Monių statistikos
5 (100%) 1 vote

Monių statistikos

TURINYS

Pratarmė 3

1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4

1.1 Mikroekonominė ir įmonių statistika 4

1.2 Įmonių statistikos metodai 4

1.3 Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5

2. Įmonių statistikos organizavimas 8

2.1 Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos 8

2.2 Įmonių registras 10

2.3 Įmonių skirstymas 10

2.4 Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12

3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14

3.1 Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15

3.2 Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15

3.3 Gamybinių įrengimų statistika 16

3.4 Atsargų statistika 18

3.5 Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19

3.6 Darbo laiko naudojimo statistika 22

3.7 Darbo apmokėjimo statistika 22

3.8 Darbo produktyvumo statistika 24

4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28

4.1 Pramonės produkcijos sąvoka 29

4.2 Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29

4.3 Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30

4.4 Pramonės produkcijos indeksai 31

5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32

5.1 Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32

5.2 Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pajamų litui 35

5.3 Savikainos indeksai 35

5.4 Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36

5.5 Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37

5.6 Pelno apskaičiavimas 38

5.7 Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38

6. Įmonių veiklos efektyvumas 39

LITERATŪRA 41

Pratarmė

Įmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kuri kauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorine atsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimų įmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai ir valdymui.

Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanyti statistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimo principus, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį, indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonės verslo ir ekonomikos ypatumus.

Ši mokomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kurso programą, tačiau ja galės naudotis ir kitų specialybių studentai, besimokantys ūkio statistikos.

Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas su praktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistines atskaitas ir kitą norminę medžiagą.

Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas praktikumams.

Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veikla nuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę ir statistinę spaudą. 1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI

PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI

1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika

Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kita informacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti ir išvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia į mikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinės veiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį su kitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji gali būti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. Pagrindinės makroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygio statistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybos veiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas ir statistinių tyrimų atlikimas.

Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikos valdymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimo ir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse, indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonių verslo ir ekonomikos ypatumus.

Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai ir socialiniai procesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmonių išteklių valdymą; įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklos efektyvumą.

Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja. Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimo praktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.

1.2. Įmonių statistikos metodai

Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius, indeksus, koreliaciją, regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų, įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:

1. Statistinis identifikavimas.

2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.

3. Faktorinė indeksinė analizė.

4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai skaičiavimai.

5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.

6. Stebėjimas ir eksperimentas.

1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių statistinių
apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kai tirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominės teorijos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa, įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos teorinės sąvokos virsta rodikliais.

2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinės visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atlikti tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų ir Europos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytas įvairiais klasifikacijas.

3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčių tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz. kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi darbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinę ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.) analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais.

4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas.

Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui, nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atlikti sintetinius skaičiavimus.

Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemų metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių reiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikių prognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognozių skaičiavimai atliekami mikro lygmeniu.

5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimų atspirties taškas.

Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniai dalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo ir realizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarka numatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominių statistinių matų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūs dalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.

1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai

Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – tai užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei paslaugas.

Pagrindiniai jos bruožai:

Ÿ organizavinė vienybė, nes įmonė tam tikru būdu – organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

Ÿ tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną;

Ÿ atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja tam tikriems tikslams;

Ÿ turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu už įvairius įsipareigojimus;

Ÿ įmonė turi savo pavadinimą;

Ÿ operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.

Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.

Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nes pagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui, racionaliai, naudingai panaudoti turimus išteklius ir pasiekti maksimalų ūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbo sudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimai įmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:

InIiirhjthghj

Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų yra organiškai susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijų etapų: duomenų rinkimo arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo bei duomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis bei perspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.

Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jų ir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo, statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistinių skaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistinių skaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:



Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jų vaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos metodų vietą ir vaidmenį įmonėje susidaryti.

2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS

2.1. Įmonių
klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos

Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to, skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenų vartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę, išsamiausiai galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši atskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.).

Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į finansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties).

Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacija dažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms, organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena iš svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių ūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimami pinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų skaičius, jų kvalifikacija ir pan.

Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris) arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu.

Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonės ūkinę veiklą, yra šios:

Ÿ Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01;

Ÿ Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė);

Ÿ Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė);

Ÿ Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė);

·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti;

·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė, metinė).

2.2. Įmonių registras

Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka įregistruojama.

Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonės Registrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldos vykdomosios institucijos.

Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybės lėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas, draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komercinius bankus ir jų padalinius (filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jų statutus.

Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visų Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovauja registravimą atliekantiems registro tvarkytojams.

Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijoje registravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registro tvarkytojui.

Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė.

Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti registro tvarkytojui per 15 dienų.

Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų – Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusioms mokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo įstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.

2.3.Įmonių skirtymas

Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:

Ÿ gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai – pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų įmonės;

Ÿ teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;

Ÿ paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos;

Ÿ finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai;

Ÿ apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., įvairios draudimo bendrovės;

Ÿ vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų sektorių, pajamos už savo gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės).

Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993 m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindinius skyrius:

A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė

B. Žuvininkystė

C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas

D. Apdirbamoji pramonė

E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas

F. Statyba

G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas

H. Viešbučiai ir restoranai

I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai (telekomunikacija)

J. Finansinis tarpininkavimas

K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla

L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas

M. Švietimas

N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas

O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė
aptarnavimo veikla

P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla

Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla

Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia, kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės ir paslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybinių procesų.

Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairių rūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienos rūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirose patalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi kelias veiklas.

Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes ir paslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindinei veiklai.

Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuria didžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitos veiklos yra antrinės (papildomos).

Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslas parduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta produkcija yra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją.

Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį „Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m. gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.

2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagal Europos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių „Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (Europos Sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.), rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms.

NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijų veiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius, grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkinti atskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybė papildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660 poklasių.

Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRK skirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiems duomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudaro sąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenims palyginti.

NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osios redakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklos rūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“).

Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir NACE 1-osios redakcijos kode tarp antrojo ir trečiojo ženklų rašomas taškas, be to, ISIC 3-osios redakcijos standarte skaitmens „9“ reikšmė visada yra „kiti“, o NACE 1-osios redakcijos sistemoje devynetukas naudojamas kaip ir visi kiti skaičiai. Todėl galima sukurti daugiau padalinių.

Pagal nutarimą visos šalys-narės NACE 1-ąją redakciją privalo naudoti nuo 1993 m. sausio 1 d.

Praktiškai dauguma gamybinių vienetų užsiima įvairaus pobūdžio veikla. Todėl „Pagrindinės veiklos rūšies“ nustatymas teisinio subjekto veikloje yra būtinas skirstant juos pagal atitinkamus EVRK klasifikatoriaus padalinius. Pagrindinė veiklos rūšis yra nustatoma pagal taisyklę „iš viršaus į apačią“, kaip veiklos rūšis, kuri pagal sukuriamas pridėtinės vertės (pridėtinė vertė – tai bendrosios produkcijos vertė atėmus žaliavų ir kitų tarpinių sąnaudų kainą) dalį viršija visas kitas jo vykdomos veiklos rūšis. Pagrindinės veiklos rūšies sukuriamos pridėtinės veiklos dalis nebūtinai turi sudaryti 50 % ar daugiau gaunamos pridėtinės vertės dalies.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2547 žodžiai iš 8256 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.