Moralinio vertinimo kriterijai
5 (100%) 1 vote

Moralinio vertinimo kriterijai

TURINYS

Pratarmė………………………………………………………………………..

ĮVADAS……………………….

1. Tyrinėjimų apžvalga……………………………

2. Darbo tikslai……………………………………….

I Skyrius. RYŠYS TARP EGOIZMO IR ALTRUIZMO…………………

1. Visuomenė – žmogaus altruistinio elgesio pagrindas…………….

2. Žmogaus prigimtis kaip egoizmo ir altruizmo šaltinis……..

3. Egoizmas kaip altruizmo prielaida………..

II Skyrius. EGOIZMO SAMPRATA…………………………..

1. Egoizmo apibrėžimai

2. Racionalus ir etinis egoizmas

3. Egoistinis hedonizmas

III Skyrius. HELVECIJUS, T. HOBSAS IR baronas d’HOLBACH APIE EGOIZMĄ…..

1. Helvecijaus ir barono d’Holbach požiūris į egoizmą………………

2. Hobso požiūris į žmogaus prigimtį……………………………………..

IV Skyrius. ALTRUIZMAS SAMPRATA……………………………

1. Altruizmo ištakų ieškant…………….

2. Altruizmas – dorovės principas………..

3. Altruizmas ir I. Kanto etika………………

Išvados……………….

Šaltiniai ir literatūra……………

PRATARMĖ

Etika yra teorija apie moralę, kurios pagrindinės sąvokos tokios, kaip gėris, blogis, teisingumas, atspindi ir fiksuoja realius žmonių dorovinius santykius ir išreiškia istorinius jų poreikius. Būtent moralinė sąmonė nurodo, kaip žmonės privalo elgtis vieni kitų, kolektyvo, visuomenės atžvilgiu, kas privaloma, ir priešingai, ko nedera daryti, kokius savo asmenybės bruožus žmonės privalo ugdyti ar panašiai. Bet verta pastebėti, kad moralinė sąmonė veikia žmonių santykius tik tiek, kiek atskiras individas sugeba įsisavinti jos normas, reikalavimus bei principus. Skirtingos gyvenimo sąlygos, individualūs dvasiniai ypatumai ir kiti veiksniai lemia skirtingą dorovinių normų ir jų principų suvokimą.

Pasak Broniaus Kuzmicko, žmogaus doroviškai reikšmingų poelgių ir elgsenos skalė yra labai plati (6, 136). Ji apima, pavyzdžiui, nuoširdžiai duodamą labdarą, prigimtinių ir teisinių įstatymų laikymąsi, skatina ginti skriaudžiamųjų teises, protestuoti, prieš mūsų manymu, netinkamus ekonominius ar politinius sprendimus, pastūmėja remti kultūrinę veiklą, palaikyti naudingas visuomeninių organizacijų iniciatyvas (skurstančių šeimų šelpimas, blaivybės ugdymas, benamių gyvūnų globa) ir t. t.

Atsižvelgiant į tai, kad žmogus yra mąstanti būtybė, disponuojanti dorovinėmis nuostatomis, jis sugeba vertinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių poelgius, gyvenimo būdą, tikslus. Kasdieniniuose santykiuose žmonės įvairiais atvejais jaučia vieni kitiems simpatiją ar antipatiją, draugiškumą ir priešiškumą, pagarbą ar panieką ir pan. Šios patirties pagrindu formuojasi tokie dorovinę reikšmę turintys jausmai, kaip altruistiškumas, draugiškumas, meilė, jautrumas kitiems, ištikimybė, savitarpio pasitikėjimas, pagarba ir kita. Susidaro pastovūs įpročiai, tam tikras dominuojantis jausmiškas nusiteikimas kitų žmonių atžvilgiu, kurie gali išaugti į asmenybės dorovines savybes. Tačiau susiklosčius sudėtingesnėms dorovinėms situacijoms atskiro žmogaus subjektyvus vertinimas gali skirtis nuo vyraujančių normų. Pavyzdžiui, svarstant labai aktualią šiandienai aborto problemą. Tokiais atvejais nesugebėdamas adekvačiai įvertinti susiklosčiusios padėties asmuo vis tik yra linkęs siekti gėrio sau, taip atskleisdamas savo egoistinę prigimtį.

ĮVADAS

1. Tyrinėjimų apžvalga

Viena iš Lietuvoje prieinamų knygų, kurioje paliečiama egoizmo ir altruizmo tema, yra “Gėrio kontūrai”. Tai antologija, kurios sudarytojas Bronius Kuzmickas. Knygoje spausdinami XX amžiaus pasaulio autorių etikos darbai. Antologijoje spausdinama ir ištrauka, kuria mes rėmėmės rašydamos savo darbą, iš anglų filosofo Alfredo Juingo (Alfred Cyrill Ewing) veikalo “Etika”, kurioje aptariama egoistinio hedonizmo problema.

Rašant apie racionalų ir etinį egoizmą, buvo naudotasi angliška knyga „A Companion to ethics”. Šioje knygoje trumpai ir išsamiai yra išdėstyta egoizmo esmė.

Taip pat, rašydamos darbą, mes rėmėmės Lietuvoje prieinama Alasdairo Makintairo ( Alasdair MacIntyre ) knyga „Trumpa etikos istorija”. Šioje knygoje aptariama dorovės filosofijos istorija nuo Homero iki dvidešimto amžiaus. Mums įdomi solidi A. Makintairo T. Hobso ir Ž. Ž. Ruso kritika. Taip pat kalbėdamos apie Ž. Ž. Ruso rėmėmės Jono Balčiaus knyga „Etinės ir pedagoginės Ž. Ž. Ruso pažiūros“ bei paties filosofo rinktiniais raštais.

Dar vienas autorius, kuris savo darbe „The Invention of Autonomy” nemažai dėmesio skyrė egoizmo reikšmei, yra I.B.Schneewind. Būtent jis aptarė du autorius (Helvecijų ir baroną d’Holbach), kurie egoizmą traktavo kaip žmonių laimės šaltinį.

Enciklopedijose „The Encyclopedia of philosophy”, „Routledge Encyclopedia of philosophy” ir Otfried Höffe „Lexikon der Ethik” pateikiamas glaustas egoizmo ir altruizmo aptarimas.

T. Hobso veikalu „Leviatanas, arba bažnytinės ir pilietinės valstybės materija, forma ir valdžia” mes rėmėmės kaip šaltiniu, kuris atskleidžia mums įdomų T. Hobso požiūrį į žmogaus prigimtį. Šiame veikale T. Hobsas teigia, jog svarbiausia žmogaus
problema — savęs išsaugojimas. Prigimtinėje būklėje žmonės priešiški vieni kitiems. Paliktas vienas žmogus yra asocialus ir nesaugus. Žmogus, siekdamas išvengti šios būsenos, įkuria valstybę.

Išsamią ir įdomią egoizmo ir altruizmo santykio interpretaciją pateikė Albertas Šveiceris knygoje „Kultūra ir etika“. Jis išskyrė tris būdus, kuriais egoizmas ir altruizmas gali būti susiję, bei trumpai aptarė autorius palaikančius vieną ar kitą būdą.

Interneto puslapyje Ethics Updates mes radome daug etinio egoizmo pavyzdžių.

Altruizmo sampratą labai puikiai atskleidė Česlovas Kalenda straipsnyje „Altruizmas“. Šis autorius pastūmėjo giliau panagrinėti vokiečių filosofo Imanuelio Kanto požiūrį į etiką. Šaltiniu pasirinkome I. Kanto „Praktinio proto kritiką“. Įdomiai I. Kanto etiką vertina Džonas Rolsas ( John Rawls ) veikale „Lectures on the History of Moral Philosophy“.

2. Darbo tikslai

Mūsų pasirinkta tema „Moralinio vertinimo kriterijai: egoizmas / altruizmas“ pirmiausia inspiruoja psichologinį tyrimo aspektą, nes sąvokomis altruizmas / egozmas operuoja būtent psichologijos mokslas. Bet mūsų darbo tikslas — pažvelgti į šią problemą iš etinės-filosofinės pusės. Norėtume paminėti ir dar vieną galimą požiūrį į mūsų tiriamus moralinio vertinimo kriterijus, tai būtų ekonominė šio tyrimo objekto interpretacija.

Savo darbe norėtume atskleisti ryšį tarp egoizmo ir altruizmo. Stengsimės išanalizuoti pasirinktų filosofų ( Helvecijaus, T. Hobso, barono d’Holbach, I. Kanto, Ž. Ž. Ruso ) pažiūras į mūsų tiriamą problemą. Mes manome, kad tai yra iškiliausios amenybės, pasisakiusios šiais klausimais.

I. RYŠYS TARP EGOIZMO IR ALTRUIZMO

Pasak Alberto Šveicerio ( ) (17), egzistuoja trys būdai, kuriais galima paaiškinti ryšį tarp egoizmo ir altruizmo:

1. galima manyti, kad tai, kas altruistiška atsiranda visuomenėje, o vėliau altruizmą perima individas;

2. galima teigti, kad egoizmas ir altruizmas visais laikais yra būdingas žmogaus prigimčiai;

3. ir galų gale galima daryti prielaidą, kad tai, kas egoistiška žmogaus sąmonėje gali po truputį pereiti prie to, kas bus altruistiška.

Kad būtų galima pereiti nuo egoizmo prie altruizmo ir tokiu būdu logiškai pagrįsti malonumų etiką, epikūrininkai stengėsi prilyginti dvasinį malonumą materialiam. Tačiau minėtas autorius teigia, kad tokiu būdu jie pasiekė tiktai tai, kad etika netapo pesimistiška. Naujaisiais laikais tiek dvasiniai, tiek materialiniai malonumai įeina į vieną bendrą sąvoką – malonumai. Ir čia A. Šveiceris mato paradoksą. Tarp šių malonumo rūšių nėra ryšio. Jis nemano, kad kuris nors vienas malonumas gali tęstis kitame. Kuomet atsižvelgiant į etikos normas apeliuojama į kurią nors rūšį, tai ji ne tik kad nesustiprina kitos, bet greičiau ją pašalina. Dvasiniai malonumai teikia pasitenkinimą patys savaime. Sprendimą etiškai pasielgti žmogus priima arba dėl to, kad tokiu elgesiu tikisi pertvarkyti išorines savo būties sąlygas, arba jis taip elgdamasis jaučiasi laimingas vien jau dėl paties poelgio. Pastaruoju atveju žmogui suteikia laimės tai, kad jis gali būti dorovingas, poelgio naudingumas nėra toks svarbus. Tačiau šis autorius teigia, kad jeigu dvasinis malonumas negali organiškai sietis su materialiu, tai visos pastangos altruizmą pateikti kaip kilnesnį egoizmą yra bevertės.

1. Visuomenė – žmogaus altruistinio elgesio pagrindas

Požiūris, kad altruizmas yra veikimo principas, kurį individas perima iš visuomenės, būdingas Tomui Hobsui ( Thomas Hobbes ), Džonui Lokui ( John Locke ), Helvecijui (Claude Adrien Helvetius ) ir Džeremiui Bentamui ( Jeremy Bentham ).

Anot T. Hobso, atskiri individai turi įgalioti valstybę skatinti juos veikti vardan visos visuomenės. Jis įsitikinęs, kad tiktai tokiu būdu galima pasiekti visuotinį gėrį, kur atskirų individų egoizmas galės reikštis kitaip. Patys žmonės savarankiškai negali apriboti savo egoizmo ir pasiekti gerovės. Taigi jiems nieko daugiau nelieka, kaip išsirinkti kokį nors autoritetą, kuris juos jėga skatins elgtis altruistiškai. Tačiau išorinėmis priemonėmis organizuota visuomenė negali priversti atskirą individą veikti vardan visų gerovės. Taigi ji turi stengtis valdyti individą, paveikti jo intelektą. Į šį dalyką atsižvelgia ir Dž. Lokas. Jis teigia, kad Dievas ir visuomenė drauge verčia individą būti altruistišku, tuo pačiu apeliuodami į jo egoizmą. Jie numatė apdovanojimus už naudingus visuomenei veiksmus ir bausmes už kenkimą jai. Dievas apdovanojimus ir bausmes skiria tokius, kurie gali tęstis amžinai. Tuo tarpu visuomenė veikia dvejopai: ji naudojasi valdžia, kurią jai suteikia įstatymas, ir viešąja nuomone. Kadangi žmogų veikia įvairūs troškimai, jis privalo prisitaikyti prie normų, ginančių bendrą visų gerovę. Skirtumas tarp T. Hobso ir Dž. Loko yra tik tas, kad T. Hobsas individų “prižiūrėtojo” teisę suteikia visuomenei kaip vienetui, o Dž. Lokas šią teisę palieka ne tik visuomenei, bet ir dievui.

Helvecijaus nuomone, etikos negalima primesti individams, visuomenė gali išugdyti dorovingus principus žmoguje. Ji turi naudotis visais būdais, kuriais tik gali, kad trūkumai paveiktų žmogaus egoizmą. Pasak šio autoriaus, dažniausiai ji naudojasi
troškimu pasiekti šlovę ir pripažinimą. Visuomenės pagyrimas už kokį nors atliktą darbą, daugeliui individų tampa paskata ginti jos interesus. Helvecijus yra įsitikinęs, kad etika kyla iš entuziazmo, kurį žmoguje sužadina visuomenė. Šią poziciją palaiko ir Dž. Bentamas. Pastarasis autorius nesutinka, kad žmogus gali spręsti gėrio ir blogio klausimus. Jis mano, kad iš tikrųjų dorovingas žmogus perima etines normas iš visuomenės ir su didžiausiu noru vadovaujasi jomis. Dž. Bentamui svarbu tiksliai nustatyti, kas yra gera visiems. Kai šis dalykas bus aiškus, tuomet bus galima nustatyti etines normas. Šis autorius teigia, kad ten, kur pasibaigia įstatymo galia, visuomenei nelieka nieko daugiau, kaip tik visą laiką tikinti individą, jog veikdamas dėl kitų gerovės jis daro gera ir sau. Materialinė gerovė yra laikoma dvasinės gerovės pagrindu.

Dž. Bentamo pažiūros yra panašios į jau minėtų autorių koncepcijas. Jis sutinka su jais, kad dorovė kyla ne iš paties žmogaus. Norėdamas paaiškinti altruizmą, jis atima etiškumą iš žmogaus ir perleidžia jį visuomenei. A. Šveicerio žodžiais tariant, šie filosofai žmogų padaro marionete visuomenės rankose.

2. Žmogaus prigimtis kaip egoizmo ir altruizmo šaltinis

Altruizmo aiškinimas kaip kilnesnio egoizmo, atsirandančio veikiant protui arba patiriant visuomenės įtaką, daugelio autorių netenkina. Taip utilitaristai prieina išvados, kad altruizmas kaip ir egoizmas yra būdingas žmogaus prigimčiai. Šią poziciją palaiko Deividas Hiumas ( David Hume ) ir Adamas Smitas ( Adam Smith ).

D. Hiumas aukščiausiu moraliniu principu laiko visuotinę gerovę. Jis mano, kad vertinant veiksmus reikia atsižvelgti į tai, kiek jie pasitarnauja bendram gerovės didinimui. Jo koncepcijoje nėra tokio vertinimo kaip etiškas arba neetiškas. Žmones veikti vardan bendro gėrio skatina betarpiška užuojauta. Pasak D. Hiumo, žmonės ryžtasi veikti, nes jiems būdingas pritarimas kitų laimei ir panieka nelaimėms. Dorovingais mes tampame dėka simpatijos. D. Hiumo nuomone, betarpiška užuojauta jau glūdi žmogaus prigimtyje. Moralinį jausmą labiausiai sužadina žmonių meilė šlovei. Būtent ji leidžia mums pažvelgti į save kitų akimis. D. Hiumas teigia, kad troškimas įgyti kitų pagarbą skatina žmogų būti dorovingu.

A.Smitas taip pat kalba apie simpatiją. Šis autorius pastebi, kad mūsų sugebėjimas užjausti pasireiškia ne tik kaip sielvartavimas dėl kitų nelaimių, bet ir sukelia mintis, panašias į kitų. Mes jaučiame simpatiją arba antipatiją kitų veiksmams bei tuos veiksmus sukeliančiom priežastim. A. Smitas etiką laiko mūsų simpatijų produktu. Jis mano, kad būtent simpatija kitiems ir kitų veiksmams reguliuoja tarpusavio santykius. Taip pat jis yra įsitikinęs, kad simpatijos jausmą žmonėms suteikė Dievas, norėdamas, jog šis jausmas skatintų žmones veikti vardan visų gerovės. Kalbėdamas apie visų tautų gerovę, A. Smitas gerovės pagrindu laiko laisvai pasireiškiantį ir paklūstantį protui egoizmą.

D. Hiumo ir A. Smito nuopelnas yra tas, kad pabrėždami simpatijos reikšmę, jie bando surasti natūralų utilitarizmo pagrindimą. Dabar utilitarizmas tvirtina, kad altruizmas yra ne kas kita, kaip racionalus egoizmo sukilninimas, o visa tai kyla dėl visuomenės poreikio ir žmogaus instinkto.

Kalbant apie egoizmą ir altruizmą etikoje, svarbu paminėti XVIII amžiaus autorių Antonį Kuperį ( Anthony Acheley Cooper ), Shaftesbury grafą. Nors jis ir nesutinka su utilitaristų skelbiamomis pažiūromis, tačiau atvirai pripažįsta, kad etikos turinys vis dėlto yra utilitarinis. Jo nuomone, visoje būtyje egzistuoja harmonija, o pagrindinė žmogaus paskirtis yra savyje tą harmoniją išgyventi. Žmogus yra linkęs į kilnumą, altruizmą iš prigimties. Šis autorius teigia, kad pažinęs harmoniją, žmogus jau nebegalės jos atsisakyti ir tuomet aukos savo gėrį vardan kitų.

3. Egoizmas kaip altruizmo prielaida

Buvo kuriamos ir tokios teorijos, kur iš egoizmo buvo bandoma išvesti altruizmą. Šios teorijos yra psichologinės ir jose yra apeliuojama į žmogaus savęs paaukojimą. Kai kurie šių teorijų kūrėjai teigia, kad altruizmas gimsta tada, kai žmogus, gerai žinodamas savo interesus, pastoviai juos bando derinti su aplinkinių interesais. Visuomenės gerovė čia priklauso nuo jos narių dorovingumo, o žmogus savo gerbūvį pasiekti gali daug greičiau, jeigu pati visuomenė bus dorovinga. Tačiau iš to neišplaukia, kad individas tampa dorovingesniu, geriau pažindamas savo interesus. Individas neišnaudoja visuomenės vardan savo gerovės ta prasme, kad savo dorovingu elgesiu stiprina jos gerbūvį. Žmogus, kuris vadovaujasi tik savo egoizmu, veiks tik vardan savęs, tuo tarpu žmogus, kuriam būdingas kitokio tipo egoizmas, aukosis nematydamas sau naudos, bet padėdamas visuomenei. Taigi, gerai pažindamas savo egoizmą, žmogus sugebės jį paversti altruizmu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2288 žodžiai iš 7479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.