Lietuvos pinigai ir monetarinė politika
5 (100%) 1 vote

Lietuvos pinigai ir monetarinė politika

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. PINIGAI. JŲ ESMĖ IR ISTORIJA 4

1.1. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA LDK 4

1.2. LIETUVOS PINIGŲ SISTEMOS KŪRIMAS 1990 – 1993 m. 5

1.3. PINIGŲ STABILIZAVIMO KLAUSIMAI NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE 6

1.4. LAIKINOJI NACIONALINĖ VALIUTA TALONAS 9

1.5. PINIGŲ STABILIZAVIMO PAŽANGA 13

2. LIETUVOS BANKAS IR PINIGŲ POLITIKA 16

2.1. LIETUVOS BANKAS 16

2.1.1. Lietuvos banko istorija 16

2.2. BENDROJI INFORMACIJA APIE LIETUVOS BANKĄ 18

2.2.1. Tikslai 18

2.2.2. Funkcijos 18

2.2.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą 18

2.3. PINIGŲ POLITIKA 19

2.3.1. Dabartinė Lietuvos pinigų politika 20

2.3.2. Fiksuoto lito kurso sistemos apribojimai pinigų politikai 21

2.3.3. Monetarinis mokėjimų balanso modelis – orientyras lietuvos pinigų politikai 22

2.3.4. Trumpa MBM specifikacija 23

2.3.5. Pinigų pasiūla 23

2.3.6. Pinigų paklausa ir pusiausvyra pinigų rinkoje 24

2.3.7. MBM išvados Lietuvos pinigų politikai 25

2.3.8. Ar turėtų Lietuvos bankas sterilizuoti 27

2.3.9. Galimos Lietuvos banko sterilizacijos priemonės ir tikėtinas jų veiksmingumas 29

2.3.10. Lietuvos pinigų politika: tarpiniai tikslai ir priemonės 32

2.4. PAGRINDINIO TIKSLO ĮGYVENDINIMAS 35

IŠVADOS 37

LITERATŪRA 38ĮŽANGA

Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, valdo užsienio atsargas, leidžia į apyvartą litų banknotus ir monetas, vykdo kredito įstaigų priežiūrą, atlieka kitas funkcijas, kurios skatina šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą bei efektyvų funkcionavimą.

Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Fiksuoto valiutos kurso strategija pagrįsta dviem pagrindiniais principais: Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti Lietuvos banko laikomomis aukso bei užsienio valiutos atsargomis ir litai neribotu mastu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą.

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pinigų politiką, taiko ir kitas pinigų politikos priemones, tai: privalomųjų atsargų reikalavimas – taikomas formuojant bankų sistemos likvidumo atsargas; atvirosios rinkos operacijos – skirtos laikiniems bankų sistemos atsargų svyravimams švelninti; vienos nakties paskolos – skirtos nenutrūkstamiems tarpbankiniams atsiskaitymams užtikrinti. Be to, Lietuvos bankas gali bankams suteikti trumpalaikę likvidumo paramą, sudarydamas dvišalius skolos su užstatu ar atpirkimo sandorius.

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi skaidrumo principu. Plačiau skleidžiama įvairi informacija apie savo veiklą, taip pat ir kiti finansiniai bei ekonominiai duomenys padeda pasiekti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansų sektorių funkcionavimo patikimumą.

1. PINIGAI. JŲ ESMĖ IR ISTORIJA

Pinigų apibrėžimas

Termino pinigai nereikia painioti su grynaisiais pinigais, pajamomis arba turtu. Popieriukų, vadinamų pinigais, spausdinimas tarsi neatneša jokios naudos. Antra vertus, pinigai ir su jais susijusios finansų įstaigos yra nepaprastai svarbu. Pinigai labai suprastina prekių mainus – atkrinta visi mainų vargai ir natūriniams mainams būdingos išlaidos.

Kuo geriau funkcionuoja pinigų sistema, tuo geriau gyvena visa šalis ir kiekvienas iš mūsų.

Kiekvienam žmogui, suprantančiam finansų sistemą, lengva apsispręsti kaip investuoti. Štai kodėl tenka pradėjus nuo pinigų teorijos sampratų pereiti. prie pinigų sistemos ir jos funkcionavimo supratimo.

Įprastinė žodžio pinigai vartosena yra per daug neapibrėžta. Kasdieninėje kalboje terminas pinigai reiškia labai daug skirtingų dalykų (tai ir grynieji pinigai, ir čekiniai indėliai ir kredito kortelės). Tačiau iškyla atsiskaitymų problemos, pavyzdžiui, čekiu už troleibuso bilietą arba grynaisiais už 10 mln. litų vyriausybės vertybinių popierių.

Kadangi JAV ir kitose šalyse yra labai išplėtoti atsiskaitymai čekiais bei kredito kortelėmis, o tik už 1 procentą pirkinių apmokama grynaisiais pinigais, siūloma mąstyti taip – pinigai yra iš esmės indėliai, o grynieji pinigai – tai tik šios sistemos smulkieji pinigai.

1.1. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA LDK

XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje Lietuvos pinigai – sidabrinės lazdelės kapos ir pirmosios sidabrinės monetos pinigėliai – buvo gerbiami ir kaimynynėse šalyse, kaip turintys stabilų svorį. Vytauto Didžiojo valdymo laikai (1392-1430) buvo garsūs ne tik sėkmingais žygiais į Euorpą, bet taip pat ir stipria ekonomine ir finansine sistema. Ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakylėjimas LDK XVI amžiaus viduryje, taip vadinamame „Aukso amžiuje“, buvo laikotarpis, kai buvo naudojami gražiausi ir vertingiausi Lietuvos pinigai – auksinės ir sidabrinės monetos: florinai ir dukatai.

Liublino unijos ir Lenkijos – Lietuvos valstybės sukūrimas 1569 metais sunaikino savarankišką LDK pinigų sistemą. Ekonomikos nuosmukis XVII amžiuje – XVIII amžiaus pirmoje pusėje sukėlė stiprią
monetarinę krizę. Charakteringas to periodo požymis buvo vis mažėjanti pinigų pasiūla.

Pirmosios viešos diskusijos apie monetarines Lietuvos problemas atsirado XVI a. Antroje pusėje. Galima aptikti viduramžių laikotarpio nominalizmo monetarinę doktriną, o taip pat ir modernių idėjų. Tų laikų problemą – piniginių paskolų teikimą – smulkiai nagrinėjo M. Smigleckis. Jis sulaužė senas nuostatas ir įrodė palūkanų reikalingumą, kai teikiamos paskolos kapitalo reikmėms.

Kartu su moderniomis ekonominėmis idėjomis skolastikai skleidė modernias komercines idėjas. Naująjį požiūrį išreiškė Vilniaus miestiečiai savo kreipimesi „Jų Malonybėms ponams senatoriams“ 1621 metais, kuriame jie stipriai sukritikavo šalies monetarinę politiką. Nežinomo autoriaus knyga „Pažvelgimas į išlaidas Karūnoje ir už Karūnos ribų…“ verta ypatingo dėmesio. Ji analizavo merkantilizmo idėjas ir suteikė gilų požiūrį į Žečpospolitos ekonomines problemas. Autorius neriboja savęs diskutuodamas apie pinigų kiekio sumažinimą, pažymėdamas, kad kainų kilimas ir kitos ekonominės problemos turėjo gilias šaknis, kurios vedė į žemvaldžių politiką.

Po paskutiniojo Žečpospolitos padalijimo, kai LDK atiteko Rusijai (1795 metais) kartu su visa savo monetarine sistema, visos diskusijos apie pinigų sistemą liovėsi ilgam laikui.

1.2. LIETUVOS PINIGŲ SISTEMOS KŪRIMAS 1990 – 1993 m.

1990 m. kovo mėn. Lietuvai paskelbus savo nepriklausomybę, ekonominiai šio žingsnio aspektai jau buvo ištyrinėti. Jau 1988 m. gegužės mėn. dalis Lietuvos mokslininkų (ekonomistų, filosofų, matematikų), dirbančių remiant Lietuvos mokslų akademijai, suformavo vadinamąją Grupę ekonominės nepriklausomybės koncepcijai sukurti. Iki 1988 m. rudens grupė parengė ataskaitą, kurioje buvo siūloma sukurti rinkos ekonomiką, pagristą privačia nuosavybe, sutarčių sudarymo laisve, decentralizuotu kainų formavimu ir kt.

Grupė taip pat pasiūlė įvesti nacionalinę Lietuvos valiutą. Ši idėja buvo toliau aptariama 1988 – 1989 m. Jau iš pat pradžių buvo aišku, kad naujoji valiuta bus pavadinta „litu“, kaip ir ta, kuri cirkuliavo Lietuvoje tarpukario nepriklau¬somybės metais.

Kadangi iš pradžių, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jos nepripažino Maskva, ir šalis kurį laiką buvo priversta likti Tarybų Sąjungoje, ruoštis įvesti litą teko slaptai. 1990 m. gruodžio mėn. Amerikos kompanijai buvo slapta duotas užsakymas išspausdinti litų banknotus. Įgaliojimai nuspręsti, kaip ir kada bus įvestas litas, buvo suteikti trijų asmenų komitetui (Lito komitetui): Aukščiau¬siosios Tarybos Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui ir Lietuvos banko valdybos pirmininkui.

1991 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos nepriklausomybė buvo pagaliau pripažinta tarptautiniu mastu. 1991 m. lapkričio mėn. lito banknotai buvo pristatyti į Lietuvos banką. Tuo metu valdžia ketino įvesti litą kuo greičiau, atsižvelgiant į technines galimybes.

1.3. PINIGŲ STABILIZAVIMO KLAUSIMAI NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE

Stabilaus lito tikslas

Nacionalinės valiutos idėja turėjo didelę simbolinę reikšmę ir buvo svarbu, kad naujoji valiuta būtų stipri ir stabili. Pastaruoju aspektu idealiu buvo laikomas tarpukario litas. Tuo metu jis buvo viena iš stabiliausių valiutų Europoje. Šis faktas dažnai buvo minimas ir buvo pabrėžiama, kad reikia palaikyti valiutos stabilumo tradiciją.

Pastaraisiais dešimtmečiais, atliekant ekonominę analizę, buvo pabrėžiama mažos infliacijos ir stabilios piniginio vieneto vertės svarba. Analitiniai ginčai pirmiausia buvo susiję su stabilumo palaikymo priemonėmis, t.y. jų vaidmeniu, sąlygojant patenkinamus bendrus ekonominius rodiklius. Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kad kainų sistema rinkos ekonomikoje veikia geriau, efektyviai paskirstydama išteklius, kai infliacija yra maža.

Lietuvai ruošiantis įvesti litą, stabilios valiutos tikslas buvo suprantamas kiek kitaip. Diskutuojant pinigų stabilumas buvo interpretuojamas kaip savaiminė vertybė. Laukiamas lito stiprumas ir stabilumas buvo priešinamas su didėjančiu rublio, kuris ėmė prarasti savo vertę tiek prekių ir paslaugų, tiek užsienio valiutų atžvilgiu, nestabilumu.

Viena iš pirmųjų laisvos Lietuvos valdžios iniciatyvų buvo pareiškimas tapti Tarptautinio valiutos fondo nare (1991 m. rugsėjo mėn.). Tuo buvo išreikštas noras gauti tarptautinę paramą, siekiant valiutos stabilumo ir kartu pasirengti tarptautinei vidaus ekonominės politikos priežiūrai.

Veiksmingų pinigų politikos priemonių poreikis

Pinigų stabilumas turi du aspektus, t.y. stabilumas prekių ir paslaugų atžvilgiu (kainų stabilumas) bei stabilumas užsienio valiutų atžvilgiu (valiutos kurso stabilumas). Būtina sąlyga, norint pasiekti stabilumą abiem šiais aspektais, yra pinigų kiekio, sukuriamo šalies viduje, ribojimas.

Siekiant riboti pinigų pasiūlos didėjimą, reikia patenkinti mažiausiai tris sąlygas. Pirma, turi egzistuoti monetarinė valdžia, kuri įpareigota kontroliuoti pinigų bazę (cirkuliuojančius banknotus ir bankų indėlius centriniame banke). Paprastai tai yra centrinis bankas. Antra, monetarinė valdžia turi būti tam tikru laipsniu nepriklausoma, siekiant apsaugoti nuo spaudimo teikti kreditus ir tokiu būdu per daug padidinti pinigų bazę. Trečia, monetarinei valdžiai
atitinka¬mo pinigų politikos priemonių rinkinio bei patirties jam panaudoti.

Pasiekus visišką nepriklausomybę, Lietuva jau turėjo centrini banką – Lietuvos banką. Jis buvo įsteigtas 1990 m. kovo mėn. Lietuvos bankas ėmė augti absorbuodamas tarybinių bankinių institucijų filialus, veikiančius Lietuvoje. Taigi 1991 m. pradžioje prie jo buvo prijungti Statybos ir pramonės banko, Socialinio vystymo banko, o 1991 m. gruodžio mėn. – TSRS valstybinio banko filialai. 1992 m. pradžioje Lietuvos bankas buvo labai didelė institucija, vykdanti tiek komercinio, tiek centrinio banko funkcijas.

Viena iš Lietuvos banko funkcijų buvo „reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą“ bei „vykdyti pinigų bei emisijos politiką, kuri padėtų pašalinti rinkos disproporciją. sudarytų sąlygas turėti konvertuojamą valiutą“. Pastaroji frazė rodo, kad buvo patenkintas pirmasis pinigų stabilumo reikalavimas, t.y. Lietuvos bankas turėjo įgaliojimus siekti pinigų stabilumo.

Tačiau institucinis pasirengimas nedaug padėjo pasiekti ši tikslą. Pirmiausia, egzistavo esminė interesų konflikto tarp Lietuvos banko komercinių ir centrinio banko operacijų problema. Komercinė veikla apėmė kreditų teikimą ir pelno gavimą, o centrinio banko uždavinys buvo užtikrinti pinigų stabilumą ribojant banko kreditų teikimą. Šį konfliktą reikėjo pašalinti komercines operacijas perduodant atskirai institucijai, t.y. reikėjo sukurti atitinkamą dviejų lygių bankų sistemą.

Lietuvos bankui trūko ir adekvačių mechanizmų vykdant šalies kreditų teikimo ir pinigų kūrimo kontrolę. Ypač trūko refinansavimo mechanizmo, su kurio pagalba centrinis bankas savo nuožiūra galėtų teikti komerciniams bankams papildomą likvidumą, taip pat absorbuoti perteklini likvidumą. Iš tiesų tik valstybei priklausantys ir valstybės kontroliuojami bankai iš esmės turėjo automatinį priėjimą prie overdraftų Lietuvos banke. Dėl to Lietuvos banko galimybės kontroliuoti likvidumo injekcijas ekonomikai buvo labai ribotos.

Vieną pinigų politikos priemonę Lietuvos bankas turėjo nuo pat savo, kaip centrinio banko, egzistavimo pradžios, t.y. privalomųjų atsargų reikalavimą, kuris buvo nustatytas 10 procentų bankų įsipareigojimų. Nors šis reikalavimas buvo numatytas kaip riziką ribojantis, be to, atsargų reikalavimai paprastai yra laikomi gana šiurkščiomis pinigų kontrolės priemonėmis, vis dėlto ši priemonė galėjo būti panaudota reguliuojant bankų likvidumą ir skolinimo pajėgumą. Galiausiai Vyriausybė turėjo teisę nustatyti palūkanų normų viršutines ribas.

Potenciali egzistuojančios pinigų kontrolės sistemos problema buvo ta, kad Lietuvos banko personalas neturėjo jokios patirties vykdydamas pinigų politiką rinkos ekonomikoje ir nemokėjo naudotis vakarietiško tipo pinigų analize. Maskvoje nebuvo vykdoma jokia pinigų politika, tuo labiau Vilniuje. Tokia patirtis galėjo būti įgyta tik laikui bėgant.

Lietuvos banko užduotis buvo ypač sunki atsižvelgiant į tai, kad tarybinės bankų ir finansų sistemos vaidmuo bei naujasis Lietuvos banko vaidmuo labai skyrėsi. Esant centriniam planavimui, finansavimas turėjo būti automatiškai prieinamas bet kokiam projektui, įtrauktam į planą, o bankų ir finansų sistema buvo pasyvus sąskaitybos mechanizmas.

Esant naujai sistemai, finansai turėjo būti efektyviai paskirstomi bankų sistemos, o jų bendras kiekis privalėjo būti kontroliuojamas centrinio banko. Kol skolintojai priprastų prie šios sistemos, turėjo praeiti kažkiek laiko. Tuo tarpu Vyriausybė ir Lietuvos bankas nuolat jautė galingų suinteresuotų grupių spaudimą teikti kreditus. Šia užkulisine veikla užsiėmė valstybei priklausančios pramonės įmonės ir žemės ūkio sektorius, kurie turėjo stiprią politinę paramą.

Apskritai išlikusios tarybinės struktūros ir tradicijos prisidėjo prie silpnos finansinės drausmės, trukdė pinigų politikai. Pavyzdžiui, finansinės drausmės trūkumas buvo svarbus veiksnys didėjant įmonių įsiskolinimams. 1992 m. šie įsiskolinimai didėjo labai sparčiai, trukdydami organizuotos kredito rinkos normaliems kreditų paskirstymo ir kreditų normavimo mechanizmams.

Ekonomikos nestabilumas ir pinigų politika

Reikėjo daugybės institucinių ir techninių patobulinimų siekiant, kad pinigų politika taptų veiksminga. Tačiau ekonominė situacija, su kuria susidūrė Lietuvos politikos kūrėjai pirmaisiais mėnesiais atkūrus nepriklausomybę buvo tokia, kad pinigų stabilumą pasiekti buvo labai sudėtinga, netgi turint visą arsenalą pinigų politikos priemonių. Tarybinės ekonomikos dezintegracija paliko nestabilumą, kurio nebuvo įmanoma skubiai pašalinti. Tarp dezintegracijos simptomų buvo greitai didėjančios kainos ir krintantis rublio kursas. Taigi Lietuvoje 1992 m. pradžioje mažmeninės kainos buvo beveik 600 procentų didesnės negu prieš metus. Tuo pačiu laikotarpiu rublis nuvertėjo 85 procentais JAV dolerio atžvilgiu.

Infliacijos procesas iš esmės buvo kainų liberalizavimo padarinys nepriteklių ir stabdomos infliacijos aplinkoje. Tai buvo būdinga visai rublio zonai. Tačiau Lietuvoje 1991 m. ir 1992 m. infliacijos procesą sąlygojo ir šalies darbo užmo¬kesčio ir kainų spiralė, susidariusi dėl vykdytos pajamų politikos: keletą kartų 1991 m. valstybinės įmonės turėjo pakelti darbo užmokestį, taip pat joms buvo
koreguoti kainas siekiant apsaugoti šalies rinką nuo paklausos kitų Tarybų Sąjungos respublikų didėjimo įtakos. Pastarasis tikslas buvo pasiektas, nors ir padidėjus infliacijai.

Iki 1992 m. pradžios infliacija Lietuvoje įgavo inerciją ir nebuvo pagrindo manyti, kad artimiausioje ateityje ši inercija susilpnės. Be to, buvo aišku, kad artimiausiais mėnesiais kainos ir toliau gerokai didės paprasčiausiai dėl besitę¬siančio kainų liberalizavimo proceso. Reikėjo tikėtis, kad Lietuva ypač stipriai nukentės nuo atsiradusių nepalankių prekybos sąlygų, kadangi kainos, prekiaujant su Tarybų Sąjunga, pakilo iki pasaulinės rinkos lygio. Svarbiausias dalykas šiuo atveju buvo importuojama energija (nafta ir dujos), nuo kurios Lietuva buvo visiškai priklausoma, o jos kaina buvo kur kas mažesnė tarprespublikinėje prekyboje negu pasaulinėje rinkoje. Taigi vien jau energetikos sektorius būtų sukūręs didelę infliacijos bangą.

Esant šioms aplinkybėms. Lito komitetas neabejotinai nusprendė, kad prielaidos nacionalinei valiutai sėkmingai įvesti dar nesukurtos, kaip buvo tikėtasi iškart atkūrus nepriklausomybę. Bet kuriuo atveju lito įvedimas, kuris buvo planuotas 1992 m. pradžioje, buvo atidėtas.

Dabartiniai ekonominiai tyrinėjimai parodė, kad pasitikėjimo ir patikimumo veiksniai atlieka svarbų vaidmenį ekonominės politikos sėkmei arba nesėkmei. Netgi techniškai tobula pinigų politika gali būti neveiksminga, jeigu ja nepasi¬tikima. Šie tyrinėjimai taip pat byloja, kad, praradus pasitikėjimą, jį atgauti yra labai sunku. Pasitikėjimą reikia užsitarnauti, o tam būtinas nuoseklus ir sėkmingas politikos, orientuotos į stabilumą, pritaikymas.

Jeigu litas būtų įvestas didelės infliacijos ir ribotų pinigų politikos galimybių aplinkoje, būtų buvę labai sunku išsaugoti jo vertę. O jeigu mėginimas tai padaryti būtų sužlugęs, kiltų nepasitikėjimas ir litu, ir Lietuvos banku. Atidėdamas lito įvedimą, Lito komitetas leido rubliui pakelti didžiausią egzistuojančio nestabi¬lumo smūgį ir tikriausiai padidino galimybes sėkmingai įvesti litą ateityje.

1.4. LAIKINOJI NACIONALINĖ VALIUTA TALONAS

Talono įvedimas

Šiek tiek atidėti lito įvedimą buvo naudinga siekiant ilgalaikio lito stabilumo, taip pat buvo aišku, kad kol Lietuva liks rublio zonoje, jos galimybės daryti įtaką infliacijos tempui bus ribotos. Be to, kai kurios kitos problemos, susijusios su tolesniu rublio naudojimu, išryškėjo 1992 m. viduryje.

Viena iš problemų buvo bendras rublio banknotų trūkumas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo sukurta sistema, pagal kurią Rusijos centrinis bankas tiekė Lietuvos bankui rublius, apmokant jų nominalią vertę. Tačiau, padidėjus kainų mastui, tiekiamų banknotų kiekis neatitiko jų paklausos, ir antrąjį 1992 m. ketvirtį grynųjų pinigų trūkumas tapo ryškus. 1992 m. gegužės mėn. valdžios institucijos nutarė sumažinti rublių trūkumą įvedant taloną, kuris cirkuliuotų kartu su rubliu kaip teisėta mokėjimo priemonė. Talono banknotai buvo naudojami kartu su rublio banknotais, santykiu 1:1. Jie į apyvartą įvesti taip pat kaip ir centriniam bankui įvedant bazinius pinigus, t. y. didinant vidaus ir užsienio aktyvus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2716 žodžiai iš 8989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.