Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose todėl ir spręsti jas reikia ten
5 (100%) 1 vote

Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose todėl ir spręsti jas reikia ten

11213141

Įvadas

Ydos – blogio apraiškos

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yda apibrėžiama kaip ,,bloga ypatybė, kliauda, trūkumas“. Tai įvairios blogio apraiškos, dorybės priešybė. Ydos būdingos tiek pavieniams žmonėms, tiek grupėms ar kolektyvams. Jos labai gajos. Greitai plinta ir įgyja patvarių asmeninių įpročių jėgą, yra pavojingos, nes demoralizuoja žmogų, stumia jį į blogį, ardo šeimą, sukelia daug skausmo ir išgyvenimų artimiesiems, sunkina darbinę veiklą, stabdo pažangą. Nugalint ydas, tarpsta teigiami charakterio bruožai. Pavyzdžiui, norint įveikti tingėjimą, ugdomas darbštumas, norint nugalėti melą, skiepijamas teisingumas.

Niekas mūsų taip nevaržo, kaip mūsų ydos.

H. de Balzakas

Dvasinės žmogaus kultūros ugdymas nėra paprastas, epizodinis dalykas -tai nuoseklus, nuolatinis, kruopštus tėvų dėmesys vaikų auklėjimui. Dabar žengianti į gyvenimą karta mato ir matys dar daug blogio, kurį paliko pusę amžiaus trukęs sovietinis gyvenimas: tingėjimą, nesąžiningumą, emocinį nekultūringumą, estetinį skurdą, egoizmą ir kt. Todėl itin svarbu suvokti konkrečias blogio apraiškas ir pastoti joms kelią. Tai padaryti leidžia geras auklėjimas arba saviaukla.

Dažnai tėvai stebisi, iš kur atsiranda ,,sunkūs“ vaikai. O atsiranda jie šeimose, kuriose tėvai daugiau domisi savimi, o rūpintis vaikais neturi jėgų, noro ir laiko. Tokie tėvai stato namus, keičia baldus, perka, parduoda arba girtauja, o vaikų gyvenimas plaukia savo vaga. Tėvai į įvairius vaiko elgesio nukrypimus žiūri atlaidžiai, guodžiasi: ,,Toks amžius – išaugs“, ,,Kitų irgi ne geresni“ ir pan.

Vaikai mato, kad suaugusieji per daug savimi užimti, neturi laiko pažvelgti į jų vidaus pasaulį, neįstengia ir nesistengia jų suprasti. Jie greitai perpranta tėvų mąstyseną, elgseną ir taikosi prie aplinkybių. Jeigu nori, kad mama ar tėtis nesibartų. nepamokslautų, nebambėtų, – reikia nesipainioti jiems po kojų, kur nors dingti. Taip patogiau ir maloniau, užuot sėdėti prie knygų.

Vaikus, linkusius ,,slysti paviršiumi“, vengti darbo, ieškoti malonumų reikia griežčiau kontroliuoti ir ,,kiečiau“ prižiūrėti. Sunkus vaikas neturėtų tikėtis, kad išsisuks nuo darbo ar pareigos. Tada jis susitaikys su mintimi, kad nėra kur dingti -vis tiek reikės padaryti tai, kas reikia padaryti. Tėvai turi būti akyli, viską pastebėti. nes sunkūs vaikai nusižengdami nori patikrinti, ar tėvai apskritai juo domisi. Kartu reikia ugdyti tokius asmenybės bruožus, kaip atsakomybė, pareiga, sąžiningumas.

Žmogus yra ramiausias ir švenčiausias gyvulys, jeigu jis nenumalšintas tinkamo auklėjimo; be auklėjimo arba blogai išauklėtas, jis yra žiauriausias iš visų žemės gyvūnų.

Platonas

Mūsų vaikų bėdos prasideda namuose, todėl ir spręsti jas reikia ten.

Krikščionių teologijos apibrėžtos ydos, kurios laikomos visų kitų nuodėmių pagrindu, yra puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, persivalgymas ir tingumas, pyktis, pesimizmas ir puikybe.

Toliau aptarsime būdingesnes ydas ir jų šalinimo būdus.

Melas

Melas yra sąmoningai pasakyta netiesa. Tai labiausiai paplitusi yda. Daugkartinis melas virsta įpročiu, žmogaus charakterio savybe – melagingumu. Jam artimas veidmainiškumas, klastingumas, dviveidiškumas ir kt.

Melas apnuogina silpną sielą, bejėgį protą, ydingą charakterį.

J. Bekonas

Melas – sunki yda, rodanti žmogaus dvasinę menkystę ir žemą savigarbą. Jis pakerta tarpusavio pasitikėjimą, skleidžia įtarumą, trukdo bendrauti, ardo draugystę. Volteras taip rašė apie melą: ,,Mes dėl to melą laikome didžiausia gėda, kad iš visų blogų poelgių jį lengviausia nuslėpti ir paprasčiausia atlikti. Vaikų melas -pats pirmasis susvetimėjimo požymis. .

Melas — aplinkos poveikio ir auklėjimo padarinys, o ne įgimta savybė. Meluodamas vaikas iškreipia tiesą, tačiau ne kiekvienas jos iškreipimas yra smerktinas. Jeigu vaikas tai daro neturėdamas blogų motyvų, tokį melą reikia suprasti ir tinkamai reaguoti.

Melo priežastimi gali būti lengvabūdiškumas arba netgi geraširdiškumas; ne gana to, melu galima siekti ir tikrai gero tikslo, bet pats siekimo būdas vien savo forma yra žmogaus nusikaltimas sau pačiam ir niekšybė, kuri turi padaryti žmogų vertą neapykantos jo paties akyse.

I. Kantas

Už vaiko melo paprastai slypi žiaurūs tėvai. Melas neturėtų jokios prasmės, jei nebūtų jaučiama, kad tiesa pavojinga.

A. Adleris

Kovodami su melo apraiškomis, tėvai turėtų paisyti šių reikalavimų:

1. Kova su vaikų melu pradedama nuo savęs, f. y. nuo tėvų. Tėvai patys turi gerbti tiesą, nemeluoti vaikams, mokytojams. Jeigu jie sąmoningai verčia kaltę kitiems, patys atlieka už vaikus namų darbus, teisina be priežasties praleidinėjamas pamokas, rašinėja mokytojams fiktyvius raštelius, tai ir vaikai išmoksta meluoti, apgaudinėti. Negalima vaikams žadėti to, ko nebus įmanoma ištesėti. Kai tėvai taip elgiasi, tai ir vaikai ima gudrauti, slėpti, išsisukinėti, vengti viską pasakyti. Tėvai turi žinoti, kad vaikai labai gerai įsimena jų pažadus.

Melas dažniausiai atsiranda iš paprastų kasdieniškų tiesos iškraipymų, neaiškių, dviprasmiškų pasakymų ir pamažėl virsta įpročiu, netgi charakterio bruožu. Todėl tėvai turėtų vengti dviprasmybių, kad vaikai suvoktų aiškią melo ir
juokų, tiesos ir netiesos ribą.

2. Kiekvienu atveju reikia nustatyti ir salinti vaikų melo priežastis. Tai ir paprastas, ir kartu sunkus reikalavimas. Nevykdant jo, neįmanomas dorovinis vaiko tobulėjimas, nes iš melo išsirutulioja kitos ydos.

Vienas dalykas yra parodyti žmogui, kad jis klysta, o kitas- įskiepyti jam tiesą

Dž. Lokas

3. Negalima vaikų, ypač mažų, griežtai bausti už prasižengimus. Jeigu tėvai labai griežtai baudžia už kiekvieną smulkmeną, vaikus nuo jų pykčio ir galimų bausmių gelbsti melas. Prisipažinti ir atsiprašyti bijo, nes žino, kad vis tiek bus griežtai nubausti. Taip vaikas per melą patiria savisaugos džiaugsmą.

Vaikas rečiau meluoja, kai tėvai taktiškai reaguoja į pasakytą netiesą. Jeigu jis ką padarė ne taip ir prisipažino, tėvai turi būti atlaidesni – kitaip jis kitą kartą bijos sakyti tiesą. Kartu vaiko melas gali rodyti ne tik sąmoningą piktavališkumą, bet ir nepatyrimą, nemokėjimą pasirinkti.

4. Reikia padėti vaikams suvokti tiesą. Šis reikalavimas ypač aktualus bendraujant su mažais, trejų šešerių metų, vaikais, nes jiems dar sunku suvokti tiesą. Šiuo amžiaus tarpsniu geriau nesekti fantastinių bei absurdo pasakų. Reikia kantriai ir santūriai aiškinti, kad meluoti negalima. Pavyzdžiui, skaitydami pasaką apie septynis ožiukus, tėvai turėtų paaiškinti, kad vilkas yra negeras, nes jis apgavikas, kalba su ožiukais jų mamos balsu. Taip pat reikia ugdyti vaikų pastabumą, daugiau dėmesio kreipti į aplinkos tikrovės reiškinius, remtis konkrečiomis situacijomis i§ gyvenimo ir knygų.

Šiurkštumas

Tai neigiama žmogaus charakterio savybė, rodanti nepagarbą kitiems žmonėms, pasireiškianti atsikalbinėjimu, užgauliojimu, [žeidinėjimu, storžieviškumu, akiplėšiškumu, cinizmu, chuliganizmu. Šiurkštus vaikas stengiasi prievarta rodyti kitiems savo valią ar norus. Šiurkštumas paprastai atskleidžia žmogaus vidinio pasaulio skurdumą, dorovinį bukumą, nejautrumą.

Šiurkštus elgesys uždaro prieš mus visas duris į visas širdis

S. Smailsas

Šiurkštumas gali būti ir negebėjimo valdytis, kontroliuoti savo elgesį padarinys. Išorinis šiurkštumas dažniausiai reiškiasi nemaloniais žodžiais, įžeidžiančiomis replikomis, atgrasiais gestais. Toks elgesys rodo ir elementarios kultūros stoką.

Kai kurių tėvų manymu, bręsdami vaikai tampa šiurkštūs, įžūlūs ir žiaurūs. Tačiau taip nėra. Psichologai (K. Izardas, V. Kruteckis, N. Lukinas) daugeliu tyrimų įrodė, kad šiurkštumo šaknys glūdi šeimoje, t. y. toje terpėje, kurioje vaikas auga ir auklėjamas. Vaikystėje patirtas šiurkštumas vėliau trukdo suvokti tikrąsias dvasines vertybes, bendrauti su žmonėmis. Taigi, norėdami pakeisti šiurkščių vaikų elgesį, tėvai turi suprasti savo daromas auklėjimo klaidas ir jas šalinti. Be abejo, reikia atsižvelgti į brendimo laikotarpiu padidėjusį vaikų jautrumą, nervingumą.

Kartais šiurkštumas gali būti ne tik neišsiauklėjimo požymis, bet ir tam tikras švelnumo išgyvenimas. Pajutęs švelnumą, paauglys gali ir susigėsti, o dėl to pasidaryti atžarus.

Vaikai nemandagūs ir įžūlūs būna dėl įvairių priežasčių. Salindami šiurkštumo priežastis, tėvai turėtų:

1. Su vaiku elgtis taktiškai, neslopinti jo noro būti savarankiškam. Smulkmeniška tėvų globa, diktatoriški reikalavimai, vaiko nuomonės nepaisymas kompromituoja jį draugų akyse ir žadina priešinimąsi įvairiomis šiurkštumo formomis. Ypač griežtą protestą sukelia kategoriški draudimai: ,,Neleisiu!“, ,,Nei-si'“, ,,Negalima!“ Atgrasiai vaikai reaguoja ir tada, kai tėvai neteisingai kaltina, ,,profilaktiškai“ bara, nuolat moralizuoja. Reikia gerbti vaiką, skatinti jo savarankiškumą bei savigarbą, atsisakyti perdėtos globos, kantriai ir taktiškai taisyti jo elgesio klaidas, ugdyti teisingas dorovines pažiūras.

2. Patys tėvai visur ir visada turi elgtis kultūringai, rodyti vaikui pavyzdį. Vaikas įžūlėja mėgdžiodamas tėvus. Jeigu tėvas šiurkštus su motina ar kitais šeimos nariais. Jei motina dažniausiai tik barasi, visiems priekaištauja, tai ir vaikas tampa storžievis. Labai neigiamai veikia vieno iš tėvų (ypač abiejų) girtavimas, žema dvasinė kultūra, egoizmas, šiurkštumas, cinizmas, abipusė nepagarba. Konfliktiška aplinka taip pat nepalankiai atsiliepia dar negimusiam kūdikiui.

Kas negali pykti, tas nugali didžiausią priešą.

Publijus

3. Nustatyti vaikui tinkamą darbo ir poilsio tvarką. Jeigu vaikas neprižiūrimas, turi daug laisvo laiko, blogi draugai gali daryti jam neigiamą įtaką

4. Negalima iš vaiko tyčiotis, jo pašiepti. Tėvai neturėtų juoktis iš vaiko nerangumo, nemokėjimo gražiai stovėti, sėdėti, valgyti. Negalima kopijuoti vaiko manierų ir pašiepti vaiką jas demonstruojant. Šiukštu pravardžiuoti tinginiu, avigalviu, apsileidėliu. Nedera lyginti vaiko su kitais, nuolatos jį žeminti ir pan.

5. Teisingai išaiškinti vaikui kai kurias doroves sąvokas. Retkarčiais vaikas jas supranta klaidingai. Antai šiurkštumą ar įžūlumą paaugliai dažnai laiko suaugusių žmonių bruožu, vyriškumo įrodymu, todėl patys gėdijasi būti švelnūs ir jautrūs. Taigi vaikų šiurkštumas neretai būna tik savo nevertingumo, ribotumo ar įžeistos savimeilės kaukė. Tokie vaikai, kad ir labai keista. Jautriai reaguoja į jiems rodomą gerumą,
švelnumą. Tėvų gebėjimas skirti tikrą šiurkštumą nuo tariamo leidžia prasiskverbti į vaiko sielą ir ją tinkamai paveikti.

Egoizmas

Žmogaus gyvenimo orientacijos principas, kai pirmenybė teikiama asmeniniams interesams, vadinamas egoizmu (lot. ego – aš). Egoizmas, įsitvirtindamas žmogaus charakteryje, virsta egoistiškumu.

Kasdieniniame gyvenime egoistai dažniausiai būna niurgzliai, pavyduoliai, visada kažkuo skundžiasi. Jie žiūri tik sau naudos, nepaiso kitų, net pačių artimiausių žmonių interesų, bet kokiomis priemonėmis siekia garbės, karjeros, apdovanojimų.

Egoistas kitam jautrus tik tiek, kiek iš jo laukia naudos. Siekdamas savanaudiškų tikslų, dažnai nesiskaito su priemonėmis, būna savimyla. Egoistui sunku palaikyti gerus, nuoširdžius ryšius su kitais žmonėmis, paprastai jis įtarus, nepatiklus, kitų poelgiuose nuolat ieško slepiamos prasmės (kurios gali ir nebūti). Tai sąlygoja nedraugiškumą, priešiškumą, piktumą, pagiežingumą, kerštingumą ir pavydumą. Egoistas yra geros nuomonės apie save, jam būdingas neadekvatus savęs vertinimas. Egoizmas iškreipia, žaloja asmenybę, rodo, kad ji ne tik silpna, bet turi ir asocialių bruožų: nemoka bendrauti, padėti kitiems, jų suprasti ir atjausti. Egoistui svetima empatija.

Egoizmas nepakenčiamas, ir tie, kurie jo nenuslopino, o tik pridengia, visuomet verti neapykantos.

B. Paskalis

Egoizmas išugdomas nuo mažens. Pirmi vaiko tariami žodžiai yra ,,noriu“, ,,duok“, ,,man“. Netinkamai auklėjamo vaiko užgaidos didėja, ir tėvams vis sunkiau jas tenkinti. Iš pradžių vaikas reikalauja paimti jį ant rankų, pasupti, paskui — žaisliuko, saldainių ar kitų skanėstų, dar vėliau – džinsų, magnetofono, mašinos, galų gale – baldų, buto, mašinos. Egoistiškas mažylis gąsdina tėvus riksmu, paauglys spekuliuoja savo meile, o jaunuolis pasitelkia šiurkštumą, intrigas, melą.

Jūs duodate vaikui viską, ko jis reikalauja. Ir štai jis pamatė mėnulį ir reikalauja jo. Kaip jūs patenkinsite šį įnorį?

Ž. Ž. Ruso

Polinkis į egoizmą atsiranda tiek dėl vaiko amžiaus ypatumų (silpni slopinimo vyksmai, nesustiprėjusi valia, padidėjęs emocinis jautrumas), tiek dėl netinkamo auklėjimo (vaikas be saiko mylimas ir lepinamas, tenkinami visi jo norai, keliami nenuoseklūs reikalavimai, šeima neturi vienos nuomonės apie vaiko elgesį ir pan.). Kadangi egoizmui tarpti leidžia netinkamas auklėjimas, tėvai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos reikalavimus:

1. Suvokti ribą tarp kūdikio riksmo kaip fiziologinio signalo ir riksmo reikalavimo.

Jeigu vaikas verkia, vadinasi, jisai alkanas. Duokite jam kriaukšlelę juodos duonos. Toliau verkia? Nekreipkite dėmesio.

Dž. Lokas

2. Protingai derinti meilę su reiklumu. Ž. Ž. Ruso sakė: ,,Pirmosios vaikų ašaros – tai jų prašymai, bet jei neapsižiūrėsi. Jos greitai taps įsakymais“. Todėl tėvams nereikia būti pernelyg nuolankiems ir neprotingai geriems “

Egoizmas suveši, kai tėvai per daug gėrisi savo vaiku: koks jis protingas, koks geras, koks gražus, kiek moka eilėraščių ir pan. Pedagogikos teorija nenusistačiusi prieš vaikų gyrimą, tačiau tai daryti reikia saikingai ir tik tada, kai vaikas tikrai nusipelno. Taigi vaiką reikia girti ne už gabumus, gražumą ar kitką, bet už konkretų darbą.

Tas kuris mano, kad gali išsiversti be kitų, labai klysta; bet tas kuris mano, kad kiti negali apsieiti be jo, dar labiau klysta.

F. de Larošfuko

Medicinoje vartojama perdozavimo sąvoka reiškia: jei piktnaudžiaujama net geriausiais vaistais, tai jie pradeda organizmą veikti kaip nuodai. Panašiai vaiko sielą veikia ir, nereikli tėvų meilė.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2271 žodžiai iš 4507 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.