 200 metų blaškydamasi tarp

pagonybės, stačiatikybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, vadovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau, nepaisant šito, viduramžių valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Reikėjo rinktis katrą nors iš dviejų krikščionybės krypčių, įsitvirtinusių kaimyninėse šalyse. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo ir prekybos centrus, sparčiau plintančią veržlią universitetų kultūrą. Šį klausimą 1322-1323 metais kiek ryžtingiau nutarė spręsti Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Tikėdamasis palenkti savo pusėn popiežių, jam parašė taip: „Sutinku krikštytis ir paklusti popiežiaus valiai, jei tik nepriklausysiu ordinui“. Tačiau netrukus Gediminui noras krikštytis Vakaruose ūmai praėjo – mat Rusios miestai pareiškė nuo jo atsiskirsią, jei jis krikštysis kataliku, o Ordino sukurstyti žemaičiai pagrasino susidorosią su juo ir visa jo gimine, jei tik atsimesiąs nuo tėvų tikėjimo. Nors Gediminas liko pagonis, Vilniuje ir Naugarduke leido veikti vienuoliams katalikams ir nesikišo į savo pavaldinių tikėjimo reikalus rytuose.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1041 žodžiai iš 2954 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.