Nesantuokinių vaikų teisinis statusas
5 (100%) 1 vote

Nesantuokinių vaikų teisinis statusas

1121

Nesantuokinių vaikų teisinis statusas

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodeksas, kiti įstatymai ir konvencijos – lyginamasis aspektas

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d. priimtos Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencijos 1 straipsnyje (toliau – str.) teigiama: “Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau” (Vaiko teisių Konvencija, 1995). Taigi Konvencija, viena vertus, formaliai apibrėžia vaiko sąvoką– asmuo, kuriam suėjo 18 metų ir viena diena, jau nelaikomas vaiku. Kita vertus, ji neįtvirtina visuotinės vaiko sąvokos, tik paaiškina Konvencijoje vartojamą. Tai reiškia, kad valstybės savo nacionaliniuose įstatymuose gali įvairiai šią sąvoką apibrėžti, tačiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų. Vaiko teisių Konvencija pirmą kartą išsamiai apibrėžė vaiko teises bei įpareigojo valstybes jas gerbti bei garantuoti (Sakalauskas, 2000).

Vaiko teisių Konvencija (1995) nurodė principus, kuriais vadovaujantis turi būti pripažįstamos vaiko teisių gynimo priemonės. Konvencijos 2 str. 1 ir 2 dalyse (toliau – d.) teigiama, kad “valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų”.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. teigiama, kad “Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu) (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1996). Taigi galime interpretuoti, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų kilmės ar socialinės padėties,taip pat ir nesantuokiniai vaikai, turi lygias teises ir negali būti diskriminuojami.

Lietuvos Respublikos teisės aktai garantuoja visiems vaikams lygias teises neatsižvelgiant į tai, ar vaikai yra gimę santuokoje, ar ne. Lietuvos Respublikos (toliai – LR) Civilinio kodekso 3.161 str., kuriame numatytos vaiko teisės, teigiama, kad „vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios“ ir „tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia“ (Pagrindiniai įstatymai, 2003 ). Panašiai teigiama ir iki 2001 metų liepos 1 dienos galiojusiame LR Santuokos ir šeimos kodekse: „Vaikai, gimę iš nesančių tarpusavyje santuokoje tėvų, nustačius jų tėvystę, turi tėvų ir jų giminaičių atžvilgiu tas pačias teises ir pareigas, kaip ir vaikai, gimę iš esančių tarpusavyje santuokoje tėvų“ (57 str.) (Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas, 1990). Taigi matome, kad nesantuokinių vaikų statusas atitinka santuokoje gimusių vaikų teisinį statusą.

Nesantuokinių vaikų teisinį statusą taip pat apibrėžia Europos Konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, įsigaliojusi 1997 metų liepos 18 dieną. Joje patvirtinamos nesantuokinio vaiko teisės. Teigiama, kad „kiekvieno nesantuokinio vaiko motinystė nustatoma remiantis tik vaiko gimimo faktu” (2 str.), “kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu (3 str.), “nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Kai pareiga išlaikyti santuokinį vaiką priklauso tam tikriems tėvo arba motinos šeimos nariams, ši pareiga taip pat taikoma ir nesantuokinio vaiko atžvilgiu” (6 str.), “nesantuokinis vaikas turi tokią pačią teisę į savo tėvo, motinos bei tėvo arba motinos šeimos narių turto palikimą, tarsi būtų gimęs santuokoje” (9 str.) ir pagaliau “nesantuokinio vaiko tėvo ir motinos santuoka vaikui suteikiamas santuokinio vaiko teisinis statusas” (10 str.). Šios Konvencijos preambulėje teigiama, kad ji buvo priimta stengiantis “pagerinti nesantuokinių vaikų teisinį statusą, mažinant skirtumus tarp jų ir santuokinių vaikų teisinio statuso, kuris teisiškai ir socialiai yra nepalankus pirmiesiems” bei skiriasi pagal skirtingų valstybių nacionalinius įstatymus (Europos Konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, 2004).

LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, panašiai kaip ir vaiko teisių Konvencijoje, teigiama, kad „kiekvienas vaikas turi lygias teises su kitais vaikais ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (4 str. 2 d).

Remiantis įvairiais įstatymais ir kitais
norminiais teisės aktais galima teigti, kad nesantuokinių vaikų teisinis statusas visose gyvenimo srityse atitinka santuokinių vaikų teisinį statusą. Nustatant vaiko kilmę, ne santuokoje gimusiam vaikui gali iškilti šiokių tokių keblumų, jei tėvas nenori pripažinti tėvystės. LR Civiliniame kodekse (3.140 str. 4 d.) teigiama, kad „jei vaiką pagimdė moteris, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvui gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę“. Anksčiau galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse buvo numatytos tokios pat sąlygos nustatant vaiko kilmę. LR Civilinio kodekso 1.31 straipsnyje teigiama, kad „vaiko kilmė (tėvystės ar motinystės pripažinimas, nustatymas ar nuginčijimas) nustatoma arba pagal valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal valstybės, pripažįstamos kaip vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu, teisę, atsižvelgiant į tai, kurios iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui. <…> Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos nesusituokusiems tėvams gimusio vaiko kilmės nustatymui“ (Pagrindiniai įstatymai, 2003).

Vaiko teisė bendrauti su abiem savo tėvais turi būti numatyta įstatymo remiantis įvairių valstybių socialine ir teisine praktika. Tai darydama valstybė turi pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Vaiko teisių Konvencijoje teigiama (9 str.), kad „valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais“. Be to, konvencijoje teigiama, kad abu tėvai atsakingi už vaiko auklėjimą ir vystymąsi (18 str.): „valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba atitinkamais atvejais teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turėtų būti vaiko interesai“. Tai reiškia, kad santuokoje ir nesantuokoje gimusių vaikų teisės yra lygios. Jie ne tik turi vienodas teises bendrauti su savo tėvais ir būti abiejų jų globojami, bet jų teisės į finansinę paramą ir palikimą taip pat yra vienodos (Vaiko teisės. Nuostatų įgyvendinimas, 2002).

Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje teigiama, kad „kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem savo tėvais, jei tai nekenkia jo interesasms“ (24 str.). Anksčiau galiojusiame santuokos ir šeimos kodekse (64 str.) buvo teigiama, kad „tėvas ir motina savo vaikų atžvilgiu turi lygias teises ir pareigas. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikų atžvilgiu ir tais atvejais, kai santuoka tarp jų nutraukta“. Taip pat „tėvas (motina), iš kurio neatimtos tėvystės teisės, gyvenantis skyrium nuo nepilnamečio vaiko, turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo. Motina (tėvas), pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime“ (68 str.). Apie nesantuokinių vaikų teises šio kodekso devintame skirsnyje „Tėvų teisės ir pareigos vaikų auklėjimo srityje“ nėra užsiminta. Tačiau dabar galiojančiame Civiliniame kodekse nesantuokinių vaikų teisės yra pabrėžtos: „tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium“ (3.156 str. 2 dalis). Taigi galime teigti, kad nesantuokiniai vaikai turi lygiai tokias pat teises bendrauti su savo abiem tėvais ir palaikyti su jais ryšius, jei tai neprieštarauja jų interesams, kaip ir santuokoje gimę vaikai.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1399 žodžiai iš 2604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.