Lietuvos respublikos civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka

1121314151617181

TURINYS

1. ĮVADAS 4

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA 5

2.1 Civilinės teisės sąvoka 5

2.2. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai 6

2.3. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų 7

2.4. Civilinės teisės sistema 8

3. CIVILINIAI ĮSTATYMAI 9

3.1.Civilinės teisės šaltiniai. 9

4. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS 10

4.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai 10

4.2. CT santykių rūšys 12

4.3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai 13

5. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI 16

5.1. Fizinių asmenų teisnumas 16

5.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas 17

5.3. LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą 17

5.4. Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos 17

5.5. Fizinių asmenų veiksnumas 18

5.6. Visiškas veiksnumas 19

5.7. Santykinis veiksnumas 19

6. VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 20

7. JURIDINIAI ASMENYS 21

7.1. Juridinių asmenų rūšys 23

8. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI 25

9. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ 26

9.1. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai 26

9.2. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 26

9.3. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai 27

9.4. Dalieji ir nedalieji daiktai 27

9.5. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai 27

9.6. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai 27

9.7. Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai 27

9.8. Pinigai ir vertybiniai popieriai 28

10. IŠVADOS 29

11. NAUDOTA LITERATŪRA 30

ĮVADAS

Civilinė teisė – viena iš pagrindinių Lietuvos teisės sistemos teisės šakų. Ją sudaro teisės normos, plėtojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytų pagrindinių žmogaus turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo teisinio reglamentavimo mechanizmą ir sudarančios ekonominių privačių santykių teisinius pamatus. Savo ruožtu civilinė teisė sudaro prielaidas formuotis ir funkcionuoti santykinai savarankiškoms civilinės teisės pošakėms – komercinei (prekybos) teisei, šeimos teisei, autorių teisei ir pan., kurios civilinės teisės bendrųjų nuostatų pagrindu plėtoja atskirų civilinių santykių rūšių teisinį reglamentavimą.

Atsižvelgiant į tai, civilinės teisės mokymo disciplina negali apimti ir detalizuoti visų jos pošakių ir institutų. Studijų programose, be civilinės teisės, yra numatyti ir specialūs civilistikos mokymo dalykai: šeimos teisė, komercinė teisė, sutarčių teisė, nekilnojamojo turto sandoriai, civilinė teisinė atsakomybė, autorių teisė, išradimų teisė, darbo teisė, draudimo teisė. Todėl į civilinės teisės programą įtrauktose temose analizuojami bendrieji visų civilinių santykių rūšių teisinio reglamentavimo klausimai bei atskirų civilinės teisės institutų svarbiausieji bruožai.

Civilinės teisės studijų pamatą sudaro teisės teorijos, Lietuvos konstitucinės teisės, romėnų privatinės teisės ir ekonomikos teorijos mokymo dalykai. Siekiant geriau įvaldyti civilinės teisės pagrindus, papildomai reikia studijuoti tarptautinę privatinę teisę, žemės teisę, finansinę apskaitą, Europos teisę.

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

2.1. Civilinės teisės sąvoka

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymąsis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė:

– nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė:

– reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais
susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

2.2. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

2.3. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo
santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, – siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.

2.4. Civilinės teisės sistema

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, – dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.

3. CIVILINIAI ĮSTATYMAI

3.1.Civilinės teisės šaltiniai

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio
principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai.

Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

4. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

4.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys – tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,

2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,

3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Civilinės subjektinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:

1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių

subjektai skirstomi:

1) LR piliečiai,

4) užsieniečiai,

5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykių subjektų paskirties, jų poreikių.

Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias CT-es ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas – specialus.

Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo.

Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (…) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas – tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

4.2. CT santykių rūšys

Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:

1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,

2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens

Pagal savo turinį CT santykiai skirstomi:

1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,

2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:

1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:

1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),

2) viešosios nuosavybės teisinius santykius ( subjektai – valstybė ar savivaldybės).

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), – tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, – tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

4.3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu

Juridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

JF būdingi požymiai:

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,

2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,

3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:

1) CT santykių atsiradimą,

2) CT sant. Pasikeitimą,

3) CT sant. Pasibaigimą.

Pagal jas JF klasifikuojami į:

1) teisę sukuriančius,

2) teisę
pakeičiančius,

3) teisę panaikinančius.

JF pagal savo turinį skirstomi:

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,

2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.

Nors CT nevartojama sąvoka “veika”, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.

Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.

Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai – CT sutartys.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:

1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).

2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai juo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas teises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, – visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).

5. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

5.1. Fizinių asmenų teisnumas

Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai. Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui,savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo.

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas. Teisė be pareigos neegzistuoja. Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas. Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens (teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis, taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens. Subjektinė teisė – tai konkreti teisė,priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.

5.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas

CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus. Jame nurodyta, kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus. Pvz. CK 499 str. nurodo, kad nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po mirties. Šios normos rodo, kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų, bet dar negimusių vaikų teises ir interesus. Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus. Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos ir
priežasties.

Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4439 žodžiai iš 8861 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.