Lietuvos teisė 1917 – 1940 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvos teisė 1917 – 1940 m

1121314151617181

LIETUVOS TEISĖ 1917-1940

Lietuvių Vilniaus konferencija

Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18 – 23 d. Tačiau joje daugiau dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupantų pasiūlytą pasitikėjimo taryba, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys Steigiamasis Seimas. Konferencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti santykius su Vokietija, kurie nekenktų Lietuvos savarankiškumui.

Lietuvos Tarybos aktai

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriame skelbiama, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ir ji nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis. Taip pat Lietuva sueina į amžinus ryšius su Vokietija, kurie turi pirmiausia pasireikšti karinės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pagrindais. Dėl šio akto formuluotės kilo nesutarimai tarp Tarybos narių.

Todėl 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė naują aktą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių valstybes. Remiantis tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratinais pagrindais sutvarkyta valstybe, kuri atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.

Okupacinė valdžia ne tik nepripažino šio dokumento, bet ir neleido jo skelbti. 1918 m. vasario 28 d. Tarybos prezidiumas pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas neprieštarauja 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui. 1918 m kovo 23 d. Vokietija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu.

Laikinosios konstitucijos

1918 m. spalio 21d. Valstybės Tarybai buvo leista priimti konstituciją ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d. karinė okupacinė administracija buvo pakeista civiline.

1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba posėdyje priėmė rezoliuciją, kad liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Pagal juos visa valdžia buvo sutelkta Valstybės Tarybos rankose.

Siekdama tęsti pradėtą valdžios koncentravimą vyriausybės rankose, 1919 m. Balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinuosius Pamatinius Dėsnius.

Tarybų valdžios paskelbimas 1919 m., jos struktūra ir žlugimas

1918 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje įvyko nelegalus revoliucinių socialdemokratų pasitarimas, kuris nutarė kuriamą partiją pavadinti Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija. Pasitarimas pasiskelbė partijos taryba, buvo įkurtas partinis centras.

1918 m. rugsėjo 15 d. Marijampolės apskrities, Šunskų valsčiaus, Užbalių kaime įvyko Lietuvos komunistinių organizacijų pirmoji konferencija. 1918 m. spalio 1 – 3 d. Vilniuje įvyko LKP Steigiamasis suvažiavimas. Jis dirbo slaptai. Suvažiavimas išklausė partijos Laikinojo centro biuro ataskaitą, komunistų kuopelių atstovų pranešimus, apsvarstė einamojo momento organizacinius, partijos pavadinimo, programos, įstatų, taktikos bei kitus klausimus. Steigiamasis suvažiavimas pasiskelbė „pirmuoju pirmosios okupacijos Lietuvos ir Baltarusijos KP suvažiavimu“. Vakarų Baltarusijos komunistų atstovai į suvažiavimą neatvyko, todėl įkurta partija pradėta vadinti LKP.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje V. Kapsukas, Z. Angarietis, A. Vainšteinas ir A. Demanšteinas, K. Rasikas, K. Cichovskis ir kiti slapta sudarė Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko. Ji parengė gruodžio 16 d. manifestą, kuriuo deklaravo tarybų valdžią ir paskelbė Lietuvos Tarybų Respubliką. J. Stalino suredaguotas manifesto tekstas 1918 m. gruodžio 19 d. išspausdintas Maskvoje “Izvestijose”, 1918 m. gruodžio 22 d. Vilniuje “Komuniste”.

1918 m. gruodžio 22 d. V. Leninas pasirašė dekretą, kuriuo Sovietų Rusija pripažino LTR. Kitą dieną Lietuvos, Latvijos, Estijos pripažinimo dekretą ratifikavo RSFSR bendro vykdymo komitetas.

1919 m. vasario 18 – 20 d. Vilniuje įvykęs pirmasis Lietuvos Tarybų suvažiavimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos susijungimo į vieną tarybinę respubliką.

Dviejų respublikų sujungimas į vieną nepasiteisino, tik dar labiau paaštrino politinę situaciją. 1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių. Tų pačių metų vasarą tarybų valdžia buvo nuslopinta. Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika iširo.

1920m. gegužės 15 d. deklaracija

1919 m birželio 16 d. sudaryta Steigiamojo Seimo rinkimų komisija, paruoštas Rinkimų įstatymas, kuris priimtas 1919 m. spalio 30 d.

Susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Nurodydamas
konkrečią valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis Seimas nustatė Lietuvos valstybės pamatus, tai yra atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos Taryba.

Laikinoji Konstitucija, įstatymai, valiuta

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurią sudarė septyni skyriai. Steigiamasis Seimas ėmė teisiškai reguliuoti šalies gyvenimą: leido įstatymus. Pažymėtini įstatymai: Vilniaus Universiteto Statutas (1920 m. ), Žemės reforma (1920 – 1922 m. ), Taikos sutartis su Rusija (1921 m. liepos 12 d. ), Savivaldybių, Seimo rinkimų įstatymai (1921 m. , 1922 m. ), lito įvedimas pagal 1922 m. rugpjūčio 16 d. įstatymą. Litas tapo auksu padengta valiuta, jį sudarė 100 centų. Priimant Lito įstatymą bei kuriant Lietuvos banką didelį darbą atliko krikdemas Vladas Jurgutis. Naujoji valiuta buvo įvesta į apyvartą 1922 m. rugpjūčio 1 d.

1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas, susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1922 m. spalio 1 d. baigė savo darbus ir išsiskirstė. Įsigalėjus nuolatinei Konstitucijai, buvo paskelbti rinkimai į pirmąjį Seimą.

1922 m. Konstitucija

1922m. Konstitucijos 1 str. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika. Čia pat deklaruojama viena svarbiausių jos nuostatų – suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant kilmės, lyties, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos II skyriuje pavadintame “Lietuvos piliečiai ir jų teisės”, skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir turto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvės, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijų ir įstatymų iniciatyvos teisės.

Pradžios mokslas buvo privalomas, tikybos mokymas – taip pat.

1922m. žemės reforma ir valstiečių teisinė padėtis

ŽŪ ir valstybinių turtų ministerija (1918) pirmiausia pradėjo tvarkyti žemės valdymą. Žemės reforma buvo reikalinga, nes:

1. Nuosavybės paskirstymas buvo pati svarbiausių socialinių pertvarka, nes 80% gyventojų dirbo ŽŪ;

2. Tai buvo tautos ir valstybės problema; 40% dirbamos žemės priklausė dvarininkams, kurių dauguma buvo sulenkėję ir norėjo unijos su Lenkija, todėl reforma turėjo ekonomiškai susilpninti dvarininkų luomą.

Dauguma smulkiųjų ir vidutinių valstiečių gyveno kaimuose, o žemę turėjo rėžiuose, todėl ūkininkai negalėjo tvarkyti žemės savo nuožiūra. Žemės norėjo ir bežemiai su mažažemiais, taip pat savanoriai, todėl atidėlioti žemės reformą buvo pavojinga. Ji buvo pradėta vykdyti 1919m.

1919m. vasarą priimtas įst. dėl kariškių aprūpinimo žeme – kiekvienas savanoris turėjo gauti 8-20 ha žemės.

1922 vasario 15d. buvo priimtas žemės reformos įst. , kuriuo asmeniui buvo paliekama 80 ha žemės, kurioje buvo iki 25 ha miško. Bermontininkų ir lenkų kariuomenėje tarnavusių žemė buvo perduota Žemės reformos fondui. Kitų tautybių žmonės per 3 metus turėjo ją perleisti Lietuvos piliečiams.

Lietuvos Prezidento rinkimų tvarka.

Pirmojoje Laikinojoje Konstitucijoje aukščiausiu valstybės organu Valstybės Tarybos Prezidiumas, kurį sudarė Prezidentas ir du viceprezidentai. 1919m. Laikinoji Konstitucija įsteigė prezidento instituciją. 1919m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną. Pagal 1920 m. Laikinąją Konstituciją prezidentą turėjo rinkti Steigiamasis Seimas, o kol prezidentas neišrinktas jo pareigas turėjo eiti Steigiamojo Seimo pirmininkas. Todėl nuo 1920 iki pirmojo Seimo išrinkimo valstybės prezidento pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis.

1922m. įsigaliojus Konstitucijai, susirinkęs į pirmą posėdį Seimas prezidenu išrinko Aleksandrą Stulginskį.

Lietuvos politinės partijos (1)

Nuo XIXa. 9 dešimtmečio pr. išryškėjo naujas nacionalinio išsivadavimo judėjimo etapas, kuriam būdingas nelegalios periodinės spaudos susikūrimas ir politinės diferenciacijos pradžia. Apie 1882 m. daugiausia iš liberalių pažiūrų inteligentų susiformavo politinė “aušrininkų” grupuotė, veikusi iki 1886 m. . įsikūrė Varšuvos lietuvių studentų draugija “Lietuva”, veikusi iki 1902m. Nariai: V. Kudirka, J. Staugaitis ir kt. Draugija leido žurnalą “Varpas”.

Daugiausia Domaševičiaus ir Morovskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialistinės kuopelės, o nuo 1896m. I-ojo socialdemokratų atstovų suvažiavimo Vilniuje ėmė veikti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). I-osios LSDP programos artimiausias tikslas buvo nepriklausomos demokratinės respublikos buvusios Lenkijos-Lietuvos valstybės ribose sudarymas federaciniais pagrindais.

1902 m. varpininkai ėmė organizuoti Lietuvių demokratų partiją (LDP), kurios branduolį sudarė inteligentai. Jos programos artimiausias uždavinys – Lietuvos autonomija, o galutinis – nepriklausoma Lietuvos respublika.

Po spalio manifesto dalis lietuvių inteligentijos susitelkė į kitas dvi kur kas konservatyvesnes partijas. Sargininkų inteligentijos grupė įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą (LKDP) – konservatyviausią partiją, kurios socialine atrama tapo lietuvių dvasininkija ir jos įtakoje
turtingiausių krašto gyventojų dalis (Bučys, Maironis, Jakštas).

Lietuvos politnės partijos (2)

Demokratai skilo į dešiniuosius (būsimieji tautininkai, vad. Smetonos) ir kairiuosius (liaudininkus). Iš LDP dešiniojo sparno narių ir iš klerikalinės lietuvių KD srovės atstovų susidarė Tautinė demokratinė partija; konservatyvumu artima LKDS, bet atsisakiusi klerikalizmo.

1919 m. Laikinosios Vyriausybės priimto Draugijų įstatymo pagrindu užsiregistravo Lietuvos politinės partijos:

1) Lietuvių tautos pažangos partija, nuo 1924m. – Lietuvių tautininkų sąjunga (viena įtakingiausių partijų);

2) Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri su 2 giminingomis politinėmis organizacijomis;

3) Demokratinė tautos laisvės santara, nuo 1925 m. Ūkininkų partija;

4) Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, 1922m. susijungė su Lietuvos valstiečių sąjunga ir pasivadinusi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga;

5) Lietuvos socialdemokratų partija.

Kovojusi už Lietuvos pajungimą sovietinei Rusijai, Lietuvos komunistų partija, kurios atžvilgiu 1919 Ministrų kabinetas pareiškė oficialų neigiamą nusistatymą, savo priešvalstybinių užmačių neatsisakiusi ir vėliau, liko veikti nelegaliai.

1926m. valstybinis perversmas ir 1928m. Konstitucija

Jau I-ajam Seimui (1922-1923) nesugebėjus atlikti jam pavestų funkcijų, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą, telkęsis apie Tautos pažangos (vėliau – Tautininkų) ir Krikščionių demokratų partijas. Perversmo data pasirinkta gruodžio mėn. 17 d. – K. Griniaus gimtadienis.

Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo, bet, siekiant stabilizuoti padėtį, siekta valdžios tęstinumo vaizdo, perversmo padarinių legalizavimo. 19261217 atsistatydina Sleževičiaus kabinetas (liaud. ir socdemai), Grinius patvirtina naują Voldemaro vyriausybę (tautininkų sąj. , krikdemai, ūkininkų p. ). 19261218 Grinius atsisako prezidento posto. 19261219 nepaprastasis Seimo posėdis, boikotuotas kairiųjų. Prezidentu išrenkamas Smetona, perrinkta Seimo vadovybė – krikdemų rankose.

Apie teisėtą Konstitucijos keitimą Seimo keliu nekalbėta; tikėtasi tai padaryti referendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų Vyriausybė be jokio atstovaujamojo organo, nesilaikydama 1922 Konstitucijos, priėmė ir 1928 05 25 oficialiai paskelbė Prezidento oktrojuotą Konstituciją. Oktrojavimo faktą bandyta švelninti nuostata, kad Konstitucija per 10m. bus patikrinta referendumo keliu.

1928 m. Konstitucija. Prezidento galios

Prezidentas paverstas centrine konstitucine institucija. Jis nebepriklausė nuo Seimo: jį renka ne Seimas, o specialūs tautos atstovai; kadencija išplečiama iki 7m. , kai Seimo kadencija lieka 5m. (nesiejamas su Seimų kaita). Sustiprinta Prezidento įtaka Seimui: 1) teisė tarp sesijų vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis;

2) Prezidentas savo iniciatyva ar 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai.

3)Prezidentas galėjo baigti sesijas ir paleisti Seimą pirma laiko.

Autoritarinio valstybinio režimo apibūdinimas

Tautininkai ir krikdemai po perversmo įvedė Lietuvoje autoritarinį režimą. Pagrindinis smūgis suduotas pirmiausia komunistų partijai, kartu persekiojami ir aktyvesni demokratiškai nusiteikę veikėjai.

Kadangi 1922 Konstitucija neleido Prezidento rankose koncentruoti valdžios, 19280515 Prezidentas oktrojavo naują Konstituciją, kurioje nors ir išsaugota pagrindinių demokratinių institutų regimybė, tačiau centrine konstitucine institucija tapo prezidentas, turėjęs teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada paleisti Seimą. Ši konstitucija dar labiau įtvirtino autokratinį valdymą Nepaisant prezidento prioriteto, realią valdžią savo rankose telkti bandė Min. pirmininkas Voldemaras. Dviejų lyderių varžybos baigėsi Smetonos pergale – Voldemaro kabinetas 1929 buvo paleistas ir vėliau patvirtintas Tūbelio kabinetas. Prezidentas siekė politinių jėgų konsolidacijos, bet ne koalicijos.

Konstitucinių laisvių raida po 1928 Konstitucijos paskelbimo

Remiantis 1928 Konstitucija, 19310502 paskelbtas naujas Savivaldybių įstatymas, kuriuo savivaldybių pagalba norėta išvengti tiesioginio politinių partijų dalyvavimo prezidento rinkimuose. 1931 Prezidentas paskelbė Respublikos prezidento rinkimų įstatymą, pagal kurį prezidentą turėjo rinkti ypatingi tautos atstovai. Taip Smetona sudarė sau sąlygas vėl tapti prezidentu 1931 rinkimuose (jis neturėjo net varžovo, nes opozicinės partijos buvo nušalintos nuo rinkimų). 1932m Susirinkimų ir pramogų įstatymas suvaržė susirinkimų ir kt. renginių laisvę (apie juos turėjo būti pranešta prieš 3 dienas). 1935m Spaudos įstatymu suvaržyta spaudos laisvė Min. pirmininkui ar jo pavestam asmeniui suteikta spaudos cenzūravimo teisė, redaktoriai ir leidėjai įpareigoti privalomai spausdinti tam tikrą medžiagą.

Delsimas šaukti Seimą faktiškai pavertė Lietuvą vienpartine sistema. Šią situaciją įteisinti leido naujas 1936 Draugijų įstatymas, kuriuo remiantis buvo uždraustos visos politinės partijos, išskyrus tautininkų sąjungą, rėmusią Smetoną ir jo vyriausybę. Uždraudę opozicines partijas, tautininkai
suaktyvino pastangas kurti vadinamąją organizuotą tautą, mėginant gyventojus telkti į įv. v-bės įtakojamas politines, ekonomines, organizacijas. 1935m. Seimo rinkimų įstatyme kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos.

1933m. teismų santvarkos įstatymas

Naujas teismų santvarkos įstatymas buvo paskelbtas 1933 m. liepos mėn. , pakeitęs 1919m. laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą. Šis įstatymas apima apylinkių, apygardų teismus, apeliacinius rūmus ir Vyriausiąjį tribunolą, taip pat prokurorus ir jų padėjėjus minėtuose teismuose išskyrus apylinkių, bei advokatus. Taigi įstatymas įvedė keturių pakopų teismų sistemą:

1) Žemutinė grandis – apylinkių teismai, juose gali dirbti keli teisėjai, jų kompetencija ir veikla panaši į buvusius taikos teismus.

2) Toliau eina apygardų teismai, kurių kompetencija iš esmės nepakito – jie buvo kaip 1 instancija svarbesnėms civilinėms ir baudžiamosioms byloms išskyrus politinėms byloms, bei apeliacinė instancija apylinkių teismuose išnagrinėtoms byloms.

3) Įtraukta į teismų sistemą nauja grandis – apeliaciniai rūmai, kurie buvo vieni visai respublikai, apeliacine tvarka nagrinėjo bylas, kurias pirmąja instancija nagrinėjo apygardų teismai, taip pat kaip pirmoji instancija nagrinėjo nusikaltimų valstybės saugumui bylas, kurios anksčiau buvo teismingos apygardų teismams.

4) Aukščiausia grandis teismų sistemoje – Vyriausias tribunolas. Veikė kaip kasacinė instancija apylinkės ir apygardos teismuose išnagrinėtoms byloms, ir neteko apeliacinių teisių, taip pat buvo kasacinė instancija apeliacinių rūmų ir kariuomenės teismo bylose, o kaip pirmoji instancija nagrinėjo bylas vyriausybės nariams.

1936 m. Seimo rinkimai ir jo veikla

Konstitucijoje numatyto seimo Lietuvos vyriausybė ilgai nešaukė, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdė kitas parlamentines funkcijas. Tuo tarpu opozicija aktyviai reikalavo demokratijos ir seimo rinkimų, juose matydama vienintele legalią galimybę sugrįžti į valdžią, paaštrėjus santykiams su Vokietija ir pablogėjus Lietuvos ekonominiai padėčiai net ir Smetonos aplinkos žmonės ėmė kalbėti apie būtinumą sušaukti Seimą, kadangi kritika dėl nesėkmių ir klaidų, dažnai net nepriklausančių nuo vyriausybės, buvo nukreipiama į prezidentą. Todėl paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas.

Šiame įstatyme atsispindėjo pakeltas rinkėjų amžiaus cenzas 24 m. – aktyvusis, 30 m. – pasyvusis.

1936m. vykę rinkimai buvo vieni iš nedemokratiškiausių rinkimų, kadangi dėl labai daug apribojimų į rinkėjų sąrašus nepateko apie 400. 000 piliečių. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos. Atstovai rinkti nuo 50. 000 gyventojų. Sudarytos 8 apygardos. Balsavimas buvo prievartinis – kontrolės tikslu pase dėti štampai, pažymima rinkėjų sąrašuose. Rinkimuose dalyvavo tik 68% rinkėjų, išrinktas Seimas iš 49 atstovų, iš kurių 42 tautininkai ir 7 jaunalietuviai.

1938 m. Konstitucija

1938 m. Konstitucijoje atsispindėjo naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius.

Konstitucijos priėmimo prielaidas sudaro ir pasmarkėjęs komunistų veikimas viduje ir pilna netikrumo tarptautinė padėti. Šių požiūrių fone 1928m. k pasirodė pasenusi, be to 1928m. k buvo numatyta, kad per 10 m. ji bus patikrinta tautos atsiklausimo keliu, tačiau atsiklausimo nebuvo o jo vietoje 1938 m. buvo priimta nauja konstitucija.

Skelbiama, kad prieš įstatymus visi piliečiai lygūs. Skelbiama, kad valstybė saugo piliečio sąžinės laisvę. Netoleruojami įsitikinimai pateisinantys nusikaltimus ir pareigų nevykdymą valstybei. Šia konstitucija pagrindinės piliečių laisvės buvo sujungtos į visuomeninio veikimo laisvę, pabrėžiant spaudą, draugijas, susirinkimus, tačiau ir čia valstybė žiūri, kad tie veiksmai nebūtų kenksmingi valstybei.

Be visa ko skelbiama asmens ir buto neliečiamumas, korespondencijos valstybinė apsauga, kilnojamos ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nors valstybė šias laisves gali varžyti norėdama apsaugoti valstybę ir išaiškinti nusikaltimus. Be to piliečiams garantuojama ir peticijos teisė (deja nebuvo apibrėžta įstatymo). Garantuojama teisė į nuosavybę, skelbiant, kad savininkas turi valsyti suderintai su valstybės reikalais.

Taigi piliečiai buvo masiškai kontroliuojami ir slopinamos jų prigimtinės teisės valstybės saugumo ir autoritarizmo išsaugojimo vardu.

Klaipėdos krašto autonomija

Po I pasaulinio karo, Klaipėdos kraštas, buvęs Vokietijos sudėtyje Versalio sutartimi buvo nuo jo atskirtas, teigiant, kad dauguma gyventojų čia lietuviai. Prancūzijai buvo pavedę administruoti kraštą Buvo keliamos “laisvo miesto” statuso suteikimo Klaipėdai idėjos. Tačiau 1924 m. konvencija dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai Klaipėdos kraštui buvo suteiktas autonomijos statusas ( konvenciją parengė Tautų Sąjunga). Klaipėdos kraštas Lietuvoje sudarė teritorinį vienetą, turintį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomiją. Direktorija buvo aukščiausias krašto vykdomosios valdžios organas, privalėjęs turėti Seimelio pasitikėjimą, o pareiškus nepasitikėjimą, turėjęs atsistatydinti. Gubernatorius skyrė Direktorijos pirmininką, o šis 4 narius – vietinius gyventojus.
skyrė Respublikos prezidentas, jis prižiūrėjo krašto autonomiją, skelbė priimtus Seimelio įstatymus, galėjo juos vetuoti, galėjo sušaukti Seimelio nepaprastąją sesiją, baigti ir atidėti sesijas ar paleisti anksčiau laiko – su Direktorijos pritarimu, kuri buvo autonominis centrinis administracijos organas, prižiūrįs viso krašto administraciją, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms.

Civilinės teisės bruožai 1918-1940

Galiojęs Lietuvoje pagrindinis civilinės teisės šaltinis buvo Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurią sudarė 4 knygos apėmusios sutartines prievoles, šeimos teises ir pareigas, dėl teisių turtui įgyti ir įtvirtinti apskritai, bei turtinių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvarkos. Pagrindinis institutas – nuosavybės teisė, ji amžina ir paveldima; savininkas ja naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį, ši teisė yra išimtinė, ja niekas negali naudotis išskyrus savininką. Servitutai – teisė naudotis svetimu daiktu. Daiktai – kilnojami ir nekilnojami; įgytiniai ir gimininiai tai turėjo reikšmės juos įgyjant nuosavybėn. Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tam tikrais įstatymų nustatytais būdais : dovanojimas, paveldėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai bei 10 m. senaties terminas. Prievolės atsirasdavo iš deliktų ir sutarčių. Žalos padarymo atveju žalą reikia atlyginti – viena šalis yra įpareigota atlyginti žalą, kita turi teisę to reikalauti. Asmuo tyčia ar netyčia padaręs nusikaltimą ar nusižengimą turėjo atlyginti dėl to atsiradusią materialinę žalą. Jei nusikaltimas padaromas bendrininkaujant – atsako solidariai. Tėvai atlygindavo savo mažamečių vaikų padarytą žalą, globėjai – globotinių, darbdaviai – samdinių, gyvulių laikytojai – gyvulių. Sutartys sudaromos neprieštaraujant įstatymams, padorumui ir visuomeninei tvarkai. Objektu galėjo būti ne tik žmonių turtas, bet ir jų veiksmai. Sutartys sudaromos žodžiu, raštu ar notarine forma. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo sutartys, užpardavimo sutartis (tam tikras garantas pirkimo – pardavimo sutarčiai), turto nuomos (ne ilgiau 36 metų, mokama pinigais), paskolos sutartis (ji negaliojo jei nebuvo piniginė; nenustatytas palūkanų maksimalus dydis, sudaromos žodžiu arba notarine tvarka; paskolos raštas), panaudos sutartys bei samdos, taip pat mainų, rangos, dovanojimo. Klaipėdos krašte žinoma hipoteka. Žinoma skolos raštas – vekselis.

Šeimos teisės bruožai (1)

Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsitvirtinusių Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos forma – bažnytinė, sudaryta religinėmis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje. Prancūzijos 1804 m. CK I knyga, skirta šeimos teisei ir numačiusi civilinę santuoką čia negaliojo. Buvo pakeista, 1836 m. santuokos įstatymu. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams, deklaravusiems fakultatyvinę civilinę metrikaciją, skatino visuomenę siekti, kad santuokos sudarymo monopolis būtų iš bažnyčios atimtas. Nesant civilinės metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką, jos nutraukimą reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos. Įstatymų sąvadas nustatė santuokinį amžių vyrams – 18, moterims – 16. Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikinta senoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų ar rūpintojų leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams – be jų viršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teismas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito sutuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui ar dingimu. Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvo draudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vyrą su žmona; žmona turėjo sekti vyrą, kai jis keitė nuolatinę gyvenamąją vietą.

Šeimos teisės bruožai (2)

Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pagal savo materialines išgales. Žmona taip pat turėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo ir net prisiimti jos išlaikymo išlaidas, jei vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip jam įtikti ir būti prisirišusi kaip namų šeimininkė. Sutuoktinių turtiniams santykiams buvo būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas. Susituokus vyro ir žmonos turtas netapdavo bendras : kiekvienas jų galėjo turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę, tvarkyti ją savo nuožiūra. Įstatymai nedraudė sutuoktiniams perleisti vienas kitam turtą už atlyginimą, ar be jo. Juodu neatsakė vienas už kito skolas. Užnemunėje turtinė sutuoktinių padėtis buvo kitokia : čia žmonos turtu naudojosi ir jį valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtas civilinių įstatymų pakeitimas ir papildymas (1922 m. ). užnemunėje taip pat buvo nustatytas sutuoktinių turto atskirumo principas, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose be kita ko, buvo galima susitarti ir dėl turto bendrumo.

Šeimos teisės bruožai (3). Tėvų-vaikų santykiai

Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus (nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant nesantuokoje gimusį savo vaiką) ir įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visas savo
teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vaikų sutuoktiniams). Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir neįteisintiems vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas privalėjo pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį duoti lėšų jam išlaikyti. Tėvai privalėjo nepilnamečius vaikus maitinti, auklėti, ginti, išmokyti verslo, vėliau – sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkamą tarnybą ar verslą, o dukras išleisti už vyrų. Vaikai turėjo gerbti tėvus, jų klausyti, juos mylėti, priimti jų pamokymus, su pagarba apie juos atsiliepti. Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai turėjo teisę naudoti namines taisomąsias priemones. Tėvai valdė nepilnamečių vaikų turtą, globos teisėmis – tik prižiūrėjo jį ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikų padėtis priklausė nuo to atidalyti jį ar ne. Neatidalytieji – tai yra negavę iš tėvų jokio turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jų numatomo paveldėti turto; atidalytieji, tai yra gavę iš tėvų savo dalį, sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuožiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vaikai prireikus turėjo maitinti ir išlaikyti savo tėvus.

LIETUVOS TEISĖ 1917-1940

Lietuvių Vilniaus konferencija

Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18 – 23 d. Tačiau joje daugiau dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupantų pasiūlytą pasitikėjimo taryba, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys Steigiamasis Seimas. Konferencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti santykius su Vokietija, kurie nekenktų Lietuvos savarankiškumui.

Lietuvos Tarybos aktai

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriame skelbiama, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ir ji nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis. Taip pat Lietuva sueina į amžinus ryšius su Vokietija, kurie turi pirmiausia pasireikšti karinės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pagrindais. Dėl šio akto formuluotės kilo nesutarimai tarp Tarybos narių.

Todėl 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė naują aktą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių valstybes. Remiantis tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratinais pagrindais sutvarkyta valstybe, kuri atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.

Okupacinė valdžia ne tik nepripažino šio dokumento, bet ir neleido jo skelbti. 1918 m. vasario 28 d. Tarybos prezidiumas pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas neprieštarauja 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui. 1918 m kovo 23 d. Vokietija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę gruodžio 11 d. nutarimo pagrindu.

Laikinosios konstitucijos

1918 m. spalio 21d. Valstybės Tarybai buvo leista priimti konstituciją ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d. karinė okupacinė administracija buvo pakeista civiline.

1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Taryba posėdyje priėmė rezoliuciją, kad liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Pagal juos visa valdžia buvo sutelkta Valstybės Tarybos rankose.

Siekdama tęsti pradėtą valdžios koncentravimą vyriausybės rankose, 1919 m. Balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinuosius Pamatinius Dėsnius.

Tarybų valdžios paskelbimas 1919 m., jos struktūra ir žlugimas

1918 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje įvyko nelegalus revoliucinių socialdemokratų pasitarimas, kuris nutarė kuriamą partiją pavadinti Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija. Pasitarimas pasiskelbė partijos taryba, buvo įkurtas partinis centras.

1918 m. rugsėjo 15 d. Marijampolės apskrities, Šunskų valsčiaus, Užbalių kaime įvyko Lietuvos komunistinių organizacijų pirmoji konferencija. 1918 m. spalio 1 – 3 d. Vilniuje įvyko LKP Steigiamasis suvažiavimas. Jis dirbo slaptai. Suvažiavimas išklausė partijos Laikinojo centro biuro ataskaitą, komunistų kuopelių atstovų pranešimus, apsvarstė einamojo momento organizacinius, partijos pavadinimo, programos, įstatų, taktikos bei kitus klausimus. Steigiamasis suvažiavimas pasiskelbė „pirmuoju pirmosios okupacijos Lietuvos ir Baltarusijos KP suvažiavimu“. Vakarų Baltarusijos komunistų atstovai į suvažiavimą neatvyko, todėl įkurta partija pradėta vadinti LKP.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje V. Kapsukas, Z. Angarietis, A. Vainšteinas ir A. Demanšteinas, K. Rasikas, K. Cichovskis ir kiti slapta sudarė Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko. Ji parengė gruodžio 16 d. manifestą, kuriuo deklaravo tarybų valdžią ir paskelbė Lietuvos Tarybų Respubliką. J. Stalino suredaguotas manifesto tekstas 1918 m. gruodžio 19 d. išspausdintas Maskvoje “Izvestijose”, 1918 m. gruodžio 22 d. Vilniuje
1918 m. gruodžio 22 d. V. Leninas pasirašė dekretą, kuriuo Sovietų Rusija pripažino LTR. Kitą dieną Lietuvos, Latvijos, Estijos pripažinimo dekretą ratifikavo RSFSR bendro vykdymo komitetas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4485 žodžiai iš 8782 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.