Naudinga
5 (100%) 1 vote

Naudinga

1121314151617181

1.Psichologijos objektas, šakos, kryptys, uždaviniai ir reikšmė, vieta mokslų sistemoje. Psichologija ir edukologija.

Psichologijos uždavinys – tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje, aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios žmonių elgsenos ypatybes.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Psichologijai kaip mokslui būdinga:

1.Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija kaip savarankiškas mokslas remiasi empiriniu (gr. empeiria- pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai, tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota elgsenos lygiai:

a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas, kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pan.)

b) motorika ir judesiai

c) kalbinės reakcijos

d) gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis, piešiniai ir kt.).

2.Mokslas siekia ir ne tik aprašyti surinktus faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką suklasifikuoti, reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama.

3.Kiekvienas mokslas turi teorijas. Teorija – tai apibendrinantys teiginiai, kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti būsimus faktus.

4.Psichologija turi savo mokslinius metodus t.y.būdus, kuriais yra renkami ją dominantys faktai.

5.Kiekvienas mokslas turi specialius terminus – žodžius, kurie turi tikslią apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pvz. psichologijoje žodis ‘suvokti’ – tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą.

Psichologijos objektas-psichika: SĄMONĖ ir PASĄMONĖ.

Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius.Sąmonė yra tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas, vadinamas savimone.

Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai sapnai, hipnozės reiškiniai,visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais (ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t.)

Psichologijos šakos:

I.Fundamentalioji:

1.Bendroji psichologija. Aiškina pagrindines psichologijos problemas, jos tikslus, metodus ir kt.

2.Socialinė psichologija tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą (kaip suvokiame, vertiname save bei kitus).

3.Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija duoda vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir senstančio žmogaus psichikos pažinimą.

4.Zoopsichologija – gyvūnų psichikos tyrimas, bandant paaiškinti ir pažinti gyvūnų elgesį.

5.Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų psichologinius aspektus, tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai.

6.Patopsichologija nagrinėja žmogaus psichikos sutrikimus.

II.Taikomoji:

1.Darbo ir inžinierinė tyrinėja profesines asmenybės ypatybes, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

2.Pedagoginė tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

3.Šeimos–analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos tarpusavio ryšius, tėvystės/motinystės aspektus. 4.Kūrybos (inovacijų) – aiškina mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumą, kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.

5.Sporto – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, tiria sportininkų elgesį varžybose.

6.Vadovavimo tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko spęsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

7.Organizacinė – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

Psichologijos kryptys:

1.Struktūralizmas. Atstovai V.Vuntas, E.Tičineris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonę, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galiam suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungdamiesi sudaro sąmonės turinį.

2.Funkcionalizmas. Atstovai V.Džeimsas, R.Vudvortsas, F.Spenseris. Jie teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.

3.Biheviorizmas. Atstovai Dž. Votsonas, E.Torndaikas. Jie iškėlė idėją, kad, jog psichologija turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas.

4.Geštaltpsichologija. Atstovai V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris. Jie tyrė suvokimą ir atmintį.

5.Psichoanalizė. Atstovai Z.Froidas. Bandė atskleisti ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogaus psichikoje išskiriami trys lygmenys: id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), superego(sąmoningas).

6.Neopsichoanalizė. Atstovai A.Adleris, K.Jungas, K.Horni, E.Fromas, E.Eriksonas. Jie pabrėžė socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. ARBA Jie, neatmesdami nesąmoningų reiškinių vaidmens psichikoje, iškėlė ir socialinės bei kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, reikšmę.

7.Kognityvinė (šiuolaikinė
psich.kryptis). Atstovai U.Neiseris, S.Stenbergas. Įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai.

8.Humanistinė. Atstovai A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis. jie iškėlė asmenybės reikšmę, jos sugebėjimus siekti didelių vertybių, pažinti save.(Uždavinys – rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas).

Šiuolaikinė psichologija yra žinių sistema, apimanti įvairias psichinės tikrovės sritis. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plečiasi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių.

Psichologijos vieta mokslu sistemoje.

Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai, todėl ji susijusi su visais mokslais, kurie 1 ar kt.aspektu liečia žmogaus egzistencijos problemas: filosofija, sociologija, biologija, pedagogika ir kt. Specifinė psichologijos ryšių su kt.mokslais priežastis – visus mokslus kuria žmonės savo psichinių ir fizinių pastangų dėka – jusdami ir suvokdami tikrovę, mąstydami ir apibendrindami, t.t.motyvų skatinami pasirinkdami tyrimų kryptis. Bet koks mokslinis pažinimas – sudėtinga psichinė veikla, kuri gali būti psichologijos mokslo objektas. Dėl to psichologijos žinios – kiek1 mokslo sudėtinė dalis.

Su filosofija. Psichologija ilgai buvo filosofijos mokslo šaka,o dabar jos teorijos remiasi bendriausiais tikrovės supratimo teiginiais, aiškinamais filosofijoje.

Su pedagogika. Pedagogika negali tyrinėti ugdymo problemų, nepažindama psichinių reiškinių

Su žmogaus nervų sistemos fiziologija. Ši mokslo sritis tiria nervų sistemos gyvybinius procesus, kurie sudaro pagrindą žmogaus jutimams, atminčiai, emocijoms ir kitiems psichiniams reiškiniams.

Su biologija, fizika. Nepažįstant organizmo valdymo psichinių ypatybių, negalima tirti atskirose organizmo sistemose vykstančių procesų.

Psichologija tyrimams, jų interpretavimui naudojama matematika, kibernetika.

Dėl įvairių mokslų glaudaus bendradarbiavimo su psichologija atsiranda hibridiniai mokslai – psichofiziologija, psichofizika, psichobiologija, psicholingvistika ir psichofizika, farmokologija ir kt.

Psichologija ir edukologija

Psichologijos žinios reikalingos, norint patobulinti bet kokią žmonių veiklos sritį, kur žmogus veikia savo dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Ypač reikšmingas psichologijos vaidmuo tėvų bei pedagoginėje veikloje. Norint ugdyti jaunąją kartą, koreguoti suaugusių žmonių elgseną, tobulinti patį save, būtina sąlyga –gerai pažinti ugdymo objektą. Šiam patyrimui neužtenka praktinės psichologijos, gaunamos iš bendravimo praktikos, reikia ir šiuolaikinės mokslinės psichologijos žinių.

2. Psichikos tyrimo galimybės ir būdai. Specifiniai raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai.

Psichodiagnostika – psichologo praktiko veikla(naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną konkretų atvejį.) Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi, tuo kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto būvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuluoti dėsnius, kurti arba patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama pasiekti tai, kas nauja, nežinoma. Psichologijoje galime išskirti 3 mokslinio tyrimo strategijas:

1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti duomenų apie elgesį, savižiną ir t.t. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.

2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

3. Koreliacinis tyrimas naudojamas, kai ieškomas ryšys tarp t.t.psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Išskiriami duomenų rinkimo ir matavimo būdai-metodai:

1.Stebėjimas–tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tiksliai suvokia daiktus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, naudojama aparatūra, stebimus duomenis reikia tiksliai apibrėžti, o faktus tiksliai fiksuoti ir klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.

Faktai renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis:

a)stebėjimas natūraliose gyvenimo sąlygose, kai nesikišame į stebėjimą(tyrėjas nėra suvokiamas);

b)stebėjimas tyrėjo sudarytose sąlygose, kurios yra artimos natūralioms(aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius);

c)stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje

d) Stebėjimas dalyvaujant tyrėjui. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią gr. ir stebėti tos gr. narius ‘iš vidaus’.

2.Apklausa–duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu/raštu atsakant į klausimus. Apklausa raštu –anketos, klausimynai, žodžiu–pokalbiai, interviu. Informaciją apie žm.žinias iš savižinos srities. Silpnoji pusė–tai subjektyvumas.

3.Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal t.t.kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį ir t.t.).

Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti:

•žinių testai skirti nustatyti mokymo metodų efektyvumą;

•gabumų testai skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui;

•asmenybės testai skiriami: asmenybės klausimynus ir
projekcinius testus (daugiaprasmės užduotys).

Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:

1. asociacinius, kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai (Roršacho testas). Tiriamąjam reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę.

2. interpretacinius, kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešiniu arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis ištartų panašioje situacijoje.

3. ekspresyvinius testus, kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška (nupiešti namą, medį, žmogų arba fantastinį gyvūną. Tiriamasis negali įspėti testo tikslo, todėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė.

3. Asmenybė, jos struktūra, aktyvumo formos. Poreikių, kaip asmenybės raidos varomosios jėgos hierarchinė struktūra. Asmenybės motyvacinė sfera (kryptingumas).

Asmenybė – organizuota visuma, kuri turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos (adaptuojasi). Asmenybe tampama.

Asmenybės vystymąsi lemiantys veiksniai grupuojami:

1. endogeninius (vidinės kilmės). Paveldimumas ir brendimas.

2. egzogeninius (išorinės kilmės). Aplinkos poveikiai, individas vienus įsisavina, kitus atmeta.

Išmokimas. Juo įgyjama individuali patirtis. Asmenybei vystantis, individualioji ir istorinė–visuomeninė patirtis susilieja į vieningą visumą. Žmogus formuoja savyje motyvaciją, kuri sudaro jo gyvenimiškąjį ir filosofinį–ideologinį kryptingumą bei nusistatymą, jo santykių stilių – žmogaus charakterį. T.t.momentu žmoguje pradeda veikti prieštaravimų įveikimo mechanizmas, kurį sudaro saviaukla, vaizduotė ir kūryba, valia ir mąstymas.

Prieštaravimai, skatinantys asmenybės vystymąsi:

1) asmenybės ir aplinkos prieštaravimai.

2) vidiniai prieštaravimai. Žmogaus siekimai neatitinka sugebėjimų, m-kloje žinių, įgūdžių įsisavinimo tempo skirtumai; įgimtų ir įgyjamų savybių neatitikimas.

Asmenybės psichikos lygiai:

» id – impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai;

» ego – realybės lygmuo. Jis tramdo id.

» Superego – žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis.

Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Struktūrinės dalys:

• poreikių, motyvacijos ir valios sfera

• temperamentas ir charakteris

• sugebėjimai.

• sąžinė

Asmenybės kryptingumą (dominuojančius santykius) galime apibrėžti pagal:

1. požiūrį į kitus žmones

2. požiūrį į save

3. požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek1 asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).

Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. Poreikiai skirstomi:.

Biologiniai poreikiai (maisto, vandens) susiję su biologine organizmo sandara, jų patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti.

Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos) verčia žmogų augti kaip asmenybę.

Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai – artimi, betarpiški ir tolimesni. Poreikiui patenkinti reikalingi betarpiški įgūdžiai.

Motyvų hierarchija.

• Saviraiškos

• Įsitvirtinimo

• Afiliacijos

• Saugos

• Biologiniai

Motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių. Gyvybiškai svarbūs asmenybei biologiniai motyvai yra piramidės apačioje, kuo aukštesnis yra motyvas, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Kai patenkinami žemesnieji motyvai, tik tada atsiranda aukštesnių.

Dvejopo pobūdžio motyvai (poreikiai):

A – bazinis (potraukis artimiau bendrauti, draugauti, meilė, įvairios gr.),

B – būties (nukreipti į gėrį, grožį, pažinimą). Būties motyvų žmogus negali patenkinti iki galo.

4.Temperamentas, charakteris ir sugebėjimai asmenybės struktūroje. Ugdymo individualizavimas.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.

Norint parodyti temperamento įtaką, pabrėžiami skiriamieji temperamento požymiai:

1) temperamento ypatybės daro įtaką įv.žmogaus veiklos sritims (skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;

2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba visą gyvenimą;

3) temperamento savybės yra dėsningai susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas jas mažai pakeičia.

Kiek1 žmogus turi įvairių ypatybių dominuojant kurio nors 1 temperamento savybėms. Kiek1 temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiose veiklos rūšyse. Temperamentų pakeisti neįmanoma ir nėra tikslo, geriau adaptuotis prie aplinkos ir vieni prie kitų būdami skirtingų temperamentų. Bet ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų
siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.

Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:

1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis)/mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus pergyvenimus (kentėjimą).

2. Reaktyvumas. Kokio stiprumo emocijos sukelia žmogui išorinis / vidinis to paties stiprumo poveikis.

3. Aktyvumas. Kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis tikslams pasiekti.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių ar nuo vidinių aplinkybių.

5. Reakcijų tempas. Įv.psichinių reakcijų ir procesų greitis: judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos.

6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.

7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė introvertiškumas. Kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – momento išoriniai įspūdžiai (ekstravertiškumas -emocinį stabilumas) ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi (introvertiškumas – neurotizmas).

Temperamentų tipai:

Sangvinikas. Labai reaktyvus, nesensityvus, aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra, labai plastiškas, ekstravertiškas.

Cholerikas. Sensityvumas nedidelis, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą.

Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas, aktyvumas viršija reaktyvumą, rigidiškas, introvertiškas.

Melancholikas. Labai sensityvus ir jautrus, reaktyvumas silpnas, rigidiškas, introvertiškas.

Charakteris formuojasi temperamento pagrindu.To paties temperamento žmonės, augantys sk.aplinkoje, gali turėti visiškai sk.charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Charakteris – visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas (pasaulėžiūra,jausmai,intelektas).

Charakterio struktūra.

1. Charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu.

2. Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių.

3. Charakterio struktūrą sudaro asmenybės psichinių reiškinių individualių ypatybių (pažinimo, jausmų, valios, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimų, veiklos manieros ir kt.) junginys.

4. Artimiausius ryšius charakteris turi su temperamentu, svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo savybių. Charakterį sudaro daugybė bruožų, kurie turi savitarpio sąsajų.

Charakterio bruožus siejančios savybės – charakterio vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas.

Sugebėjimais vadiname tokias individualias asmenybės savybes, kurios lemia t.t.veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai yra sąlygos tam tikrai veiklai atlikti, todėl skiriami:

• muzikiniai,

• literatūriniai,

• matematiniai,

• sportiniai ir pan.

Taip pat skiriami bendri ir specialieji sugebėjimai.

Pagal bendresnes psichinės ir fizinės veiklos savybes sugebėjimai skirstomi:

• pedagoginius,

• intelektinius,

• percepcinius

• motorinius.

Sugebėjimus galima klasifikuoti ir pagal jų išlavėjimo lygį:

1) sugebėjimų užuomazgas, kaip prielaidą sugebėjimams lavėti;

2) daugiau ar mažiau būdingus visiems žmonėms sugebėjimus;

3) talentą, pasireiškiantį tik nedaugelio konkrečios veiklos atstovų tarpe;

4) genialumą–išimtinius, daugiapusius sugebėjimus, įgalinančius padaryti reikšmingus mokslo atradimus, sukurti meno šedevrus.

Sugebėjimų grupės (Pagal Sternbergą):

1. sugebėjimas mokytis iš patirties;

2. sugebėjimas abstrakčiai mąstyti;

3. sugebėjimas adaptuotis besikeičiančiame gyvenime;

4. sugebėjimas motyvuoti save, operatyviai įgyvendinti savo tikslus.

Sugebėjimų formavimuisi lemiamos įtakos turi asmenybės kryptingumo savybių(poreikių, interesų, polinkių) buvimas arba stoka. Sugebėjimai – sudėtingas įvairių savybių junginys. Žinių, mokėjimų ir įgūdžių atžvilgiu sugebėjimai pasireiškia kaip potencialios galimybės, kaip prielaidos k.n.veiklos atlikimui, meistriškumas – kaip reali tikrovė, įgyjama išmokimo procese.

Sugebėjimas turi įgimtų ir įgytų savybių. Interesai ir polinkiai padeda atsiskleisti ir išlavėti sugebėjimams, kurių formavimasis ir funkcionavimas glaudžiai siejasi su darbštumo, kantrumo, ištvermingumo ir kt.charakterio bruožais. Sugebėjimų skirtumai l.priklauso nuo temperamento ypatybių.

Ugdymo individualizavimas. UI reikėtų laikyti 1 svarbiausių ugdymo tikslų, o mokymo diferencijavimą
priemone siekiant šio tikslo. Svarbu ugdymą individualizuoti, kad suteiktumėm vaikui galimybę dirbti pgl jo individualius gabumus ir interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui tinkamu tempu (greta individualizavimo taikomas ir diferencijavimas, kuris suprantamas, kaip ugdytinių skirstymas į grupes pagal t.t.kriterijus (gabumus, polinkius, interesus, intelektą), o tai daugeliu atv sietina su t.t.soc diskriminacija).

Ugdymo individualizavimas – mokymo proceso, atskleidžiančio mokinio individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžainčio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, organizavimas.

Individualus priėjimas – vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žm sistema.

IP kaip principas – pedagoginiame darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiek1 kliento individualias savybes.

IP kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką t.t. pedagoginei problemai spręsti.

Individualus soc-ped darbas suprantamas kaip ilgalaikio/trumpalaikio kontakto organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė, mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba organizuoti aktyvius veiksmus sprendžaiant problemą. Tam soc. ped. pasitelkia įv. metodus, būdus:

• netiesioginius – užtikrina tarpininkavimą ir pagalbą kai vaikas negali pats išspręsti iškilusios problemos,

• pagrindinius netiesioginius – naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą tiesiogiai įsikišant į situaciją, kurioje kyla grėsmė vaikui, kilus neatidėliotinai būtinybei apsaugoti vaiką ir ginti jo teises

• šalutinius netiesioginius – naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą be tiesioginio įsikišimo į iškilusią situaciją. Soc-ped betarpiškai bendraudamas su vaiku išaiškina ir nukreipia, o vaikas pats sprendžia problemą.

• tiesioginius – sukuria saugios aplinkos grupėje atmosferą, kuri neleidžia kilti grėsmei iš bendraamžių ar suaugusiųjų tarpo, tuo pačiu apsaugojama nuo pačios problemos atsiradimo.

5. Valia. Valios procesas ir savybės. Valios ugdymas.

Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.

Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.

Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.

Valios procesas įv. aiškinamas dėl to, kad jis mūsų sąmonėje visada reiškiasi kartu su kt. procesais.

1. valios kildinimas iš jausmų -valios aiškinimas jausmais.Valia yra kliūtis nugalinčios jėgos jausmas; per jausmą aš žinau čia save patį kaip vidinę priežastį.

2. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų -valios aiškinimas pažinimo funkcijomis. Intensyvus ko nors įsivaizdavimas tiesiogiai vedąs į atitinkamą veikimą. Žmogus atlieka sąmoningą veiksmą, kai jis prieš tai yra padaręs sprendimą, jog tą veiksmą naudinga arba tiesiog reikalinga atlikti.

3. valios kildinimas iš pažinimo funkcijų ir jausmų vyksmų sąveikos. Norėti – gyvai įsivaizduoti tikslo vaizdinį ir jį jausmais nudažyti.

Valios procesai:

Paprasti. Priskiriami tie, kai žmogus nesvyruodamas siekia užsibrėžto tikslo, jam aišku, ką ir kokiu būdu siekia atlikti.

Sudėtingi. Dažnai tenka svyruoti, pasirenkant veiksmo tikslą, apsvarstant įvairius, prieštaringus motyvus, patirti sunkumų, sprendžiant kaip veikti. Šiais atvejais valios veiksmas susideda iš dviejų etapų:

1.Parengiamąjį etapą sudaro sumanymas, tikslo įsisąmoninimas, motyvų kova, apsisprendimas, darbo metodų pasirinkimas. Apsisprendimu pasibaigia parengiamasis veiksmo etapas.

2.Vykdymas.

Motyvų kova valios akte gali vykti ne tik kai pasirenkamas veiksmo tikslas, atsiranda kt.motyvų, kliudančių veikti taip, kaip numatyta. Tuomet vyksta kova tarp pareigos jausmo ir kt.paskatų. Žmogaus valią ir sudaro sugebėjimas įveikti troškimus, trukdančius pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir ištvermingai, atkakliai stengtis jį įgyvendinti

Valios funkcijos:

• Stimuliavimo;

• Reguliavimo;

• Nelaikymo.

Valios savybės. Žmogus, atlikdamas valingus poelgius, išsiugdo tokias valios savybes, kurios apibūdina jį kaip asmenybę ir turi l.didelę reikšmę gyvenimui ir darbui. Vienos savybės žmogų daro aktyvesnį, kt.reiškiasi nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu, stabdymu, įveikimu.

1.Su aktyvumu susijusios valios savybės:

Ryžtingumas yra mokėjimas laiku ir tvirtai nuspręsti, be reikalo nesvyruojant. Ryžtingumas pasireiškia pakankamai apgalvotuose, motyvuotose poelgiuose. Žmogus tvirtai įsitikinęs, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Mokėjimas būti ryžtingam (turint pedagoginį taktą) – svarbus mokytojo bruožas.

Drąsumas – žmogaus sugebėjimas įveikti baimę ir sutrikimą. Drąsumas pasireiškia ne tik veiksmais, atliekamais gyvybei pavojingais momentais; drąsūs nepabūgs sudėtingo darbo, didelės
atsakomybės, neišsigąs nesėkmės. Drąsumas reikalauja, kad į tikrovę būtų žiūrima protingai, teisingai. Valios pastangomis žmogus nuslopina nepamatuotą baimę ir atlieka tai, kas jam atrodo reikalinga. Drąsiam žmogui paprastai būdingas ir narsumas, t.y. šaltakraujiškumas pavojaus akimirką, mokėjimas tvirtai iškęsti pasitaikančius sunkumus ir negandas.

Atkaklumas – mokėjimas pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad ir koks ilgas ar sunkus būtų kelias į juos. Atkaklumu įveikiamos išorinės ir vidinės kliūtys. Atkaklumas reikalingas pedagoginiame darbe. Atkaklumo nelygus užsispyrimui, kai žmogus, skatinamas smulkios savimeilės, nesugeba atsisakyti klaidingo sprendimo.

Savarankiškumas – žmogaus sugebėjimas pačiam nuspręsti ir atlikti numatytą veiksmą, nepasiduodant pašalinei įtakai. Savarankiškas žmogus noriai atsižvelgia į protingą kt.žmonių nuomonę ir klauso jų patarimų, jeigu jie priimtini.

2.Savybės, susijusios su nepageidaujamų psichinių procesų ir veiksmų slopinimu:

Patvarumas (savitvarda) – žmogaus mokėjimas valdytis. Kontroliuodamas savo elgesį, jis savyje įveikia kylančias nepageidaujamas paskatas, impulsyvius veiksmus, afektus (pvz.pyktį, baimę). Patvarumas žmogų daro savikritišką, padeda susilaikyti nuo neprotingų poelgių. Savitvarda padeda mokytojui sulaikyti pyktį, įveikti sutrikimą, pasimetimą, nugalėti drovumą, varžymąsi ir kt.psichines būsenas, kurios atsiranda žmonėms, dirbant su kolektyvu.

Savitvardai artimos ir tokios valios savybės, kaip ištvermė ir kantrybė, kai žmogus sugeba iškęsti nepriteklius ir kančias (dėl ligų, bado, šalčio, nepaprastai sunkių darbo sąlygų).

Drausmingumas – tai paklusimas kolektyvo reikalavimas.

Organizuotas žmogus moka prisiversti ir priversti kt.produktyviai dirbti.

Valios tvirtumas -pastovus žmogaus sugebėjimas įvykdyti savo pasiryžimus bei nusprendimus, nepaisant išorinių ar vidinių kliūčių.

Silpnavališkumas – tai nesugebėjimas realizuoti savo sąmoningo nusistatymo. Silpnavalis g.b. aktyvus ir pasyvus. Aktyvus silpnavalis – veikia kurios nors aistros, polinkio valdomas prieš savo paties valią. Pasyvus silpnavalis –trūksta sugebėjimo savarankiškai nuspręsti ir veikti,neturi jėgos pasipriešinti kt.įtakai.

Silpnavališkumo priežastys:

» įgimtieji valios defektai. Psichopatinio pobūdžio valios iškrypimai, isteriškumas, abulija, didieji valios trūkumai

» įgytieji valios defektai. Priežastys:

1. blogos aplinkos įtaka,

2. netinkamas auklėjimas šeimoje / mokykloje,

3. klaidingas žmogaus įsitikinimas / nusistatymas,

4. persidirbimas, ligos, kai kurių nelaimingi atsitikimai.

Valios ugdymas. žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Valia – ugdoma. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Kiek1 žmogus privalo ugdyti valią. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.

Būtina išsiugdyti įprotį griežtai save stebėti, kontroliuoti savo darbą ir elgesį. Valią reikia treniruoti, įveikiant savo trūkumus (tingėjimą, netvarkingumą, blogus įpročius ir pan). Kiek1 laimėjimas šioje srityje įkvepia žmogui pasitikėjimo savimi, daro jį valingesnį. Tai atlikti padeda teisingas gyvenimo būdas, dienos režimas, bendras nervų sistemos stiprinimas, fizinis, psichinis grūdinimasis, nuolatinis valios treniravimas.

6. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys ir raiškos formos.

Emocijomis ar jausmais išgyvename t.t.santykius su pažįstama tikrove. Žmogus neabejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius (naudingi), kiti kliudo patenkinti poreikius/kenksmingi fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Žmonės neabejingi atskiroms daiktų ir reiškinių savybėms. Ryškiai skiriami malonūs/nemalonūs kvapai, garsai, skoniai ir t.t. Sudėtingesnius išgyvenimus sukelia daiktų visumos pažinimas(saulėta diena).

Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.

Emocijos yra psichologinės reakcijos, kurias sudaro:

1. fiziologinis sužadinimas.Geriausiai atliekame užduotį kai esame vid.sužadinti, bet tai priklauso ir nuo užduoties sudėtingumo;

2. veiksmų išraiškos;

3. sąmoningos patirties sąveika.

Emocijų įvairovė:

Teigiamos (džiaugsmas, simpatija, aktyvumas, palaima, malonumas, žingeidumas, ramybė, meilė, laimė, pergalė).

Neigiamos (gailestis, baimė, liūdesys, skausmas, panieka, kaltė, nerimas, pavydas, skriauda, neapykanta, agresija).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4420 žodžiai iš 8818 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.