Lietuvos respublikos konsulinės konvencijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos konsulinės konvencijos

1121

Darbo planas:

Įžanga

I. Konsulinių santykių samprata

II. Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos:

1. Lietuvos Respublikos konsulinių konvencijų preambulės ir bendrieji nuostatai;

2. Konsulinių įstaigų steigimas;

3. Konsulinės funkcijos Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose;

4. Lengvatos, privilegijos ir imunitetai, numatyti Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose.

Išvados

Panaudotos literatūros sąrašas

Įžanga

Aš pasirinkau rašyti rašto darbą tema “Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos”. Šią temą aš pasirinkau todėl, kad ji man pasirodė aktuali, nes iki šiol aš nežinojau, kas apskritai yra konsulinės įstaigos, kokias funkcijas jos atlieka, ir apskritai – kodėl Lietuvai reikalingos konsulinės atstovybės užsienio valstybėse? Juo labiau nežinojau, su kokiomis valstybėmis Lietuva yra pasirašiusi konsulines konvencijas, apie ką jose kalbama ir dėl ko susitariama.

Todėl savo darbe aš ir pasistengsiu papasakoti, kas yra konsuliniai santykiai, kokiu tikslu jie yra užmezgami, su kokiomis valstybėmis Lietuva yra pasirašiusi konsulines konvencijas ir detaliau panagrinėsiu jų turinį.

I. Konsulinių santykių samprata

Konsulinius santykius reglamentuoja 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Šioje konvencijoje yra numatyta, kad konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu (sutikimas užmegzti diplomatinius santykius tarp valstybių reiškia sutikimą užmegzti konsulinius santykius, jei nenurodyta priešingai). Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos, ir sutinkamai su Vienos konvencija – ir diplomatinės atstovybės.

Konsulinė įstaiga gali būti įsteigta valstybės teritorijoje tik tai valstybei sutinkant. Konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ir konsulinę apygardą nustato atstovaujamoji valstybė, o patvirtina priimančioji valstybė. Atstovaujamoji valstybė vėliau gali keisti konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ar konsulinę apygardą tik priimančiajai valstybei sutikus. Priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas tais atvejais, jei generalinis konsulatas ar konsulatas ketina atidaryti vicekonsulatą ar konsulinę agentūrą kitoje vietoje, nei jie patys yra įsteigti.

Pagal 1963 m. Vienos konvenciją konsulinės įstaigos funkcijos yra: a) atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesų gynimas priimančiojoje valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų; b) prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių tarp jų skatinimas; c) informacijos apie priimančiosios valstybės prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą bei įvykius rinkimas teisėtomis priemonėmis, šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei bei jos teikimas suinteresuotiems asmenims; d) pasų ir kelionės dokumentų išdavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams, taip pat vizų ar atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę; e) pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims; f) notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat atskirų administracinių funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams; g) atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo (succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų; h) nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esančių atstovaujamosios valstybės piliečiais, interesų gynimas nepažeidžiant priimančiosios valstybės įstatymų, ypač jei tokiems asmenims reikia globos ar rūpybos; i) remiantis priimančiosios valstybės praktika ir nustatyta tvarka, atstovavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams ar to atstovavimo organizavimas priimančiosios valstybės teismuose ar kitose įstaigose siekiant pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus imtis laikinų priemonių šių piliečių teisėms ir interesams apsaugoti, jei šie piliečiai dėl buvimo vietos ar kitų priežasčių negali tinkamu laiku pradėti ginti savo teisių ir interesų; j) teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, teisminių pavedimų bei pavedimų apklausti atlikimas pagal galiojančias tarptautines sutartis, o nesant tokių sutarčių, kitu būdu, atitinkančiu priimančiosios valstybės įstatymus; k) atstovaujamosios valstybės įstatymuose numatytų teisių prižiūrėti ir inspektuoti atstovaujamosios valstybės laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius įgyvendinimas; l) pagalbos teikimas laivams ir orlaiviams, nurodytiems šio straipsnio k) punkte, bei jų įgulų nariams, pareiškimų apie laivo kelionę priėmimas, laivo dokumentų nagrinėjimas ir tvirtinimas bei, nepažeidžiant priimančiosios valstybės kompetentingų institucijų teisių, bet kokių atsitikimų, kurie įvyko kelionės metu, tyrimas, kapitono, pareigūnų ir jūreivių ginčų sprendimas tiek, kiek leidžia atstovaujamosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai; m) vykdymas bet kokių kitų funkcijų, kurias atstovaujamoji valstybė paveda atlikti konsulinei įstaigai, kurių nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai
ir kiti teisės aktai, arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurie numatyti galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.

Vienos Konvencijos nuostatų, kiek leidžia kontekstas, turi laikytis diplomatinės atstovybės atlikdamos konsulines funkcijas. Diplomatinės atstovybės narių, kurie paskirti dirbti konsuliniame skyriuje ar kuriems kitaip pavesta atlikti atstovybės konsulines funkcijas, pavardės pranešamos priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai ar šios ministerijos nurodytai institucijai. Vykdydama konsulines funkcijas, diplomatinė atstovybė gali kreiptis į : a) konsulinės apygardos vietos valdžios institucijas; b) priimančiosios valstybės centrines institucijas, jei tai leidžia priimančiosios valstybės įstatymai, kiti teisės aktai ir papročiai ar atitinkamos tarptautinės sutartys .

II. Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos

Lietuvos Respublika yra pasirašiusi konsulines konvencijas su šiomis valstybėmis:

v Lenkija (pasirašyta Vilniuje 1992 m. sausio 13 d.);

v Kinija (pasirašyta Pekine 1992 m. rugpjūčio 15 d.);

v Rusija (pasirašyta Maskvoje 1992 m. rugsėjo 8 d.);

v Ukraina (pasirašyta Kijeve 1995 m. kovo 28 d.);

v Gruzija (pasirašyta Vilniuje 1999 m. liepos 12 d.).

1. Lietuvos Respublikos konsulinių konvencijų preambulės ir bendrieji nuostatai

Lietuvos Respublikos konsulinės konvencijos prasideda nuo įžangos, kurioje nusakoma, kokiu tikslu yra sudaroma konsulinė sutartis. Pavyzdžiui: “Lietuvos Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika, siekdamos vystyti konsulinius santykius tam, kad palengvinti savo valstybių ir piliečių teisių ir interesų apsaugą ir stiprinti draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp abiejų šalių, nutarė sudaryti šią Konsulinę Konvenciją ir susitarė…” Konvencijos su Rusijos Federacija įžanga kiek kitokia: “Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, siekdamos vystyti draugiškus dviejų šalių santykius, o taip pat efektyviau ginti savo piliečių teises ir interesus, remdamosi 1963 metų balandžio 24 d. Vienoje pasirašyta Vienos konvencija dėl konsulinių santykių ir norėdamos įtvirtinti papildomas abipusius konsulinius santykius reglamentuojančias nuostatas, susitarė…” Konvencijoje su Lenkija dar pažymima, kad šalys, “išreikšdamos norą vystyti kaimyninius santykius, stiprinti draugystę ir gilinti abipusiai naudingą bendradarbiavimą….”

Visų Lietuvos respublikos konsulinių konvencijų pradžioje yra pateikiamos pagrindinės definicijos, kurios praktiškai nesiskiria visose konvencijose:

Konsulinė įstaiga – tai generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra.

Konsulinėse konvencijose su Kinija ir Lenkija konsulinės apygardos definicijos sutampa: „konsulinė apygarda“ – tai teritorija, skirta konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti. Konvencijoje su Rusija konsulinė apygarda apibrėžiama ne kaip teritorija, o kaip rajonas. Konvencijose, sudarytose su Ukraina ir Gruzija, numatyta, kad „konsulinė apygarda“ – teritorijos dalis, skirta konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti,

Konsulinės įstaigos vadovas plačiausiai apibrėžiamas konvencijoje su Kinija. Čia numatyta, kad konsulinės įstaigos vadovas – tai generalinis konsulas, konsulas, vicekonsulas ar konsulinis agentas, kuriam atstovavimo Valstybė pavedė vadovauti konsulinei įstaigai. Tuo tarpu kitose konsulinėse konvencijose konsulinės įstaigos vadovas apibrėžiamas labai lakoniškai – „konsulinės įstaigos vadovas“ – asmuo, įgaliotas tokio pobūdžio veiklai.

Konsulinis pareigūnas visose Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose apibrėžiamas vienodai: „konsulinis pareigūnas“ – tai bet kuris asmuo, įskaitant ir konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta vykdyti konsulines funkcijas konsulinėje įstaigoje; tik konsulinėje konvencijoje su Lenkija jis kažkodėl vadinamas ne konsuliniu pareigūnu, o konsuliniu tarnautoju.

Konsulinės patalpos konsulinėse konvencijose apibrėžiamos ir daugmaž vienodai: „konsulinės patalpos“ – tai tik konsulinės įstaigos tikslams naudojami pastatai ar pastatų dalys ir jiems priklausantys žemės sklypai, nepriklausomai nuo nuosavybės teisės;

Konsuliniai archyvai Lietuvos Respublikos konsulinėse konvencijose yra suprantami kaip konsulinės įstaigos raštai, dokumentai, korespondencija, knygos, filmai, magnetofoniniai ir kitokie techniniai įrašai kartu su šifrais ir kodais, kartotekomis bei bet kokio pobūdžio įranga, skirta jų saugojimui ar laikymui.

Vienodai Lietuvos konsulinėse konvencijose yra suprantami laivai ir orlaiviai. Laivas – tai kiekvienas civilinis plaukiojantis įrenginys, turintis teisę iškelti siunčiančiosios Valstybės vėliavą ir užregistruotas toje valstybėje. Orlaivis reiškia kiekvieną skraidantį įrenginį, išskyrus karinius skraidančius įrenginius, turintį teisę naudoti skiriamuosius atstovaujamosios valstybės ženklus.

Šios definicijos yra pateiktos visose LR konsulinėse konvencijose. Be šių definicijų, konvencijoje su Kinija yra pateikiamas ir atstovavimo valstybės piliečio apibrėžimas – tai bet kuris fizinis asmuo, turintis atstovavimo Valstybės pilietybę, o taip pat, jei tinka pagal kontekstą, ir atstovavimo
Valstybės juridinis asmuo.

2. Konsulinių įstaigų steigimas

Toliau Lietuvos Respublikos konsulinėse sutartyje detalizuojamas konsulinių įstaigų steigimas, jų narių skyrimas. Visose LR konsulinėse konvencijose yra numatyta, kad konsulinė įstaiga gali būti steigiama buvimo Valstybės teritorijoje tik tai Valstybei sutinkant. Konsulinės įstaigos buveinė, jos klasė ir konsulinė apygarda, o taip pat bet kokie jų pakeitimai turi būti nustatomi atstovavimo Valstybės ir buvimo Valstybės susitarimu (tai numatyta beveik visose konvencijose, pvz., konsulinės konvencijos su Kinija, Rusija, Ukraina, Gruzija).

Prieš paskiriant konsulinės įstaigos vadovą, atstovaujamoji valstybė diplomatiniu keliu arba kitu atitinkamu būdu turi gauti buvimo valstybės sutikimą dėl siūlomo asmens paskyrimo. Jei buvimo valstybė nesutinka, kad koks nors asmuo būtų paskirtas konsulinės įstaigos vadovu, ji neprivalo atstovaujamajai valstybei motyvuoti tokio atsisakymo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1578 žodžiai iš 3141 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.