Naudinga
5 (100%) 1 vote

Naudinga

1.Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Psichologijos uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje, aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios žmonių elgsenos ypatybes.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Psichologijai kaip mokslui būdinga:

1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:

a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas, kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pan.)

b) motorika ir judesiai

c) kalbinės reakcijos

d) gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis, piešiniai ir kt.).

2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.

3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai, kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti būsimus faktus.

4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai.

5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pvz. psichologijoje žodis ‘suvokti’ – tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą.

Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius.Sąmonė yra tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone.

Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai,visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais (ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t.)

Psichologijos šakos:

I.Fundamentalioji:

1.Bendroji psichologija. Aiškina pagrindines psichologijos problemas, jos tikslus, metodus ir kt.

2.Socialinė psichologija tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus).

3.Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija duoda vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir senstančio žmogaus psichikos pažinimą.

4.Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimas, bandant paaiškinti ir pažinti gyvūnų elgesį.

5.Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus, tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai.

6.Patopsichologija nagrinėja žmogaus psichikos sutrikimus.

II.Taikomoji:

1.Darbo ir inžinierinė tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

2.Pedagoginė tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

3.Šeimos–analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos tarpusavio ryšius, tėvystės/motinystės aspektus. 4.Kūrybos (inovacijų) – aiškina mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumą, kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.

5.Sporto – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, tiria sportininkų elgesį varžybose.

6.Vadovavimo tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko spęsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

7.Organizacinė – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

Psichologijos kryptys:

1.Struktūralizmas. Atstovai V.Vuntas, E.Tičineris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2.Funkcionalizmas. Atstovai V.Džeimsas, R.Vudvortsas, F.Spenseris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.

3.Biheviorizmas. Atstovai Dž. Votsonas, E.Torndaikas. Jie iškėlė idėją, kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4.Geštaltpsichologija. Atstovai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris. Jie tyrė suvokimą ir atmintį.

5.Psichoanalizė. Atstovai Z.Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), superego(sąmoningas).

6.Neopsichoanalizė. Atstovai A.Adleris, K.Jungas, K.Horni, E.Fromas, E.Eriksonas. Jie pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę.

7.Kognityvinė (šiuolaikinė
psich.kryptis). Atstovai U.Neiseris, S.Stenbergas. Įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai.

8.Humanistinė. Atstovai A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis. jie iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save.(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas).

Šiuolaikinė psichologija yra žinių sistema, apimanti įvairias psichinės tikrovės sritis. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plečiasi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių.

Psichologijos vieta mokslu sistemoje.

Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai, todėl ji susijusi su visais mokslais, kurie 1 ar kt.aspektu liečia žmogaus egzistencijos problemas: filosofija, sociologija, biologija, pedagogika ir kt. Specifinė psichologijos ryšių su kt.mokslais priežastis – visus mokslus kuria žmonės savo psichinių ir fizinių pastangų dėka – jusdami ir suvokdami tikrovę, mąstydami ir apibendrindami, t.t.motyvų skatinami pasirinkdami tyrimų kryptis. Bet koks mokslinis pažinimas – sudėtinga psichinė veikla, kuri gali būti psichologijos mokslo objektas. Dėl to psichologijos žinios – kiek1 mokslo sudėtinė dalis.

Su filosofija. Psichologija ilgai buvo filosofijos mokslo šaka,o dabar jos teorijos remiasi bendriausiais tikrovės supratimo teiginiais, aiškinamais filosofijoje.

Su pedagogika. Pedagogika negali tyrinėti ugdymo problemų, nepažindama psichinių reiškinių

Su žmogaus nervų sistemos fiziologija. Ši mokslo sritis tiria nervų sistemos gyvybinius procesus, kurie sudaro pagrindą žmogaus jutimams, atminčiai, emocijoms ir kitiems psichiniams reiškiniams.

Su biologija, fizika. Nepažįstant organizmo valdymo psichinių ypatybių, negalima tirti atskirose organizmo sistemose vykstančių procesų.

Psichologija tyrimams, jų interpretavimui naudojama matematika, kibernetika.

Dėl įvairių mokslų glaudaus bendradarbiavimo su psichologija atsiranda hibridiniai mokslai – psichofiziologija, psichofizika, psichobiologija, psicholingvistika ir psichofizika, farmokologija ir kt.

Psichologija ir edukologija

Psichologijos žinios reikalingos, norint patobulinti bet kokią žmonių veiklos sritį, kur žmogus veikia savo dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Ypač reikšmingas psichologijos vaidmuo tėvų bei pedagoginėje veikloje. Norint ugdyti jaunąją kartą, koreguoti suaugusių žmonių elgseną, tobulinti patį save, būtina sąlyga –gerai pažinti ugdymo objektą. Šiam patyrimui neužtenka praktinės psichologijos, gaunamos iš bendravimo praktikos, reikia ir šiuolaikinės mokslinės psichologijos žinių.

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai.

Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla(naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną konkretų atvejį.) Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti 3 mokslinio tyrimo strategijas:

1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, savižiną ir t.t. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.

2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

3. Koreliacinis tyrimas naudojamas, kai ieškomas ryšys tarp t.t.psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Išskiriami duomenų rinkimo ir matavimo būdai-metodai:

1.Stebėjimas–tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tiksliai suvokia daiktus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, naudojama aparatūra, stebimus duomenis reikia tiksliai apibrėžti, o faktus tiksliai fiksuoti ir klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.

Faktai renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:

a)stebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą(tyrėjas nėra suvokiamas);

b)stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose, kurios yra artimos natūralioms(aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius);

c)stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje

d) Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. ir stebėti tos gr. narius ‘iš vidaus’.

2.Apklausa–duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu/raštu atsakant į klausimus. Apklausa raštu –anketos, klausimynai, žodžiu–pokalbiai, interviu. Informaciją apie žm.žinias iš savižinos srities. Silpnoji pusė–tai subjektyvumas.

3.Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal t.t.kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t.).

Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti:

•žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą;

•gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui;

•asmenybės testai skiriami: asmenybės klausimynus ir
projekcinius testus (daugiaprasmės užduotys).

Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:

1. asociacinius, kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai (Roršacho testas). Tiriamąjam reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę.

2. interpretacinius, kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešiniu arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis ištartų panašioje situacijoje.

3. ekspresyvinius testus, kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška (nupiešti namą, medį, žmogų arba fantastinį gyvūną. Tiriamasis negali įspėti testo tikslo, todėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė – organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos (adaptuojasi). Asmenybe tampama.

Asmenybės vystymąsi lemiantys veiksniai grupuojami:

1. endogeninius (vidinės kilmės). Paveldimumas ir brendimas.

2. egzogeninius (išorinės kilmės). Aplinkos poveikiai, individas vienus įsisavina, kitus atmeta.

Išmokimas. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė–visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Žmogus formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį–ideologinį kryptingumą bei nusistatymą, jo santykių stilių – žmogaus charakterį. T.t.momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas.

Prieštaravimai, skatinantys asmenybės vystymąsi:

1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai.

2) vidiniai prieštaravimai. Žmogaus siekimai neatitinka sugebėjimų, m-kloje žinių, įgūdžių įsisavinimo tempo skirtumai; įgimtų ir įgyjamų savybių neatitikimas.

Asmenybės psichikos lygiai:

» id – impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;

» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id.

» Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis.

Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Struktūrinės dalys:

• poreikių, motyvacijos ir valios sfera

• temperamentas ir charakteris

• sugebėjimai.

• sąžinė

Asmenybės kryptingumą (dominuojančius santykius) galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek1 asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).

Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Poreikiai skirstomi:.

Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara, jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti.

Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę.

Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai – artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.

Motyvų hierarchija.

• Saviraiškos

• Įsitvirtinimo

• Afiliacijos

• Saugos

• Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių.

Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai):

A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.),

B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.

Norint parodyti temperamento įtaką, pabrėžiami skiriamieji temperamento požymiai:

1) temperamento ypatybės daro įtaką įv.žmogaus veiklos sritims (skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;

2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba visą gyvenimą;

3) temperamento savybės yra dėsningai susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas jas mažai pakeičia.

Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų
siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.

Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:

1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis)/mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus pergyvenimus (kentėjimą).

2. Reaktyvumas. Kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis / vidinis to paties stiprumo poveikis.

3. Aktyvumas. Kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis tikslams pasiekti.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar nuo vidinių aplinkybių.

5. Reakcijų tempas. Įv.psichinių reakcijų ir procesų greitis: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos.

6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.

7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė introvertiškumas. Kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai (ekstravertiškumas -emocinį stabilumas) ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi (introvertiškumas – neurotizmas).

Temperamentų tipai:

Sangvinikas. Labai reaktyvus, nesensityvus, aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra, labai plastiškas, ekstravertiškas.

Cholerikas. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą.

Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas, aktyvumas viršija reaktyvumą, rigidiškas, introvertiškas.

Melancholikas. Labai sensityvus ir jautrus, reaktyvumas silpnas, rigidiškas, introvertiškas.

Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys sk.aplinkoje, gali turėti visiškai sk.charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas (pasaulėžiūra,jausmai,intelektas).

Charakterio struktūra.

1. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu.

2. Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių.

3. Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių (pažinimo, jausmų, valios, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimų, veiklos manieros ir kt.) junginys.

4. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu, svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo savybių. Charakterį sudaro daugybė bruožų, kurie turi savitarpio sąsajų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2663 žodžiai iš 8818 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.