ŠIAULIŲ KOLEGIJA
SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Savarankiškas darbas Nr. 2
[pic]
(soc. darbas su šeima)
Darbą atliko: Ingrida Čaika, IISD
Tikrino: G.
Gerikaitė
Šiauliai
2003m.
Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
………………………………………3
Socialinė
našlaitystė………………………………………………………..
……………………….4
Situacija………………………………………………………….
…………………………………….. 5
Problemos sprendimo ir konsultavimo
eiga………………………………………………….6
Išvados ir
pasiūlymai…………………………………………………………
……………………..7
Literatūra…………………………………………………………
………………………………………8
Įvadas
Kai šeimos narys miršta, vaikai reaguoja skirtingai nei suaugę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę –
dažniausiai paveikti filmukų ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojai
miršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo 5 ir 9 metų jau labiau suvokia mirties
negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kam
nors, ką jie pažįsta.
Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką apsunkina tai, kad kiti
šeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų.
Svarbu žinoti galimas vaikų reakcijas, o taip pat pavojaus
signalus, kada vaikui reikalinga pagalba.
Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties
faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti kitų
problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti
verčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje nors
ceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar pan.
Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai
liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima liūdesį rodyti.
Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yra
natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaizdamas
agresyvius žaidimus, jįė gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis
gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.
Kaltė. Mažesni vaikai, dėl savo magiško mąstymo tiki, kad jie yra
visko, kas atsitinka priežastis. Jie gali prasimanyti, kad brolis ar sesuo,
mama ar tėtė mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi
tas „noras“ išsipildė.
Socialinė našlaitystė
Socialinė našlaitystė, kaip reiškinys, tampa labai opi. Vaikai,
priskiriami socialiniams našlaičiams, turi gyvus tėvus. Kodėl tėvai ar
dažniausiai vienišos mamos palieka savo vaikus? Kokios priežastys?
I.Leliūgienė knygoje „Žmogus ir socialinė aplinka“ teigia, kas
socialinė našlaitystė žinoma nuo senų laikų. Jau tada iškildavo klausimas:
kas tokiais vaikais pasirūpins, juos išlaikys, auklės? Mokslinėje
literatūroje našlaičių prieglaudos minimos jau IV – V amžiuje. Šiose
prieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų,
pamestinukais bei tėvų paliktais vaikais.
Socialinė, ekonominė ir politinė situacijabet kurioje šalyje lemia
visų tos šalies žmonių gyvenimo gerovę. Nuo to priklauso, ar šeima
ateinančio į šį pasaulį kūdikio lauks su džiaugsmu ar su nerimu, kurį dar
labiau padidins rūpestis dėl papildomų išlaidų.
Tyrinėjant socialinės našlaitystės reiškinį pastebėta, kad adugelis
motinų, kurios atsisakė savo vaikų, pačios augo nedarniose šeimose. Joms
nuo vaikystės buvo skiepijamas neigiamas požiūris į vyro ir moters
santykius. Dauguma tokių moterų kaip asmenybės formavosi savotiškoje
subkultūroje. Dalis jų vaikystėje kentėjo nuo artimųjų pažeminimų,
išnaudojimo, abejingumo, seksualinio priekabiavimo, smurto.
Vaikams labai didelę reikšmę turi motinos auklėjimas. Prievarta ir
motinos patyčios mergaitei įskiepija klaidingą požiūrį į motinystę,
sumenkina jos svarbą. Mokslininkai pastebėjo, kad tokios mergaitės jau nuo
vaikystės yra agresyvios ir netolerantiškos. Jos savo problemas sprendžia
kumščiais ir grubumu. Vėliau, kai pačios tampa motinomis, tomis pačiomis
priemonėmis sprendžia konfliktus su savo vaikais.
Labai jauna mama dažnai atsisako savo kūdikio, nes pasirodo
nesugebanti priimti naujagimio emocinių ir ekspresyvinių signalų. Tokia
motina neatsako į savo kūdikio
šauksmą, nes ji tam morališkai
nepasiruošusi, ji nemoka elgtis ir dažniausiai net nenori mokėti. Ką tik į
pasaulį atėjęs vaikutis ieško atramos, šiltų rankų ir širdies plakimo. Jis
ieško mamos. Bet mama jo negirdi, todėl ryšys nutrūksta tik perkirpus
virkštelę. Vaikas pasilieka vienas. Tai pirmas, bet labai stiprus
naujagimiui stresas; artėjančios nemeilės ir abejingumo pradžia.
Situacija
Netoli mano gyvenvietės esnančiame kaime, prieš 3 metus įvyko
didelė nelaimė, nes trys mergaitės tapo našlaitėmis, jų tėveliai vieno
nelaimingo atsitikimo metu per autokatastrofą žuvo. Ši tragedija sukrėtė
visus aplinkinius miestelius bei kaimus. Pats didžiausias klausimas buvo:
kur dėsis mergaitės, kas jas užaugins ir jomis pasirūpins? Kitas dalykas
kas labiausiai sukrėtė tai, kad mergaitės buvo paliktos antrame plane, nes
visi giminės ir artimieji puolė savintis viską kas tuose namuose buvo, mat
jie turėjo nuosavą būstą. Skaudžiausia buvo tai, kad niekas neguodė