Liudvikas xiv despotas ar valstybės kūrėjas
5 (100%) 1 vote

Liudvikas xiv despotas ar valstybės kūrėjas

Prancūzijos karalius Liudvikas XIV Didysis (1643 – 1715) buvo vienas iš garsiausių Prancūzijos istorijos valdovų, kurio valdymas truko ilgiausiai.

1661 metais Liudvikas XIV paskelbė, kad jis nesirinks pirmojo ministro, bet valdys šalį vienas ir per 54 valdymo metus jis savo žodį tesėjo. Jis norėjo būti vienintelis valdantysis ir manė, kad Prancūzijos karalius gali daryti ką tik panorėjęs. Liudvikas XIV nepakentė jokio protesto ar pasipriešinimo. Jis reikalavo, kad jam paklustų visi šalies gyventojai ir manė, kad karalius, tai “Dievo pasiuntinys žemėje”. Tačiau ar galime teigti, kad Liudvikas XIV, pramintas Karalium-Saule, buvo vien tiktai išdidus ir garbėtroška karalius, despotiškai valdęs šalį ? Daugelis istorijos šaltinių teigia, kad Karalius – Saulė sukūrė tokią valstybę, kokios iki tol nebuvo sukūręs nei vienas Prancūzijos valdovas, ir po jo mirties, kiti valdovai bandė sekti jo pėdomis.

Pirmieji valdymo metai

Liudvikas XIV karaliumi tapo 1643 m., sulaukęs vos 4,5 metų amžiaus. Šalį tuo metu valdė jo motina ir Mozarinis, Liudviko XIII patikėtinis. Liudviko XIV vaikystė prabėgo Frondos judėjimo įvykių sukūryje ir ši dramatiška politinė sumaištis, tvyrojusi 1648 – 1653 m. tarp Paryžiaus parlamento, miesto diduomenės ir Mozarinio, įtakojo jo asmenybės formavimąsi. Mozarinis, karaliaus krikštatėvis, suteikė jam politinį išsilavinimą ir įtakojo jo domėjimąsi, gana ankstyvame amžiuje, kariniais, diplomatiniais ir politiniais klausimais. 1650 metais Mozarinis įtraukia Liudviką XIV į Tarybos darbą. Karalius labai mėgo priimti sprendimus politiniuose įvykiuose. Liudvikas XIV labai pasitikėjo savimi, savo atsiminimuose be perstojo kalbėjo apie savo šlovę ir garbę. Ir pagaliau, 1661metais mirus Mozariniui, jis perima šalies valdymą. 1661m. kovo 10 dieną Fontenblio pilyje sušaukęs Tarybą, karalius savo ministrams paskelbia, kad šalį, be abejo, jis valdys vienas. ”Valstybė – tai aš!” (“L`état – c`est moi!”) – pareiškė Liudvikas XIV. Reikia pabrėžti, kad ateidamas į valdžią, Liudvikas XIV jau turėjo mintyse subrandintą karalystės valdymo koncepciją.

Beprecedentinis Liudviko XIV kūrinys buvo centralizuotos politikos modernizavimas. Jis rėmėsi centrinės valdžios struktūrų racionalizavimu ir visišku administracinio ir politinio personalo atnaujinimu.

Liudvikas XIV nusprendė efektyviai valdyti šalį, tačiau niekada jis to nedarė vienas: Aukščiausioje Taryboje jį supo Valstybės ministrai, kurių nuomone jis dažnai rėmėsi. Tuo tarpu tam tikrų apskričių (domenų) valdymas priklausė kitoms Taryboms (Finansų Taryba, kuriai vadovavo Kolbertas; Valstybės Taryba, preziduojama kanclerio; Siuntų Taryba, kuri centralizavo valdytojų raportus ir vaidino svarbų vaidmenį administraciniame teisme; Prekybos Taryba; Sąžinės Taryba, kuri skirdavo pačių aukščiausių bažnyčios tarnautojų postus ir galiausiai protestantų religijos Taryba, kuri rūpinosi protestantais iki pat Nanto edikto panaikinimo). Privilegijuotais karališkos garbės nariais buvo 23 policijos, teisingumo ir finansų valdininkai, kurie privalėjo tirti, kontroliuoti ir sąžiningai duoti ataskaitas apie realią karalystės padėtį, tiek kasdieniniame žmonių, tiek ekonominiame gyvenime.

Galima pastebėti, kad administracinis valstybės valdymo aparatas buvo struktūruotas aplink keletą žymių asmenų, tokių kaip Kolbertas – Jūrų ministerijos, Karališkųjų namų ir Valstybės sekretorius, rūpinęsis finansų valdymu; Mišelis Le Tellier ir jo sūnus Liuvua – rūpinęsi karo reikalais; Kolbertas de Croissy ir Kolbertas de Torcy – rūpinęsi užsienio politika. Visi šie vyrai buvo ryžtingi, iš visos širdies atsidavę karaliui.

Ekonomika ir įstatymų leidimas

Karaliaujant Liudvikui XIV, Įstatyminėje ir ekonomikos srityse buvo padaryta daug pakeitimų. Karaliaus ir Kolberto dėka, padaugėjo ediktų, įvairių įsakymų ir mokesčių įstatymų, tokių kaip Liudviko kodeksas (Civilinis kodeksas, 1667), 1670 metais papildytas Baudžiamuoju kodeksu, 1669 metais – Jūrų ediktu ir Miškų kodeksu, 1673 metais – prekybos įsakais ir galiausiai – 1685 metais Juoduoju Kodeksu, reguliuojančiu vergų padėtį valstybėje.

Kolbertas, rūpindamasis karaliaus iždu, nerimavo dėl pastovaus pajamų ir išlaidų neatitikimo. Jis bandė reformuoti mokesčių sistemą sumažindamas tiesioginius mokesčius (duoklę) ir padidindamas netiesioginius mokesčius (druskos mokestis, sutarčių mokestis ir kt.).

Versalio pilis

Karalius-Saulė, norėdamas, kad jo karalystės galybė ir didybė būtų apčiuopiama, nusprendė paprastą savo tėvo medžioklės pastatą, vadinamą Versaliu, esantį už keletos kilometrų į vakarus nuo Paryžiaus, paversti administracinės valdžios centru ir savo didybės atspindžiu. Versalis nuo 1661 metų buvo pastoviai didinamas ir puošiamas. Statybos truko daugiau nei 40 metų.

Versalio pilyje visi puošybos elementai buvo interpretuojami kaip galybės simboliai. Čia dirbo patys žymiausi to meto menininkai (Šarlis Le Brun, Broliai Coustou ir kt.). Iki 1682 metų, karaliaus dvaras pilyje apsistodavo periodiškai, o nuo 1682 metų – įsikūrė galutinai. Versalyje buvo suburta visa aristokratija, čia vyravo
griežtos etiketo taisyklės.

Iki 1680 metų Versalyje, pačioje prašmatniausioje pilyje visuose Vakaruose, nuolatos vyko teatro prezentacijos (1664 m. – “Tartiufo” premjera ), Operos spektakliai, įvairios šventės, užsienio valdovų ir ambasadorių priėmimai.

Kultūrinis spindesys

Liudviko XIV didybė ir garbės troškimas taip pat reiškėsi per kultūros mecenavimą, turint ambiciją pralenkti Italiją ir tapti Europos civilizacijos centru. Jo valdymo laikotarpiu buvo įkurta daug kultūros centrų: grožinės literatūros Akademija (1663 m.), skulptūros ir dailės Akademijos (1664 m.), mokslų Akademija (1666 m.), architektūros Akademija (1671 m.), Observatorija (1667-1672 m.) ir kt.

Karalius labai rūpinosi menininkų rėmimu – jiems buvo skiriamos pensijos ar kviečiami apsistoti karaliaus pilyse; kai kurie iš meno žmonių, tokių kaip Rasinis, Moljeras ar Lully ( Karališkosios muzikos Akademijos direktorius), turėjo tam tikrų privilegijų bendraudami su karaliumi.

Užsienio politika

Jau pačioje savo viešpatavimo pradžioje, Liudvikas XIV, patartas Mozarinio, sustabdė anksčiau vestą užsienio politiką ir įvedė naują. Skirtingai nei ankstesnioji – agresyvi ir nedavusi teigiamų rezultatų užsienio politika, naujoji turėjo užtikrinti šiaurinių ir rytinių karalystės sienų apsaugą.

Kariuomenės modernizavimas

Kariuomenės modernizavimas buvo patikėtas Mišeliui Le Tellier, kurį vėliau pakeitė jo sūnus Louvois. Bandant reformuoti ankstesnę tvarką, kuomet į kariuomenę jaunuoliai buvo verbuojami prievarta (kas nedavė gerų rezultatų, kadangi kariai dažnai dezertyruodavo arba plėšikaudavo), ir sutramdyti karininkų savivalę, kurie dažnai jautėsi savo pulkų savininkais, buvo įkurtas Karo sekretoriatas, kuriam turėjo paklusti kariuomenės vadai, suvienodintos algos, taip pat reorganizuotas maisto tiekimas kariuomenei.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1025 žodžiai iš 1991 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.