Lygiateisiškumo principo interpretavimas konstitucinio teismo nutarimuose
5 (100%) 1 vote

Lygiateisiškumo principo interpretavimas konstitucinio teismo nutarimuose

11213141516171

I. Įžanga…………………………………………………………………………………………….3 psl.

II. Teisės principai:

II.1. Teisės principų sąvoka ir klasifikavimas…………………………………..4 psl.

II.2. Konstitucinių principų vieta teisės principų sistemoje……………….4 psl.

II.3. Konstitucinių principų klasifikavimas……………………..………5 psl.

III. Lygiateisiškumo principas, jo interpretavimas:

III.1. Lygiateisiškumo principo sąvoka…………………………………………….6 psl.

III.2. Lygiateisiškumo principo interpretavimas Konstitucinio

Teismo nutarimuose………………………………………………………………..7 psl.

IV. Išvados………………………………………………………………………………………….23 psl.

V. Literatūra………………………………………………………………………………………25psl.

I. Įžanga

Pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje yra įtvirtinti bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama visa teisės sistema. Konstituciniais principais grindžiamas ne tik norminis teisinis reglamentavimas, bet ir teisinis realizavimas. Teisės principai atlieka dvi funkcijas. Pirma – tai „organizuojantis“ poveikis teisės sistemai: principai užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir, kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sritis, taigi jie lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Kita funkcija – teisės principai yra svarbus kriterijus patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. taigi teisės principuose slypi teisinio reguliavimo kritikos potencija.

Teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl teisės principų klasifikavimo, tačiau man priimtiniausia yra E. Kūrio teisės principų klasifikacija, kuria aš ir rėmiausi savo darbe.

Išskirtinės svarbos yra lygiateisiškumo principas įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Jame įtvirtinta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams – visi asmenys yra lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu“.

Iš šio principo gali būti išvedama pati žmogaus teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Logikos teorijos požiūriu lygiateisiškumo principas neatrodo sudėtingas, sudėtingu jis tampa tik tada kai jį reikia taikyti praktiškai.

Todėl, mano darbo tikslas – išsiaiškinti kokius lygiateisiškumo principo aspektus atskleidžia Konstitucinis Teismas nagrinėdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai.

Uždavinys – išnagrinėti Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose išaiškinamas lygiateisiškumo principo suvokimas.

Darbo metodai:

• Konstitucinio Teismo nutarimų analizė,

• mokslinės teisinės literatūros analizė,

• lyginamoji tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizė.

Rašydamas šį darbą, naudojausi Konstitucija, Konstitucinio teismo nutarimais, įstatymais, tarptautiniais teisės aktais, įvairia teisės teorijos medžiaga, Egidijaus Kūrio straipsniais.

II. Teisės principai

II.1. Teisės principų sąvoka ir klasifikavimas

Žodis principas yra kilęs iš lotyniško žodžio principium, reiškiančio pagrindą, pirmąjį šaltinį. Tai kurios nors teorijos ar mokslo pagrindinis, pradinis teiginys, pradmuo. Tai idėja, kuria vadovaujamasi, vidinis įsitikinimas kuo nors , požiūris į ką nors, pagrindinė elgesio, veikimo taisyklė arba norma. [21; 399] Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami. [22; 124] Būdami įvairiais tos vienovės reiškimosi aspektais, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkrečios sistemos pavidalu. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją suprantamesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus. [22; 132] Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą. Jų atskleidimas ir suformulavimas rodo teisės pažinimo lygį. Taip pat „[…]jie yra labai svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima vertifikuoti teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumą, patikrinti ar įstatymų leidėjas bei valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų“ [16; 54]. Šios bendro pobūdžio taisyklės gali būti tiesiogiai suformuluotos įstatymo tekste arba kildinamos iš teisinio reguliavimo prasmės.

Pagal taikymą teisės principai skirstomi į bendruosius, tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Bendrieji – bendri visai teisės sistemai, nes jų privalomumas deklaruojamas ir užtikrinamas aukščiausiu lygiu (teisingumo, humanizmo, lygybės ir kt.), tarpšakiniai – būdingi kelioms teisės šakoms ( pvz., civilinio ir baudžiamojo procesų
šakoms būdingi bešališkumo, teismo nepriklausomumo ar teismo proceso viešumo principai), šakiniai – būdingi tik kuriai nors vienai teisės šakai (pvz., civilinėje teisėje tokiu principu galima laikyti šalių lygybę esant turtiniams santykiams, baudžiamojo proceso teisėje – nekaltumo prezumpcijos principą ir pan.). Atskirų teisės institutų principai – būdingi kuriam nors vienam teisės institutui. [20; 866]

II.2. Konstitucinių principų vieta teisės principų sistemoje

Konstituciniai principai, lyginant juos su kitais teisės principais, užima ypatingą vietą teisės sistemoje. Jie užima aukščiausią padėtį teisės hierarchijoje. Konstituciniai principai – tai Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai (pagrindinės nuostatos), kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Jais turi būti grindžiama visa teisės sistema, t.y. jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, yra pagrindo sakyti, kad ji atitinkamam konstituciniam principui prieštarauja – yra antikonstitucinė, praranda legitimumą.

Konstituciniais principais grindžiamas ne tik norminis teisinis reglamentavimas, bet ir teisės realizavimas. Teisinės praktikos atitikties konstituciniams principams kvestionavimo galimybę užtikrina teismų sistema, asmens teisė ginti savo konstitucines teises nepriklausomame ir nešališkame teisme. [16; 55]

Kadangi Konstitucija yra svarbiausias teisės aktas teisės sistemos hierarchijoje, galima teigti jog ji yra pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų „rinkinys“. Šie principai yra sukonkretinami įvairių teisės šakų normose, tačiau jų konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jais grindžiama visa teisės sistema ir kad jokia teisės norma, kad ir kokiame akte ji būtų suformuluota, negali jiems prieštarauti. [16; 60] Tačiau negalima teigti, kad Konstitucija yra tik principų „rinkinys“ – ji apima ir principus, ir normas. Normos išreiškia ir sukonkretina tam tikrus Konstitucijos principus. Dažnai vieną konstitucinį principą išreiškia ir sukonkretina kelios konstitucinės normos, ir atvirkščiai – viena konstitucinė norma sukonkretina kelis tarpusavyje susijusius principus. Konstitucinės teisės normos gali būti suformuluotos tik pačioje Konstitucijoje ir niekur kitur.

II.3. Konstitucinių principų klasifikavimas

Lietuvos aukštosiose teisės mokyklose konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus: pagal tai kaip tam tikri principai išreikšti ir pagal tai kokiu mastu jie įtakoja teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį. [17]

Pagal tai, kaip konstituciniai principai išreikšti Konstitucijos tekste jie skirstomi į pirminius, sudėtinius ir išvestinius.

Pirminiai principai – tai principai, kurie nėra išvedami iš jokio kito konstitucinio principo. Šitokio principo pavyzdys galėtų būti Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Kad būtų konstatuota, jog toks principas yra ir kad jis yra konstitucinis, pakanka tai parodyti, ne aiškinti.[15; 220] Yra pirminių principų, kurie įtvirtinti tik vienoje Konstitucijos nuostatoje – jų buvimui konstatuoti, be nuorodos į šią nuostatą, nieko daugiau (Valstybinės kalbos principas Konstitucijos 14 str.). Tačiau yra jų įtvirtintų ir keliose Konstitucijos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio principo buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Pavyzdžiui, Konstitucijos 3 straipsnyje yra teiginys: „Suverenitetas priklauso Tautai“, Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai taip pat tautos suverenitetą įtvirtinanti nuostata. [15; 221]

Antra konstitucinių principų grupė yra sudėtiniai (kompleksiniai). Tai principai, kurie išplaukia ne iš vienos, o iš kelių Konstitucijos nuostatų ir jų tarpusavio sisteminio sąryšio, t.y. iš tam tikro konstitucinių nuostatų „komplekso“ (pavyzdžiui Konstitucijos viršenybės principas). Abi principų grupės Konstitucijoje deklaruojamos tiesiogiai, tačiau sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti reikia, pirma, nurodyti ne vieną, o kelias juos įtvirtinančias nuostatas, antra, išskirti tai, kas šiuose nuostatose bendra. Trečia konstitucinių principų rūšis – išvestiniai principai. Tai tokie principai, kurie nėra tiesiogiai Konstitucijoje įvardijami, tačiau jie išvedami aiškinant pirminius arba sudėtinius principus, iš viso konstitucinio reguliavimo kaip sistemos. Tai yra tarsi konstitucijos aiškinimo rezultatas. Išvestiniai principai nėra galutinis rezultatas, t.y. iš jų taip pat galima išvesti dar kitus principus.

Pagal tai, kokiu mastu konstituciniai principai įtakoja teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį, jie yra skirstomi į „bendruosius“ ir „kitus“.

„Bendrieji“ principai kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas, o „kitais“ laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose.

„Bendriesiems“ principams priskiriami: tautos suvereniteto, demokratiškumo, prigimtinės teisės, lygybės ir
principai. Kai kurie principai, nors konstitucinėje doktrinoje įtvirtinti kaip pamatiniai, apskritai nenurodomi (pvz.: teisinės valstybės).

„Kiti“ principai – tai „daliniai“ arba „šakiniai“ principai, labai svarbūs vienose teisės šakose, tačiau kitose jais tarsi nėra privalu vadovautis. Todėl galima daryt išvadą, jog „bendrieji“ principai yra labiau fundamentalūs, o „kitų“ principų „taikymo erdvė“ gerokai siauresnė. Tačiau visi konstituciniai principai turi vienodą teisinę galią, todėl kokia nors jų hierarchija apskritai yra negalima.

Taip pat konstituciniai principai gali būti skirstomi į koordinacinius ir determinacinius. Koordinaciniai – tai principai, „suderinantys“ pačios Konstitucijos nuostatas, „organizuojantys“ ją į vientisą sistemą. Determinaciniai – tai principai kreipiantys teisės sistemą. Jie papildo koordinacinius principus.

Koordinaciniai: 1) Konstitucijos viršenybės; 2) Konstitucijos vientisumo; 3) teisinės valstybės. [17]

III.1. Lygiateisiškumo principo sąvoka

Bendriesiems teisės principams priskiriamas lygiateisiškumo principas, kuris yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Jame įtvirtinta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams – visi asmenys yra lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu“.

Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama pati teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Asmenų lygybės įstatymas logikos teorijos požiūriu neatrodo sudėtingas; sudėtingas jis tampa tik tada, kai reikia taikyti praktiškai, nes Konstitucijos 29 straipsnis draudžia tik diskriminaciją – valinį asmens teisių varžymą arba atleidimą nuo būtinų pagal įstatymą pareigų normoje numatytais pagrindais. Tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai žmonės turi specialių pareigų visuomenei arba kurie patys nesugeba bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių teisių bei laisvių ir todėl atsiranda būtinybė įstatymo pagrindu valstybės priemonėmis didinti tokių asmenų teisių apimtį. Todėl kyla klausimas ar valstybė nediskriminuoja kitų valstybės piliečių, kuriems mažina teisių apsaugos galimybes, tam, kad tokias galimybes padidinti kitiems. Reikia skirti žmogaus teisių diferenciaciją nuo diskriminacijos. Diskriminacija – tai savavališkas asmens teisių atėmimas, apribojimas ar išplėtimas , o diferenciacija – teisų saugos didinimas valstybės priemonėmis tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai užsitikrinti savo pagrindinių teisų arba kurie vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuomenei. Teisių saugos didinimas kitais pagrindais bus vieniems asmenims privilegijų teikimas, o kitų asmenų diskriminacija.

Civilinėje teisėje lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimų ir reikalavimų, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.

Lygiateisiškumo principas taip pat įtvirtintas ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje:

„Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“ [13]

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad konstitucijos 29 straipsnyje numatytas nediskriminacijos pagrindų sąrašas siauresnis negu Konvencijos 14 straipsnyje: Konstitucijoje neminimas nediskriminavimas dėl priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo. Tačiau aukščiausios juridinės galios akte blanketine norma suformuluotą principą papildo, praplėsdami konkretina kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Todėl, palyginus Konvencijos 14 straipsnį ir Konstitucijos 29 straipsnį, galima teigti, kad šių straipsnių formuluotės iš tikrųjų sutampa. [14]

III.2. Lygiateisiškumo pricipo interpretavimas Konstitucinio teismo nutarimuose

Konstitucinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo Konstitucinis Teismas. Nagrinėdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nekartą išaiškino ir lygiateisiškumo principo interpretavimą įvairiais aspektais.

1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Sovietinės okupacijos metu (1940 – 1990 m.) valdžia įvykdė visuotinę nacionalizaciją, kitais neteisėtais būdais nusavino privatų turtą taip paneigdama žmogaus prigimtinę teisę į privačią nuosavybę. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Jo 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Taip buvo patvirtintas Lietuvos valstybės konstitucijose (tarpukario) buvusio privačios nuosavybės teisės instituto tęstinumas. Tačiau
nutraukti privačios nuosavybės teise grįsti teisiniai santykiai minėtu aktu dar nebuvo atkurti. Realizuodama konstitucines nuosavybės teisių tęstinumo nuostatas, Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatyme buvo nustatyta speciali nuosavybės teisių atstatymo tvarka ir sąlygos. 1993 m. sausio 18 d. įstatymu „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ buvo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 8 straipsnis. Jo antrosios dalies 4 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai (arba jų dalys) grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas.“ Ankstesnė sąlyga (nuomininkų supažindinimas su realia galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis 1991 m. birželio 18 d. įstatyme, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis) buvo pakeista į nuomininkų sutikimą laisva valia persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Tad nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (arba jo dalis) atstatymo būdą šiuo metu lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas. Pagal šią Įstatymo normą nuomininko atsisakymas duoti sutikimą persikelti į suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas nepriklausomai nuo jo pobūdžio ir motyvų negali būti ginčijamas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams, tai yra prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams yra taikomi nauji reikalavimai ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumas.

1995 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar 1995 m. liepos 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 straipsnis, kuriuo naujai išdėstytas 1991 m. birželio 18 d. jau minėto įstatymo 8 straipsnis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Kai buvo paskelbtas 1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, Seimas 1995 m. liepos 3 d. pakeitė Įstatymą ir nustatė papildomą sąlygą savininkams norintiems susigražinti nekilnojamąjį turtą.

Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas išdėstytas taip:

„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: […] 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“.

Pareiškėjo manymu nauja sąlyga apsunkino arba visai užkirto kelią buvusiems savininkams atgauti gyvenamuosius namus. Neteisėtai atimtos nuosavybės grąžinimas pasidarė priklausomas nuo to, ar nuomininkams jau yra suteiktos kitos patalpos. Tokia Įstatymo pataisa reiškia, kad neteisėtai atimta nuosavybė negrąžinama. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime pripažino, kad „prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“. Priėmęs minėtą Įstatymo pataisą, Seimas pažeidė šį lygiateisiškumą: vieni asmenys jau yra atgavę gyvenamuosius namus, o kitiems dabar taikomi didesni reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, gyvenamųjų namų atgavimas tapo priklausomas nuo konkrečių savivaldybių. Jeigu viena savivaldybė galės suteikti kitas gyvenamąsias patalpas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose namuose, tie namai bus grąžinti, o jeigu kita savivaldybė tokių galimybių neturės, gyvenamieji namai natūra gali būti ir negrąžinami. Tai patvirtina ir Seimas, kuris Įstatymo 8 straipsnio ketvirtąją dalį išdėstė taip: „Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos […]“. Šia norma suvaržoma buvusių savininkų pasirinkimo laisvė, kuri buvo įtvirtinta Įstatyme iki jo pakeitimo ir papildymo. Išpirkimas, o paskui – privatizacija reikš, kad nuomininkas tampa nauju savininku, bet prieš tai atimama nuosavybė iš tikrojo savininko. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas teigė, kad ši Įstatymo pataisa pažeidžia piliečių lygiateisiškumą, kuris yra ginamas Konstitucijos.

Išanalizavęs šiuos pareiškėjo argumentus Konstitucinis Teismas nutarė, jog jie nėra pagrįsti. Pagal pradinė Įstatymo redakciją ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ buvo nustatyta viena iš esminių nuosavybės teisės atstatymo grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis)
natūra sąlygų – tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų suteikimas grąžintinų namų nuomininkams. Įstatyme, kurį ginčija pareiškėjas, yra nustatyta tokia pat sąlyga. Todėl argumentas, kad buvusiems gyvenamųjų namų savininkams taikomi kitokie, tai yra didesni nei anksčiau, reikalavimai, nėra pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijai.

1998 m. spalio 27 d. Konstitucinio teismo nutarimas. 1997 m. liepos 1 d. priimtu Įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ Seimas pakeitė iki tol galiojusią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Pareiškėjas abejojo dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo formuluotė “žemė grąžinama natūra nedelsiant” gali būti traktuojama absoliučiąja prasme, o tai reiškia, kad žemės sklypai bus iš karto matuojami lauke, pagal senas ribas, be būtinojo projektavimo ir ribų derinimo, be reikalavimo prieš tai parengti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčijama norma asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteiktos akivaizdžios privilegijos. Dėl tokio įstatyminio sureguliavimo gali atsirasti neigiamų padarinių žemės tvarkymo darbams. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės našumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius. Vadinasi, ir atkuriant nuosavybės teisę turi būti laikomasi griežtų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat abejojo dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui. Pagal įstatymo pirmąją, t.y. 1991 m. birželio 18 d., redakciją gyvenamieji namai galėjo būti grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba buvo tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai buvo supažindinti su galimybe laisva valia išsikelti į savivaldybės siūlomą ekvivalentinį būstą. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, jog asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas.

Savo prašyme pareiškėjas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostata, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Neįmanoma išspręsti interesų konflikto suabsoliutinant asmens, siekiančio susigrąžinti gyvenamąjį namą natūra, teisių gynimą ir kartu paneigiant nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą. Be šių argumentų, pareiškėjas pateikia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimo teiginį, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju – aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, atitinkamomis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima naudotis.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigiė, kad ne taip, kaip buvo iki šiol, dabar pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį gyvenamieji namai buvusiems savininkams grąžinami natūra nepaisant to, kad ten gyvena nuomininkai. Dėl to iš esmės pakeičiama teisinė nuomininkų padėtis, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, savininkams dėl jų socialinės padėties suteikiamos privilegijos. Nuomininkai nesijaučia saugūs būste, kuriame gyvena, ypač kai įsivyrauja priešpriešos atmosfera ir kyla interesų konfliktas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Minėto Konstitucijos straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai yra konstitucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau kaip ne kartą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, jog įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialus (ad hoc) įstatymas. Jis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Akivaizdu, kad asmenų, kuriems pagal Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės, teisinė padėtis skiriasi nuo asmenų, kuriems šis Įstatymas netaikomas, padėties, ir tai suponuoja atitinkamus savitumus Įstatyme reglamentuojant jų teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Svarbu, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiami Konstitucijos reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai, nustatyti
Konstitucijos 29 straipsnyje.

Aiškinant Įstatymo nuostatą “žemė grąžinama natūra nedelsiant” sisteminiu būdu, t. y. kartu su kitomis Įstatymo normomis, akivaizdu, kad ji nepaneigia būtinybės sprendžiant žemės grąžinimo natūra klausimus laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas tęsiasi jau nuo 1991 metų, ginčijamoji Įstatymo nuostata atlieka skatinamojo pobūdžio funkciją – nurodo nevilkinti, paspartinti žemės grąžinimo procesą, atitinkamais atvejais (pvz., kai grąžintinos žemės ribos yra aiškios) žemę grąžinti nedelsiant. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į ginčijamos nuostatos sąsają su konkrečiomis Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nėra pagrindo šią Įstatymo nuostatą vertinti kaip teikiančią privilegijų buvusiems savininkams kitų asmenų atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose jau ne kartą yra konstatavęs, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Remiantis ginčijama Įstatymo norma gali būti grąžinamas savininkui natūra gyvenamasis namas, kurio yra likę tik apie 40 procentų pagrindinių konstrukcijų, taigi iš esmės naujas nuosavybės teisių objektas. Vertinant šią normą pažymėtina ir tai, kad Įstatymas nenumato savininko, kuriam natūra grąžintas gyvenamasis namas, prievolės kompensuoti valstybei namo pagerinimo išlaidų, kaip buvo nustatyta prieš tai galiojusiame restitucijos įstatyme. Todėl ginčijama Įstatymo norma yra neteisinga ir kitų visuomenės narių atžvilgiu, kurių bendrai sukauptos lėšos buvo naudojamos savininkams grąžinamiems gyvenamiesiems namams pertvarkyti ir pagerinti.

Taigi yra pagrindo teigti, kad esamas įstatyminis sureguliavimas asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, teikia tam tikras privilegijas kitų visuomenės narių atžvilgiu. Todėl jis neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, jog visi asmenys įstatymui lygūs.

1996 m. balandžio 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegija kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 45 straipsnis ir 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją dalį. Įstatymo 45 straipsnyje nustatyti subjektai, kurių pareiškimui esant teismas iškelia bankroto bylą, o jo 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyti veiksmai, kuriuos teismas atlieka gavęs pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo. Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams. Civilinio proceso kodekse yra įtvirtinta šalių procesinė lygybė . Pareiškėjas teigė, kad minėtos Įstatymo normos pagal savo turinį aiškintinos kaip įpareigojančios, todėl gavęs Įstatymo 45 straipsnyje nustatyto subjekto pareiškimą teismas priima procesinį sprendimą ieškinį pateikusio subjekto naudai – iškelia banko bankroto bylą (45 straipsnis), Lietuvos banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių ir nustato jam atlyginimą (46 straipsnio antroji dalis), per 7 dienas priima nutartį iškelti banko bankroto bylą (46 straipsnio trečioji dalis). Todėl, pareiškėjo manymu, minėtos Įstatymo normos gali būti vertintinos kaip pažeidžiančios asmenų lygybės teismui principą.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pateiktus pareiškėjo argumentus konstatavo: Visų asmenų lygybės įstatymui principas – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „[…] konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims“.

Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo nuostata „teismui visi asmenys lygūs“ yra sudedamoji šio principo dalis. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygūs“.

Teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Pagal CPK

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4428 žodžiai iš 8854 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.