Turinys
Įvadas 3
Organizacinio valdymo struktūrų rūšys 4
1. Funkcinė organizacinė valdymo struktūra. 4
2. Linijinė organizacijos struktūra. 5
3. Linijinė – funkcinė valdymo struktūra. 6
4. Projektinė valdymo struktūra. 7
5. Matricinė valdymo struktūra. 7
Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės valdymo struktūra 9
Išvados 11
Literatūros sąrašas 12
Įvadas
Organizacinė struktūra – tai organizacijos veiklų padalijimo, sugrupavimo bei santykių tarp vadovų ir darbuotojų, tarp atskirų vadovų bei tarp darbuotojų koordinavimo būdas.
Organizacinė valdymo struktūra nėra sukuriama kartą visam gyvenimui – ji kinta, keičiantis valdymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžio darbams.
Valdymo sandara turi labai didelę įtaką įmonės veiklai: ji gali skatinti įmonės plėtrą ir ją stabdyti. Įmonės sandara turi būti tokia, kad leistų įgyvendinti veiklos strategiją. Paprastai kintant strategijai, tenka keisti ir organizacinę valdymo sandarą. Patirtis liudija, kad kas 5-7 metai subręsta sąlygos, verčiančios peržiūrėti valdymo sandarą. Prastinant ją, panaikinant nereikalingus skyrius ar grandis, galima patobulinti valdymą, padaryti jį veiksmingesnį.
Svarbiausias organizavimo darbas – įmonės personalo suskaidymas į organizacinius vienetus (elementus) ir tų elementų hierarchiškas išdėstymas. Svarbiausia tokio skaidymo priežastis – darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja didesnį darbo našumą, nes darbai supaprastėja, lengviau ir greičiau atliekami. Darbo pasidalijimą rodo organizacijos struktūra. Pagal klasikinę organizavimo teoriją įmonės struktūra kuriama iš viršaus žemyn. Tai panašu į planavimo procesą.
Savo darbe aš pamėginsiu išsiaiškinti, kokia valdymo struktūra yra LR Valstybės kontrolėje, tačiau pirmiausia pradėsiu nuo teorinės dalies, įvardindamas OVS rūšis, bei jas aprašydamas. Tai turėtų man palengvinti analizuojant Valstybės kontrolės OVS.
Taigi, mano darbo tikslas: ištirti Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės organizacinę struktūrą.
Uždaviniai:
1. Apžvelgti OVS rūšis, bei jas aprašyti.
2. Ištirti LR Valstybės kontrolės OVS.
Organizacinio valdymo struktūrų rūšys
Organizacinė struktūra reikia organizacijos veiklų padalijimo, sugrupavimo bei santykių tarp vadovų ir darbuotojų, tarp atskirų vadovų bei tarp darbuotojų koordinavimo būdą. Organizacijos struktūrines grandis galima formaliai sudaryti trimis būdais: pagal funkcijas, pagal produktą/rinką, arba pagal matricinę formą (Stoner James A.F., 2006, p.323). Tačiau kiti autoriai pateikia platesnį spektrą valdymo struktūrų rūšių. Pavyzdžiui knygoje „Viešojo sektoriaus institucijų administravimas“ išskiriami tokie tipai: funkcinis, linijinis, linijinis-funkcinis, projekcinis ir matricinis (Puškorius S., 2002, p.15).
1. Funkcinė organizacinė valdymo struktūra.
Funkcinė organizacijos struktūra yra tokia struktūra, kurioje pagrindinis vadovas vadovauja funkciniams vadovams, atliekantiems pareigas pagal savo kompetenciją, o vykdytojai gauna nurodymus ir atsiskaito visiems funkciniams vadovams (Puškorius S., 2002, p.15). Funkcinis valdymas pasižymi didesne kompetencija, todėl gali būti veiksmingesnis, tačiau kyla sunkumų derinant funkcinių vadovų sprendimus. Vykdytojai ne visada sugeba pasirinkti teisingus prioritetus, todėl valdymo rezultatai gali būti ir blogesni (Puškorius S., 2002, p.17).
Stoner teigia, kad funkcinė organizacija tikriausiai yra logiškiausia ir pagrindinė valdymo grandžių sudarymo forma. Daugiausiai ją taiko mažesnės firmos, siūlančios nedidelį produktų asortimentą, nes jis leidžia efektyviai panaudoti specializuotus išteklius. Kitas funkcinės struktūros pranašumas yra tas, kad ji leidžia lengviau „prižiūrėti“, nes kiekvienas vadovas turi būti tik siauros srities specialistas. Be to, fukcinė stuktūra leidžia lengviau sutelkti specialius sugebėjimus ir panaudoti juos ten, kur jie labiausiai reikalingi(Stoner James A.F., 2006, p.324) .
1 pav. Funkcinė valdymo struktūra (Puškorius S., 2002, p.18)
2. Linijinė organizacijos struktūra.
Linijinė organizacijos struktūra yra tokia struktūra, kurioje kiekvienam padaliniui vadovauja vienas vadovas, atliekantis visas valdymo funkcijas. Padalinys arba atskiras individas pavaldus tik vienam vaovui. Vadinasi, vadovo nurodymai vykdytojui ir vykdytojo ataskaitos vadovui perduodamos viena linija (Puškorius S., 2002, p.15).
Kelia susidomėjimą toks faktas: kodėl Stoner knygoje ”Vadyba” nepaminėjo šios pačios pirminės, primitiviausios struktūrizavimo grandies? Galvoju, kad jos nepraktiškumas šiandieninėmis intensyvaus ekonominio vystymosi sąlygomis būtų stabdžiu įmonės plėtroje.
Privalumai Trūkumai
1. Pavaldiniai visuomet gauna vienareikšmius nurodymus;
1. Vadovas turi būti kompetetingas visais veiklos klausimais, o sudėtingose didėliose organizacijose tai praktiškai neįmanoma;
2. Pavaldinių veiklos suderinimas; 2. Individualaus vadovo sugebėjimas valdyti kiekybiškai išaugusį gamybinį vienetą;
3. Asmeninė (apibrėžta) vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą. 3. Individualaus vadovo nesugebėjimas aprėpti visų sparčiai daugėjančių specialių klausimų;
4.
Mažai reikšmingų klausimų perkėlimas į aukštesnį valdymo lygį;
5. Žemesnio lygio vadovai praranda savarankiškumą bei iniciatyvą;
6. Nėra griežto vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.
2 pav. Linijinė organizacijos struktūra (Puškorius S., 2002, p.16)
3. Linijinė – funkcinė valdymo struktūra.
Pastaraisiais metais naudojama linijinės bei funkcinės valdymo struktūrų kombinacija, kuri yra priimtimiausia išeitis realizuoti jų pranašumus. Toks tipas beveik neturi jiems būdingų trūkumų.
Linijinė-funkcinė struktūra – tai tokia struktūra, kurioje priimant sprendimus taikoma funkcinio valdymo, o įgyvendinant tuos sprendimus-linijinė valdymo struktūra. Ten, kur egzistuoja tokia valdymo struktūra, pagrindinis vadovas sprendimus priima pasitaręs su funkciniais vadovais, o nurodymus perduoda ir ataskaitas priima taikydamas linijinę valdymo struktūrą. Taip panaudojami abiejų struktūrų pranašumai ir faktiškai išvengiama joms būdingų trūkumų (Puškorius S., 2002, p.17).
Norėčiau pažymėti apie J. Stonerio traktuojamą panašų valdymo modelį. Jis pavadino jį, kaip produkto/rinkos organizacija arba divizine. Nors yra skirtumai pavadinimuose, esmė išlieka ta pati: Kiekvienas linijinis vadovas yra atsakingas už pagrindinę produktų kategoriją, o funkcinės srities viceprezidentas teikia paslaugas linijiniams vadovams (Stoner James A.F., 2006, p.324).
3 pav. Linijinė-funkcinė valdymo struktūra (Puškorius S., 2002, p.19)
4. Projektinė valdymo struktūra.
Projektinė struktūra numato laikiną struktūrą, kurioje projekto vadovas faktiškai atlieka funkcinio vadovo pareigas, tačiau jis turi daug didesnius įgaliojimus ir teises disponuoti tomis posistemės, kurios tiesiogiai jam nėra pavaldžios. Taip yra todėl, kad projekto vadovas yra pavaldus visos organizacijos vadovui (Puškorius S., 2002, p.17).
4 pav. Projektinė valdymo struktūra (Puškorius S., 2002, p.20)
5. Matricinė valdymo struktūra.
Organizacijoje, taikancioje matricinę valdymo struktūrą, vykdytojai neturi aiškiai apibrėžto funkcinio pavaldumo, dalyvauja vykdant kelis projektus, programas, kurių vadovai yra geri savo srities specialistai (Puškorius S., 2002, p.17).
Pagal J.A.F. Stoner matricinė struktūra kartais dar vadinama „daugiakomandine struktūra“ – tai hibridas, kuriuo siekiama suderinti abiejų struktūrų tipų pranašumus ir išvengti jų trūkūmų. Organizacijoje su matricine struktūra tuo pačiu metu veikia du struktūros tipai. Faktiškai darbuotojai turi du viršininkus, t.y., jie dirba dviejose komandų grandinėse. Viena komandų grandinė yra funkcinė arba divizinė, antrasis- horizontalus persidengimas, žmones iš įvairių divizijų ar funkcinių grandžių jungiant į projekto ar verslo komandą, kuriai vadovauja komandai skirtos užduoties specialistas.