Oratoriniu kalbu antikoje literaturiskumas
5 (100%) 1 vote

Oratoriniu kalbu antikoje literaturiskumas

Turinys

Anotacija 2

Įvadas 2

Oratorinio meno raida 3

Oratorinės kalbos reikalavimai 5

Geriausi antikos oratoriai 9

Demostenas 9

Isokratas 10

Lisijas 11

Ciceronas 11

Kvintilianas 14

Graikų ir romėnų oratorių kalbų skirtumai ir panašumai 15

Išvados 16

Literatūros sąrašas 17

Anotacija

Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų – Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą. Darbe remiamasi daugiausia kritiniais darbais, tačiau cituojami ir originalūs šių autorių veikalai bei jų pamąstymai apie retoriką ir oratorinių kalbų keliamus reikalavimus.

Įvadas

Šiuo metu daugelyje aukštųjų mokyklų į bendrąsias studijų programas yra įtraukiama retorika – mokslas apie iškalbą, dar kitaip traktuojamas kaip oratorinis menas. Tai labai svarbi disciplina, kuri klestėjo jau ir antikos laikais, o jos kūrėjai buvo garsūs politikos veikėjai, rašytojai ir oratoriai, tokie kaip Demostenas, Ciceronas, Kvintilianas ir kiti. Jie ne tik sukūrė pagrindines kalbų sakymo taisykles, bet ir rengė pačius jų sakytojus. Taigi pagrindinis šio darbo tikslas yra apžvelgti antikos oratorinių kalbų specifiškumą ir atskirų oratorių individualias kalbos raiškos priemones. Galima kelti ir tokius uždavinius:

1. Apžvelgti oratorinio meno raidą nuo antikos iki šių dienų;

2. Išskirti įvairias oratorinių kalbų rūšis ir joms būdingas literatūrines priemones antikos oratorių darbuose

3. Nustatyti pagrindinius reikalavimus, keliamus oratorinėms kalboms

4. Išsiaiškinti, kokios meninės priemonės yra tinkamos oratorinėms kalboms

5. Apžvelgti garsiausių antikos oratorių veiklą ir oratorinių kalbų literatūriškumą

6. Palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašios yra senovės graikų ir senovės romėnų oratorių kalbos ir vartojamos meninės priemonės.

Oratorinio meno raida

Oratorinis menas, dar kitaip vadinamas retorika – tai iškalbos teorija. Ji susiformavo Graikijoje V a. pr. Kr., Romoje įsigalėjo I a. pr. Kr. Kaip atskira disciplina retorika atsirado kiek vėliau už poetiką, bet padarė didelę įtaką meninei prozai (Žukas, 2001). Visiems žinomi garsiausi antikos oratoriai: Demostenas, Kvintilianas ir Ciceronas (Nauckūnaitė, 2000).

Kita retorikos traktuotė teigia, kad tai teorija, mokslas apie įtikinėjimo būdus, taisyklės, dėsniai, nurodymai, kaip kalbą parengti ir ją pasakyti. Ji per visą savo 3000 metų egzistavimo laiką neturėjo griežtai apibrėžtos sampratos, ir tai rodė šio mokslo prigimtinį dvylipumą. Retorikos pradai buvo ribojami besikuriančio dogmatiško kanono. Teorija nuolat kito, plėtė savo objektą. Ji, kaip atskirybė, ieškojo sąsajų su kitais mokslais – dialektika, etika, politika (Bielinienė, 2000).

Taigi retoriką suprantame dvejaip: tai ir iškalbos mokslas (teorija), ir kalbėjimo menas (praktika). Tiesa, graikišką tarptautinį žodį retorika kai kas pavartoja kiek niekinama perkeltine reikšme – tai pakilios intonacijos tuščia gražbylystė“, bet minėtomis pirmomis dviem reikšmėmis retorika yra vertingas dalykas (http://www.ualgiman.tinklapis.lt/retorika.htm+retorika&hl=lt).

Per 2500 egzistavimo metų retorika yra sulaukusi kelių šimtų apibrėžimų. Apibendrintai galima pasakyti, kad yra trys svarbiausios retorikos definicijų grupės. Pirmoji, vadinamoji graikiškoji, retoriką traktuoja kaip „įtikinimo meną“. Taip ją apibrėždavo Platonas, Isokratas, Aristotelis, Apolodaras ir kiti filosofai bei retoriai. Antroji koncepcija, susijusi su romėnų civilizacija, išsilaikė net iki Viduramžių. Pagal ją, retorika – tai „menas gerai kalbėti“ (Kvintilianas). Nuo to laiko pradėta daugiau dėmesio skirti literatūriniam ir kalbiniam teksto komponavimui. Trečioji definicija, būdinga daugiau Viduramžiams ir Renesanso pradžiai, retoriką nusako kaip „šnekos puošimo meną“ (Nauckūnaitė, 2000).

Paprastoji retorika atsirado ir pasiekė aukštą laipsnį senovės Graikijoje ir Romoje. Taip išsiplėsti įsakai padėjo politinis tų tautų susitvarkymas. Visi svarbūs politikos ir visuomenės klausimai Graikuose buvo svarstomi piliečių susirinkimuose. Reikėdavo margą, įvairiai manančią minią pakreipti „prie vieno nutarimo, priversti vienaip veikti“. Šitą sunkų darbą kaip tik atlikdavo kalbėtojai. Svarbumas ir sunkumas paveikti klausytojus paskatino graikus ir romėnus sudaryti kai kurias retorikos taisykles ir įkurti mokyklas, kur būtų galima mokytis gražiai kalbėti. (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/118.html)

Iškalbos menas išaugo Senovės Rytų civilizacijose – Egipte, Asirijoje, Babilone, Indijoje, Kinijoje. Tačiau jo suklestėjimas siejamas su antikine Graikija, kur oratorių meistriškumas žadino socialinį progresą ir ugdė demokratizmą, o pastarasis skatino sparčią oratorinio meno raidą. Graikų retorikos istorija rodo, kad iškalba gali klestėti tik ten, kur piliečiai turi didžiausias galimybes dalyvauti šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime (Bielinienė, 2000). Ypač klestėjo politinė, teisminė retorika, kuri savo reikšmės neprarado ir viduramžiais: religiniai disputai, sakomi pamokslai rėmėsi iškalbos mokslu
ir menu. Ilgainiui dalį retorikos problematikos perėmė literatūros teorija ir stilistika. Dabar ją daugiausia suprantame kaip iškalbos meną, jos praktiką. (http://www.ualgiman.tinklapis.lt/retorika.htm+retorika&hl=lt). Žinomiausias retorikos apibrėžimas mūsų laikais, gerai derantis su klasikiniu, yra pateiktas Briuselio universiteto logikos, moralės ir filosofijos profesoriaus C. Perelmano: „Retorika yra įtikinamos komunikacijos teorija“ ((Nauckūnaitė, 2000).

Antikoje iškalba suklestėjo. Buvo rašomi oratorinio meno teorijos ir praktikos vadovėliai – „retorikos“, kuriose buvo aptariamos, klasifikuojamos stilistinės priemonės, darančios kalbą įspūdingą, raiškią, įtaigią. Ir šiandien, apibūdindami rašytojo stilių, daug kur tebevartojame senųjų retorikų terminologiją (Zaborskaitė, 1982). Antikinė retorika rėmėsi tuo principu, kad daugelyje sričių tiesos reliatyvumas neišvengiamas, tačiau tokia jau žmogaus psichika, kad ji trokšta transformuoti reliatyvumą į tikrumą (Žodynas: retorika, 1991).

Antikos oratoriai iškalbai buvo priskyrę sugebėjimą pažinti pasaulį ir sudėtingus gyvenimo reiškinius. Kalbos, logikos, protavimo dėsniai, pasak jų, leidžia pasiekti teisingų išvadų. Be to, diskusijoje turėjusios atsiskleisti ar gimti naujos tiesos. Retorika daug padėjo teoriniams mokslams. Teorijoms formuluoti, išradimams iškinti naudojami tie patys iškalbos dėsniai. Retorika davė pradžią mokslo metodikai. Beveik visi mokslininkai savo atradimus visų pirma įrodė gyvu žodžiu moksliniuose pranešimuose, disputuose, paskaitose, nes iškalbos menas – argumentavimo, analizės, įrodymų ir apibendrinimų sistema (Bielinienė, 2000).

R. Barthles (1991) savo publikacijoje „Retorinė analizė“ apie retoriką kalbėjo taip: „Literatūroje yra elementas, lemiantis jos specifiškumą – tai jos kalba. Šį specifinį elementą jau mėgino išskirti ir tyrinėti rusų formalistai, pavadinę jį „literatūriškumu“; Jakobson jį vadina poetika; poetika yra analizė, kuri leidžia atsakyti į klausimą, kas verbalinį komunikatą padaro meno kūriniu. Tai ir yra tas specifinis elementas, kurį aš savo ruožtu vadinsiu retorika, norėdamas išvengti bet kokio poetikos apribojimo poezija ir pabrėžti, kad turimas omenyje visiems – ir prozos, ir eiliuotiems žanrams – bendras kalbos planas“.

Oratorinis menas pirmą kartą buvo praktiškai pritaikytas Sicilijoje. Retorikos tėvu ir sofisto oratoriaus Gorgijo mokytoju Aristotelis vadina Empedoklį iš Agrigento.Būtent Sicilijoje išryškėjo pagrindinės oratorinio meno rūšys, paplitusios Atėnuose V a. pr. Kr. Tai buvo pirmiausia politinė iškalba, kuria garsėjo Temistoklis ir ypač Periklis. Ne mažiau buvo paplitusi teisminė iškalba. Trečioji oratorinio meno rūšis – epideiktinė (iškilmingoji) iškalba, kuria ypač garsėjo Gorgijas. Jo atsišaukimai, prilygę politiniams pamfletams, pasižymėjo puošniu stiliumi, gausiomis aliteracijomis, antitezėmis, metaforomis. Sakinio suskaidymas į lygias, viena kitai savo prasme priešpastatytas, rimuotas dalis antikinėje literatūroje buvo žinomas „gorginių“ retorinių figūrų vardu (Antikinė literatūra, 1973).

Senovės Graikijoje retorika laikyta meno rūšimi, sieta su poezija ir vaidyba. Kai kurie antikos autoriai retoriką vaizdingai lygino su tapyba, skulptūra ir netgi architektūra, tačiau dažniausiai ji aiškinta kartu su poezija arba kaip poezija ir scenos menas. Toks požiūris į retoriką išliko iki mūsų dienų (Bielinienė, 2000).

Vienas iš esminių retorinės kultūros bruožų – nepertraukiamas jos ryšys su antika, dėl to ji kartais dar vadinama „antikinio tipo kultūra“. Kol egzistuoja retorinė kultūra, valdanti ne tik poetinį, mokslinį žodį, apskritai visą raštiją, bet ir reguliuojanti visus kultūros atsiekimus, antikinis idealas nėra praeities dalykas, o kultūrinė dabartis, priekyje stovinti siekiamybė, su kurios pavyzdžiais nuolat varžomasi, kurią galima pavyti ir aplenkti. Antikinis idealas yra tapęs matu, be kurio neišsiverčiama (Kliaugaitė, 1991).

Oratorių kalbų reikšmė ne tik ta, kad jos turėjo įtakos prozos raidai, bet ir ta, kad jose sukaupta daug medžiagos senovinės istorijos studijoms (Antikinė literatūra, 1973).

Oratorinės kalbos reikalavimai

Antikoje sąvoka “oratorius” reiškė visokeriopai išsilavinusį žmogų, sugebantį įdomia, argumentuota kalba kreiptis į armiją, teisėjus, senatą ar tautą (Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai, 1991). Oratorių veikalais, arba bylomis, vadinami tokie proziniai veikalai, kurie sakomi klausytojų susirinkime gyvos, įtikinamos ir patraukiamos kalbos pavidalu tam tikslui, kad ne vien įtikintų klausytojus bet kurios minties teisingumu, bet ir žodžių jėga paveiktų į jų jausmus bei valią ir priverstų juos veikti oratoriaus pažiūromis (http://www.ipc.lt/liet/old/knyga/113.html), todėl oratoriniam stiliui labiausiai reikia kalbos taisyklingumo, grynumo, aiškumo, paprastumo, glaustumo, gyvumo, tinkamumo, estetiškumo (Koženiauskienė, 1999).

Antikinė retorika buvo normatyvinio pobūdžio, t.y. retorikos taisyklių buvo mokomasi, kad oratorius geriau sugebėtų kalbėti. Palyginti su kalbos gramatinėmis taisyklėmis, kurios moko taisyklingai kalbėti, retorikos taisyklės padeda tinkamai pasirinkti ir išdėstyti kalbos turinį ir vienaip ar kitaip jį
apipavidalinti pritaikant prie klausytojo ar pašnekovo. Tad iškalbos menas neapsiriboja formaliąja kalbos puse, bet įsiveržia ir į kalbos turinio sritį. Šis turinio ir išraiškos būdų jungimas labai svarbus literatūros teorijai. Neatsitiktinai XX amžiaus antroje pusėje literatūros mokslas vėl atsigręžė į klasikinę retoriką (Žukas, 2001).

Ciceronas teigė: „Kadangi iškalba susideda iš žodžių ir minčių, privalome stengtis, kalbėdami švariai ir taisyklingai, tai yra gražia lotynų kalba, subtiliai parinkti tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžius: vartojant paprastus žodžius – atsijoti tinkamiausius, kuriant metaforas – būti santūriems ir pagal prasmės panašumą atsargiai vartoti neįprastus žodžių junginius. Kita vertus, minčių esama tiek rūšių, kiek mano išvardytų iškalbos privalumų. Mat įrodinėjant tinka aiškūs ir raiškūs sakiniai, norint pradžiuginti – taiklūs ir sąmojingi, siekiant užvaldyti jausmus – svarūs ir įspūdingi. Be to, ir žodžiai rikiuojami į tam tikrą sąrangą, kurios tikslas – atskleisti jų ritmą bei sklandžią tėkmę, ir mintys turi savo eiliškumą bei tam tikrą tvarką, derančią prie įrodinėjamo dalyko. Bet visa tai tėra lyg kokio statinio dalys; jo pamatas – įsiminimas, o šviesos šaltinis – kalbos sakymas“ (Ciceronas, 2001). Savo traktate „Apie oratorių“ jis taip pat teigia, kad gražios, taisyklingos kalbos įgūdžiai įgyjami dar vaikystėje, įtvirtinami mokantis, bendraujant su šeima, dirbant su knyga, skaitant senovinius oratorius ir poetus. Norint išmokti taisyklingai kalbėti nereikia jokio specialaus mokslinio gramatinio pasiruošimo, nes kalboje egzistuoja įvairūs stiliai, kuriuos nulemia kalbų turinys, vieta, laikas ir kitos sąlygos. Skirtingos kalbų rūšys reikalauja ir skirtingų išraiškos priemonių, todėl tam tikrose situacijose vartotini ir dubletai, ir sinonimai, ir archaizmai, ir neologizmai (Kudulytė – Kairienė, 1998).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1842 žodžiai iš 6004 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.