Paliatyvios pagalbos svarba mirimo procese
5 (100%) 1 vote

Paliatyvios pagalbos svarba mirimo procese

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………….. 3

1. MIRTIES IR MIRIMO SAMPRATA…………………………………………………………………… 4

1.1. MIRTIES PRASMĖ………………………………………………………………………………………….. 5

1.2. POŽIŪRIS Į MIRTĮ IR MIRŠTANČIUOSIUS………………………………………………….. 7

1.3. MIRŠTANČIŲJŲ POREIKIAI…………………………………………………………………………. 9

2. PALIATYVIOS PRIEŽIŪROS APIBRĖŽTIS……………………………………………………… 10

2.1. SLAUGYTOJO JAUSMAI MIRŠTANČIŲJŲ SLAUGYMO PROCESE……………. 12

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………… 16

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………….. 17

ĮVADAS

Gimimas yra gyvenimo šioje žemėje pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tačiau priešingai negu gimimo atveju, prieš mirtį, jeigu ji nėra netikėta ir nelaukta, vyksta mirimo procesas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį.

Nors mirties faktas geriausiai žinomas, realiame gyvenime mažai galvojama apie mirtį. Amžių bėgyje keitėsi ne tik mirties samprata, bet ir jos prasmė. Kiekvienas žmogus savaip žiūri į gyvenimą, mirimą ar mirtį. Kiekvienam žmogui mirimas yra unikalus patyrimas, sukeliantis labai sudėtingų problemų ir gilių emocinių išgyvenimų.

Palengvinti paskutiniąsias nepagydomų ligonių dienas, padėti jiems iki gyvenimo pabaigos išlikti oriems, susikaupusiems yra paliatyvios slaugos uždavinys. Kaip nurodo I. Poniškaitė (Geriatrija, 1998), paliatyvi slauga – tai bendroji slauga, pritaikyta nepagydomų ligonių reikmėms, padedanti aktyviai spręsti fizines, psichologines, dvasines ir tarpusavio santykių problemas. Jei nepaisoma bent vienos iš šių problemų, negali būti nė kalbos apie paliatyvią slaugą.

Mirimo, mirties ir netekties supratimas, be abejonės, yra svarbu sveikatos profesionalams, ypač slaugėms, jeigu norima mirštantiems ir netektį patyrusiems žmonėms suteikti kvalifikuotą ir jautrią pagalbą. Ligonio gyvenimo pabaigoje yra svarbūs ne tik biologiniai poreikiai, bet ir psichologinės, dvasinės problemos. Juk ligoniams dažnai kyla tokie klausimai: „Ko aš iš tikrųjų norėčiau? Ką aš daryčiau per tą laiką, kuris dar liko man gyventi? Kur aš norėčiau mirti?“. Kiekvienas mūsų esame patyrę netektį, vienaip ar kitaip susidūrę su skausmo ir ligonio vienatvės problema, su atsakomybe už sergančio žmogaus gydymą. Kiekvienas norėtume išeiti iš šio gyvenimo oriai, mylimų žmonių apsuptyje, sulaukę kvalifikuotos pagalbos. Todėl turi būti siekiama visavertiško sunkiai sergančio žmogaus poreikių patenkinimo, žmogaus, kuris iki pat mirties būtų traktuojamas kaip jaučiantis, mąstantis ir veikiantis individas.

Slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jų artimuosius yra vienas sudėtingiausių užduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytojas. Matyti kaip kažkas neišvengiamai ruošiasi mirti niekada netaps įpročiu, todėl tokios akimirkos visada pasiekia slaugytojo jausmus. Jis turi turėti ne tik medicininių žinių, bet gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs.

1. MIRTIES IR MIRIMO SAMPRATA

Gimimas – gyvenimo pradžia, o mirimas – jo pabaiga. Rūpestį kelia ne vien tik mirties įvykis, bet visų pirma mirimo procesas. Mirimas kaip fizinis procesas yra labai sudėtingas fenomenas. Svarbiausia yra tai, kad gydytojas retai kada gali tiksliai diagnozuoti mirimo pradžią ir tiksliai prognozuoti, kada žmogų ištiks mirtis. Anot Kalish, mirtis yra procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Kitaip tariant mirtis – galutinė ir negrįžtama mirimo stadija. Mirimas – procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Galima būtų pasakyti, kad gyvenimo procesas mirimo procese tampa fatališku, nes visos gyvybinės veiklos atėjus mirčiai būna paveiktos ir ilgainiui visai nutrūksta. Apibrėžiant žodį gyvybinis, esmė yra suvokti, kad mirtis yra vienintelis iš tiesų tikras dalykas. Visas žmogaus gyvenimas nugyvenamas žinant, kad mirtis yra neišvengiama. Kai kuriems žmonėms ši mintis gyvenimą aptemdo, o kai kuriems suteikia gyvenimo prasmę. Žinoma, žmonės gyvena ne vien tik laukdami savo galimos mirties, bet ir žinodami, kad jų mylimi žmonės taip pat mirs.

Mirštančiuoju laikomas tokios fizinės būklės asmuo, kai jau nebesitikima pagerėjimo. Mirimo procesas galintis trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir labai ilgas. Anot Sudnow (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002), mirštantis išgyvena socialinę, psichologinę, fiziologinę ir biologinę mirtį.

Socialinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia ir susiaurėja asmens socialiniai ryšiai, lieka mažiau kontaktų su išoriniu
pasauliu. Slaugos ligoninėje, prieglaudoje ar savo kambaryje žmogus tarsi įkalinamas. Bijodami įskaudinti ar saugodamiesi nemalonių išgyvenimų ir nepatogumų artimieji vengia mirštančiojo nežinodami kaip su juo elgtis, kalbėtis.

Psichologinė mirtis įvyksta, kai visiškai pasikeičia asmenybė paveikta ligos ar senatvės. Mirštančiojo gebėjimą automatiškai funkcionuoti, priimti sprendimus ar išreikšti jausmus keičia nuolat patiriamas stresas, skausmas, vartojami medikamentai. Pakinta bendravimas su aplinkiniais, dažnai išryškėja regresijos požymiai. Socialinių ryšių siaurėjimą įtakoja pasunkėjęs bendravimas, o tai skatina asmens izoliaciją ir pagreitina socialinę mirtį.

Fiziologinė mirtis ištinka, kai paliauja funkcionuoti organų sistemos. Senatvėje šis procesas gali vykti laipsniškai silpnėjant organų sistemos funkcijoms. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad senas žmogus gali labai skausmingai reaguoti į organų funkcijų nusilpimą (klausos, regos, judėjimo sistemos sutrikimus, atminties silpnėjimą). Žmogus miršta nustojus funkcionuoti gyvybiškai svarbioms organų sistemoms.

Biologinė mirtis – viso organizmo mirtis, kai žmogus liaujasi egzistavęs.

Medicinos požiūriu, skiriama klinikinė ir biologinė mirtis.

Klinikinė mirtis nustatoma, kai nustoja kvėpavimas ir širdies veikla. Kai kuriais atvejais, skubiai suteikus pagalbą, t.y. dirbtinai palaikant kvėpavimą ir širdies veiklą, mirštantįjį galima atgaivinti. Jei ligonis nekvėpuoja daugiau ir 5 minutes, įvyksta biologinė mirtis, po kurios jo atgaivinti nebepavyksta, nes smegenų žievės ląstelės žūsta negrįžtamai.

Pagal Harvardo medicinos mokyklos komiteto rekomendacijas mirusiu laikomas toks žmogus, kuris nejaučia ir nereaguoja į dirgiklius, nejuda ir nekvėpuoja, išnykę refleksai, lygi elektroencefalograma; jei šie požymiai konstatuojami ilgiau kaip 24 val., žmogus laikomas mirusiu. Ši schema nėra labai paplitusi. Paprastai mirusiu laikomas žmogus, kuris nekvėpuoja, kurio širdis neplaka ir kurio visi refleksai išnykę.

Pasak Popiežiškosios Mokslų Akademijos biomedicininio mirties apibrėžimo, „asmuo yra miręs, kai jis negrįžtamai praranda bet kokį gebėjimą integruoti ir koordinuoti fizines bei protines kūno funkcijas. Mirtis įvyksta, kai galutinai nutrūksta savaiminės širdies ir kvėpavimo funkcijos arba kai konstatuojamas negrįžtamas visos smegenų veiklos sustojimas“.

1.1. Mirties prasmė

Kiekvienas žmogus savaip suvokia mirtį, todėl mirtis gali turėti daug prasmių. Kultūrinė ir socialinė aplinka, asmenybės branda ir religiniai įsitikinimai įtakoja mirties prasmės suvokimą, tačiau keičiantis šiems veiksniams gali keistis ir suvokimas.

Kraštuose, kur mirimas pirmiausia yra šeimos rūpestis, egzistuoja daugybė su mirtimi susijusių papročių. Mirusiojo artimieji įvairių ritualų ir ceremonijų metų padrąsinami atvirai gedėti ir ieškoti bendruomenės narių užuojautos bei paramos. Kiekvienoje kultūroje, visuomenėje yra skirtingos šermenų ir laidojimo apeigos.

Šiuolaikinėje visuomenėje, pasak Aries, mirtis tapo kultūriškai nematoma. Psichiatrai ir ligoninės ėmė kontroliuoti mirties reikšmę, mirtis ir gedulas suasmeniškėjo, žmonės skatinami neigti mirtį ir kliautis medicina. Šiuo metu mirtis suvokiama labai plačiai, nuo nematomos mirties iki „originalios mirties“ (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Šiais laikais, kai visuomenę sudaro mažos branduolinės šeimos, neretai jų nariai gyvena vienas nuo kito toli ir kiekvienas iš jų kažkur skuba. Tuomet gyvenime, pilname rūpesčių, liūdesys yra tik dar vienas kliuvinys, todėl gedėti geriau ne viešai ir trumpai. Anot Norbert, „mirimas buvo subtiliai nustumtas į visuomenės gyvenimo užkulisius… ir greitai pašalintas…techniškai tobulai nuo mirties patalo tiesiai į kapą!“ (Slaugos pagrindai. Nuo gyvenimo modelio prie slaugos modelio, 1999).

Baimė yra natūrali ir dažniausiai pasireiškianti reakcija į mirtį. Kaip teigia Marshall, tas pats žmogus vienais aspektais mirties bijo, kitais – ne. Kartais žmogaus gyvenimas tampa toks nepakeliamas, jog mirtis atrodo tarsi išsivadavimas (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Kai kuriems sunkiai sergantiems ir priklausomiems seniems žmonėms mirtis gali būti laukiamas kaip išsilaisvinimas iš nepatogumų ir kančių. Tik nedaugeliui mirimo procesas gali būti ilga drąsi kova, nepaisant silpno kūno, savo orumui ir savigarbai išlaikyti. Prielaidą, jog senesni žmonės mažiau bijo mirties nei jauni ar vidutinio amžiaus žmonės, patvirtina daugybė atliktų tyrimų. Seni žmonės, turėdami mažiau ateities planų ir mažiau vertindami gyvenimą, jaučia mažesnę mirties baimę. Jie supranta, kad artėja jų gyvenimo pabaiga. Be to, ilgo gyvenimo kelyje jie turi susitaikyti su draugų bei artimųjų mirtimi, o tai padeda geriau susitaikyti su artėjančia mirtimi.

Apžvelgus šiai temai artimą literatūrą pastebėta, jog žmonės, turintys tvirtus religinius įsitikinimus mažiau bijo mirties, negu netikintys.

Diagnozavus mirtiną ligą žmogus įgyja vadinamąjį „mirštančiojo vaidmenį“, kuris priklauso nuo mirštančiojo amžiaus ir dar likusio gyventi laiko. Jei mirtina liga diagnozuojama jaunam žmogui, jis skatinamas kovoti ir nepasiduoti ligai, ieškoti gydymo galimybių bei
priešintis mirčiai. Tuo tarpu iš senų žmonių labiau tikimasi pasyvumo. Kaip teigia Kastenbaum, seni žmonės jaudinasi labiau dėl mirimo aplinkybių negu dėl pačios mirties (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Iš senų žmonių labiau laukiama ramybės ir susitaikymo, o jauniems leidžiama reikšti pyktį, nusivylimą, skausmą.

Literatūroje plačiai apibūdintos mirimo stadijos ir jų išgyvenimas. Elisabeth Kubler-Ross (2001) aprašo 5 mirimo stadijas, pakopas, kurias patiria žmonės, susidurdami su mirtimi (ir ligoniai, ir jų artimieji): neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir praradimo jausmą, susitaikymą.

Pirmoji pakopa – neigimas. Tai savotiška apsigynimo reakcija, kuria ligonis bando apsisaugoti nuo tragiškos savo lemties. Ligonis vengia tikrovės, nenori žinoti tikslios informacijos apie savo ligą, nenori sutikti su skiriamu gydymu, gali bandyti griebtis tokio darbo, kuris jam aiškiai per sunkus. Ligonis deda daug pastangų, kad paneigtų ligos diagnozę, dirbtinai stengiasi rodytis esąs laimingas. Norint padėti ligoniui šioje stadijoje, reikia stengtis žodžiais palaikyti paciento neigimą.

Antroji pakopa – tai pyktis ir įniršis, nustačius lemtingąją diagnozę. Ligonis gali maištauti, keršyti šeimos nariams, personalui, iš visų daug reikalauti, visus kaltinti. Po pykčio priepuolių ligonis gali jaustis kaltas. Gydytojas privalo ligoniui padėti suprasti, kad pyktis yra normali situacija į netektį. Nereikia priimti pykčio išraiškos kaip asmeninio įžeidimo. Reikia pabandyti išsiaiškinti tas problemas, dėl kurių kilo konfliktas, ir leisti pačiam pacientui daugiau rūpintis savo gyvenimu, užtikrinti jo saugumo jausmą.

Trečioji pakopa – derybų. Tai lyg savotiškas susitarimas, bandymas atitolinti mirtį, kol bus pasiekta tam tikro tikslo, pavyzdžiui, išgyventi, kol gims anūkas, kol sūnus apgins disertaciją ir pan. Ligonis gali jausti kaltę dėl esamų ir nesamų nuodėmių, dažnai kreipiasi į Dievą, ir tai jam suteikia jėgų. Jis pasiryžęs daryti viską, kas galėtų pakeisti arba bent atitolinti jo likimą, sutinka, kad jam būtų taikomi nauji gydymo metodai. Ligonį reikia stengtis atidžiai išklausyti, paskatinti, kad išsikalbėtų, kad palengvėtų jo kaltės jausmas, praeitų baimė. Reikia stengtis kuo daugiau palaikyti ligonį dvasiškai.

Ketvirtoji pakopa – depresija. Ji prasideda tada, kai ligonis suvokia, kad jam tikrai teks daug ko atsisakyti – šeimos gyvenimo, mėgiamo darbo ir pagaliau – paties gyvenimo. Ligonį užplūsta neviltis. Jis dažnai atsisako bendrauti net ir su jam artimais žmonėmis. Jis gali būti labai ramus ir užsisklendęs, gali jaustis labai vienišas. Paprastai jam jo išorė nelabai rūpi. Iš nevilties jis gali nusižudyti. Pacientui reikia leisti paliūdėti, pabendrauti su juo be žodžių, leisti suprasti, kad gydytojui jis svarbus, kad gydytojas neabejingas jo likimui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1917 žodžiai iš 6196 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.