Įvadas
Kiekvieno normalaus žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina toks momentas, kai užduodamas klausimas apie egzistavimo pabaigą. Žmogus – iš kitų būtybių išsiskiria tuo, kad jo savimonė aiškiai skiria savęs subjekto, individualybės ar asmens santykį su objektu, jį supančia aplinka. Tai leidžia žmogui suvokti savo padėtį platesnio horizonto perspektyvoje ir net iškelti klausimą apie savo paties pradžią, prigimtį, tikslą ir kartu savo gyvenimo prasmę ir mirtį.
Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų laiko žmogų būtybe, turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas – laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime. Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip. Bet žmogus neišvengiamą savo mirtį nepriima ramiai kaip įprastą dalyką, priešingai, tai sukelia stiprų emocinį sukrėtimą, paliečia vidinio pasaulio gelmes.
Žmonijos požiūris į mirtį
Žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. “Apie mirusį arba gerai arba nieko.” – yra dažnai girdimas posakis.
Žmogus žino kad yra mirtingasis, bet vis tiek bijo numirti. “Kodėl? Kokia tos baimės prasmė?”.
Ciniškas požiūris į mirtį yra perkėlimas arba atvaizdavimas ciniško požiūrio į gyvenimą. Mirtis yra visko pabaiga, finalas. Tokio pesimizmo užslėptas tikslas yra tai, kad žmogui yra labai sudėtinga priimti tokią poziciją, prisipažinti kad mirtingas yra ne tik jo kūnas, bet ir siela. Žmogus pradeda ieškoti argumentų gynybai, bando paneigti tokią nuomonę, susimasto kas gi iš tikrųjų yra mirtis.
Mirties problema labai glaudžiai susijusi su religija ir tikėjimu. Vienas iš aspektų yra tikėjimas į pomirtinį gyvenimą arba žiūrint dar gyliau pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas.
Visi keliai veda į Romą. Visos mintys apie mirtį, jos esmę, pomirtinį gyvenimą veda prie minčių apie gyvenimo prasmę. Žmogus yra priverčiamas surasti atsakymus į klausymą “Kas yra mirtis?”, užimti aiškią poziciją nuo kurios gali labai priklausyti jo požiūris į kitas problemas, jo gyvenimo filosofija ir būdas.
Mirties objektas filosofijoje
Gyvenimas ir mirtis – amžinos temos žmonijos dvasiniame gyvenime bei visose jo srityse. Apie jas mąstė pranašai ir religijų pradininkai, filosofai ir moralistai, menininkai ir literatai, pedagogai ir medikai. Vargu ar atsiras suaugęs žmogus, kuris anksčiai ar vėliau nebuvo susimąstęs apie savo egzistavimo prasmę, neišvengiamą mirties artėjimą ir nemirtingumo pasiekimą. Šios mintys šauna į galvą vaikams ir jauniems žmonėms, apie ta šneka poezija ir proza, dramos ir tragedijos, laiškai ir dienoraščiai. Tik ankstyva vaikystė ir brandi senatvė atlaisvina žmogų nuo neišvengiamos problemos sprendimo. Bet tikrasis filosofavimas neišvengiamai vis grįžta ir grįžta prie šios amžinosios problemos. Visose filosofijos sistemose vienaip ar kitaip buvo sprendžiamas šis klausimas, o A. Šopenhaueris ( A. Schopenhauer) manė, kad mirtis – genijus, įkvėpėja.
Galima būtų pašnekėt apie gyvenimo triadą: gyvenimas – mirtis – nemirtingumas. Visos žmonijos dvasinės sistemos buvo kildinamos iš idėjos. Daugiausia dėmesio čia buvo skiriama mirčiai ir nemirtingumui pomirtiniame pasaulyje, o pats žmogiškasis gyvenimas buvo traktuojamas kaip akimirka, duota žmogui tam, kad jis deramai galėtų pasiruošti mirčiai bei amžinam gyvenimui.
Visais laikais apie gyvenimą žmonės pasisakydavo negatyviai: „Gyvenimas – kančia“ (Šopenhaueris ir kt.); „Gyvenimas – sapnas“ (Platonas , Paskalis); „Žmogiškasis gyvenimas apgailėtinas“ (Seneka); „Gyvenimas – kova ir klajojimas po dykumą“ (Markas Aurelijus); „Gyvenimas – tai idioto pasakėlė pasekta,/ Pilna tik pykčio, siutulio ir triukšmo./ O prasmės jame nerasi nė už grašį.“ (V. Šekspyras (W. Shakespeare)); Gyvenimas žmogaus ne kas kita, kaip pastovi iliuzija“ (Paskalis).
Graikų išminčius Epikūras skatino nebijoti mirties į šį klausimų klausimą bandė atsakyti taip: „Pratink save prie minties, kad mirtis su mumis neturi nieko bendro. Kai mes egzistuojam, mirties dar nėra, o kai mirtis yra – mes nebeegzistuojam.“