Nuosavybės teisė
5 (100%) 1 vote

Nuosavybės teisė

1121

1. NUOSAVYBĖS TEISĖ

Nuosavybė bendrąja teisine prasme- gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Daiktas teisine prasme- tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu.

Nuosavybës teisë atsiranda teisës normø pagrindu kaipkonkreèiø asmenø teisë á tam tikrà turtà. Svarbiausias nuosavybës teisës bruoþas yra tas, kad savininko teisë á turtà nepriklauso nuo kitø asmenø. Ðias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys- tai savininko išimtinių teisių visuma.

Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymu, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Nuosavybės teisės subjektai pagal LRCK gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės.

Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos (LR) įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį.

Valdymas- tei turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį.

Naudojimas- turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno.

Disponavimas- turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas- savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.

2. NUOSAVYBĖS RŪŠYS IR FORMOS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.

Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas.

Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

2.1. Privati nuosavybė

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Priimti ir kiti įstatymai, įteisinantys valstybės turto didžiosios dalies perdavimą privačion nuosavybėn, bei nustatantys tokio perdavimo tvarką ir sąlygas .

Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.

Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privati juridinio asmens nuosavybė yra, kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys- steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra tik atitinkamai akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės.

Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.

Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
Daugelyje valstybių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija) privačios nuosavybės funkcionavimas laikomas savaime suprantamu dalyku ir jos leistinumas neakcentuojamas.

2.2. Viešoji nuosavybė

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių , kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Savo ruožtu ši nuostata yra įtvirtinta daugelyje įstatymų.

Pagal LR Konstitucijos 47 straipsnio 7-ąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas, mažai pelningos socialinės- ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Bet greta jau buvusių ir šiuo metu išlikusių nuosavybės formų atsiranda savitos, visai naujos nuosavybės formos.

Atitinkamų LR norminių aktų visumos analizė liudija, kad Lietuvoje šiuo metu yra nauja nuosavybės forma- savivaldybių nuosavybė.

LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė . 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė- tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais būdais.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1100 žodžiai iš 2180 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.