Neprižiūrimi vaikai
5 (100%) 1 vote

Neprižiūrimi vaikai

112131

Įvadas

Sparčiai besiplėtojančiame informacinių technologijų amžiuje vis didesnę vertę įgyja betarpiškas žmonių tarpusavio bendravimas. Pasak I. Leliūgienės (2003), žmonių tarpusavio bendravimui besikeičiančioje visuomenėje socialinė pedagogika skiria nemažai dėmesio, nes jame koncentruojasi individo mąstymo ir vystymosi formos, visuomeniškai svarbios kategorijos ir subjektyvūs ketinimai (4, p.46). Niekas neabejoja, jog efektyvų socialinį funkcionavimą lemia bendravimo ir komunikaciniai įgūdžiai. Deja, ne kiekvienas vaikas sugeba sėkmingai bendrauti, tą sąlygoja vaiko gebėjimai ir socialinė aplinka (ugdymo įstaiga, šeima, informacinių technologijų kultūra). Šiandien viena iš svarbiausių užduočių socialinėje pedagogikoje – yra išugdyti žmonėse pilnaverčio šiuolaikinio socialinio bendravimo įgūdžius (4, p.46). Socialinis pedagogas – tas žmogus, kurio veiklos uždaviniuose numatyta socialinių įgūdžių ugdymas, o vienas iš socialinių įgūdžių yra bendravimas (komunikacija).

Darbo tiriamasis objektas – socialinio pedagogo veikla ugdant socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus.

Darbo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo veiklą ugdant socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus.

Darbo uždaviniai:

1. atskleisti socialinės atskirties problematiką šiandieniniame gyvenime;

2. įvardinti socialinės atskirties atsiradimo priežastis;

3. apžvelgti socialinio pedagogo profesinę veiklą ugdant komunikacinius gebėjimus.

Darbo metodologija:

 Mokslinės literatūros analizė atlikta siekiant atskleisti socialinės atskirties vaikų problematiką šiandieniniame gyvenime, bei apžvelgti socialinio pedagogo veiklą ugdant komunikacinius gebėjimus.

1. Socialinės atskirties vaikų problematika šiandieniniame gyvenime

1.1. Socialinės atskirties samprata

Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Kitaip tariant, socialinė atskirtis nurodo tas socialines grupes, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime (12, p.55).

I. Zaleckienė (1998), socialinę atskirtį apibūdina kaip visuomenėje egzistuojantį pilietinių teisių apribojimą, tam tikroms žmonių grupėms, nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių (8, p.18).

G. Kvieskienė (2000), pateikia socialinės atskirties sampratą. Ji socialinę atskirtį įvardina kaip nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių (5, p.7).

Socialinės atskirties atsiradimo priežastys gali būti: teisinės politinės, ekonominės socialinės ir kultūrinės psichologinės.

• Jos gali būti susijusios su politiniais ir teisiniais barjerais, kurie žmonėms arba socialinėms grupėms užkerta galimybę realizuoti žmogaus ir piliečio teises.

• Galimybę dalyvauti socialinės plėtros procesuose gali užkirsti ir socialinės ekonominės priežastys, kurias galima grupuoti pagal gyvenimo lygį, išsilavinimą, užimtumą, gyvenamą vietą, amžių ir lytį.

• Visapusei integracijai gali trukdyti ir kultūriniai psichologiniai veiksniai, kurie gali būti susiję su įvairiais skirtingos prigimties socialiniais psichologiniais stereotipais, įtakojančiais žmonių bendravimą (12, p.56).

Pasak I. Zaleckienės (1998), skaudžiausiai socialinė atskirtis pažeidžia vaikus. Kadangi jie negali kontroliuoti arba daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. To pasekoje daugėja beglobių vaikų ir našlaičių; vaikai labai dažnai tampa skurdo aukomis, kadangi šeimos, turinčios nepilnamečių vaikų, dažniausiai priklauso rizikos grupėms; vaikai nebelanko bendrojo lavinimo mokyklų; nepilnamečiai padaro vis daugiau sunkių nusikaltimų. Nors ir dedama daug pastangų apginti vaikų teises, socialiai pažeistų vaikų problema opi. Ją sprendžia įvairios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos (8, p.20).

Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos (12, p.56). Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai – ekonominiai faktoriai, o politiniai – teisiniai nebėra tokie reikšmingi. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą (12, p.56).

1.2. Socialiai pažeisti vaikai

Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan.

Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų (13). Tai leidžia daryti prielaidą, jog vaikų gerovė yra itin aktuali nūdienos Lietuvoje.

Remdamasi įvairių autorių mintimis darbo autorė išskiria keleta svarbių problemų lemiančių vaikų socialines problemas ir socialinę atskirtį:

1.
Tradicinės šeimos krizė. Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. užregistruota 8386 vaikai).

Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius. Tačiau lyginant su 2003 m. sausio 1d. duomenimis 2002 m. bėgyje socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėjo 158 šeimomis bei 2853 jose augančiais vaikais (žr. 1 lentelė).

1 lentelė

Socialinės rizikos šeimos (13)

Metai 2000 2001 2002 2003 m. sausio 1d.

Socialinės rizikos šeimų skaičius 16043 18114 18672 18514

Jose augančių vaikų skaičius 36856 40276 42820 39967

Tai galėtų sąlygoti tai, kad kai kuriose savivaldybėse pradėtas vykdyti intensyvesnis socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, vykdomos prevencinės programos.

2. Mokyklos nelankymas. Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 – 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus (13). Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 – 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti (2, p.7). Didelis pamokų nelankomumas ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.). Pasak I. Tamutienės (2001), mokymosi aprėptis – vienas svarbiausių švietimo sistemos funkcionavimo rodiklių, nusakančių gyventojų įtraukimą į mokymąsi – tai besimokančiųjų moksleivių valstybinėse ir privačiose institucijose santykis su 7 – 24 metų amžiaus grupės gyventojais (10, p.33).

Ne visi vaikai, turintys sveikatos problemų, turi galimybę lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. Lietuvoje vaikų su negalia iki 16 m. yra apie 13,8 tūkst., vyresnių nei 16m., pripažintų neįgaliais nuo vaikystės – apie 15,6 tūkst. Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka neįgalūs vaikai aprūpinami specialiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Vaikai ugdomi, mokomi, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamoje vietoje, namuose arba specialiosiose įstaigose (13). Metodinių priemonių, kompensacinės technikos ir socialinės integracijos nepakankamumas skatina bendrojo lavinimo mokyklų nelankymą.

3. Skurdas. Tėvams gaunantiems minimalias pajamas vis sunkiau išlaikyti vaikus, todėl daugėja vaikų, netenkančių tėvų globos, o tarp labiausiai skurstančių atsiduria šeimos su vaikais.

Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Tokia situacija parodo tėvų abejingumą savo pareigoms dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (13).

Atlikti skaičiavimai leidžia daryti išvadą, kad skurdo lygis labai priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje (žr. 2 lentelė).

2 lentelė

Skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais 2002m. (13)

Namų ūkiai su vaikais iki 18m. Skurdo lygis procentais

Vienas vaikas 15,8%

Du vaikai 18,6%

Tris ir daugiau vaikų 34,5%

Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria intensyviausią skurdą. Jos turi didžiausią tikimybę patekti į skurstančiųjų gretas.

4. Nusikalstamumas. Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Statistinė informacija apie nepilnamečius asmenis, kurie padarė nusikaltimus (žr. 3 lentelė).

3 lentelė

Nepilnamečiai įkalinimo įstaigose 2001-2003 metų laikotarpyje (13)

Nepilnamečių skaičius įstaigose 2001-01-01 2002-01-01 2003-01-01

Nuteistųjų ir suimtųjų 201 299 306

nuteistųjų 69 183 222

suimtųjų 132 116 84

Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Nepilnamečių įsitraukimą į nusikalstamą veiklą skatina užimtumo bei tėvų dėmesio stoka.

Mums žinoma, kad vaikai neretai žaidžia gatvėse, tačiau egzistuoja ir kita realybės pusė – vaikai gyvena gatvėse: čia jie patiria smurtą, įsitraukia į deviantines grupes, pradeda vartoti narkotikus, alkoholį (13).

Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų neretai pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus. Siekiant užtikrinti ugdymo įstaigose saugią ir sveiką aplinką vykdomos prevencinės programos.

Darbo autorės nuomone, socialinis pedagogas, ugdydamas socialinės atskirties vaikų komunikacinius gebėjimus, gali ženkliai įtakoti šių vaikų socialinę, tarpasmeninę, pilietinę ir ekonominę integraciją į bendruomenę ir šalies gyvenimą, įvairių prevencinių programų ir projektų pagalba.

2. Socialinio pedagogo profesinė veikla ugdant komunikacinius gebėjimus

2.1. Efektyvios komunikacijos samprata

Įvairūs tiek Lietuvos, tiek užsienio psichologijos autoriai komunikaciją

apibūdina vienodai. Vienas iš svarbiausių tarpasmeninio bendravimo aspektų yra keitimasis informacija (komunikacija). A. Suslavičius (1998), komunikaciją apibūdina, kaip keitimąsi informacija (tiksliau, žinių, nuomonių tikslinimas ir plėtimas) (10, p.69).

Komunikacija suprantama kaip procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reikšmėmis.

Informacijai perduoti naudojami labai įvairūs būdai:

• verbalinis bendravimas ( kalba: rašytinė, sakytinė);

• neverbalinis bendravimas ( mimika, gestai, apranga, poza).

Tai leidžia žmonėms dalytis žiniomis, nuomonėmis, patirtimi, atskleisti savo jausmus, mintis, sprendimus.

Efektyvios komunikacijos trukdžiai:

• skirtingas suvokimas;

• kalbiniai skirtumai;

• emocijos;

• prieštaringa verbalinė ir neverbalinė komunikacija;

• nepasitikėjimas.

1. Skirtingas suvokimas. Tai vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektyviai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai (pvz., gali būti, kad tą pačią informaciją suvokia skirtingai mokyklą lankantis ir jos nelankantis vaikas);

2. Kalbiniai skirtumai dažnai yra glaudžiai susiję su individualaus suvokimo skirtumais. Kad būtų galima efektingai perduoti pranešimą, vartojami žodžiai turi turėti tą pačią reikšme ir siuntėjui, ir gavėjui (pvz., kitataučius, kalbos sutrikimų turinčius vaikus sunku suprasti);

3. Emocinės reakcijos – pyktis, meilė, savigyna, neapykanta, pavydas, baimė, varžymasis turi įtakos mūsų supratimui, t. y. kaip mes suprantame kitų žinias ir kokį poveikį mes darome kitiems perduodami savo pranešimus. Geriausias požiūris emocijas laikyti komunikacijos proceso dalimi ir stengtis suprasti, kai dėl jų kyla problemų (pvz., agresyvūs, bijantys būti atstumti vaikai informaciją priima sunkiau, jos neklauso);

4. Prieštaringa verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Dažnai apie šnekamąją ar rašytine kalbą galvojame kaip apie tiesioginės komunikacijos priemonę, tačiau mūsų siunčiamas žinias stipriai veikia tokie nežodiniai veiksniai kaip kūno judesiai, drabužiai, atstumas nuo žmogaus su kuriuo kalbame, mūsų poza, veido išraiška, akių judesiai bei kūno sąlytis. Pagrindinė priemonė komunikacijos prieštaravimams įveikti – žinoti apie juos ir rūpestingai saugoti, kad nebūtų siunčiami klaidinantys pranešimai. Gestai, apranga, poza, veido išraiška ir kita iškalbinga nežodinė komunikacija turi atitikti žodinį pranešimą. Labai pravartu analizuoti kitų žmonių nežodinę komunikaciją ir stengtis išmoktas tiesas pritaikyti sau ir savo santykiuose su kitais (pvz., kai kalbėdamas vaikas nežiūri į akis, muistosi, tai informacija suvokiama kaip melaginga);

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1838 žodžiai iš 3575 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.