Paveldėjimo teisė
5 (100%) 1 vote

Paveldėjimo teisė

11213141

Turinys

Teisės realizavimas ir jos formos 3

Teisės taikymas 4

Paveldėjimo teisė 7

Paveldėjimas pagal įstatymą 8

Paveldėjimas pagal testamentą 10

Valstybės institucijos 14

Literatūros sąrašas 18

Teisės realizavimas ir jos formos

Teisinio reguliavimo išraiška yra toks visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai ir galimybės. Teisės įgyvendinimas turi keletą formų, kurių ypatybės priklauso nuo teisinio reguliavimo būdų: įgyvendinamas leidimas, draudimas ar įpareigojimas. Priklausomai nuo to skiriamos trys teisės įgyvendinimo formos: panaudojimas, laikymasis ir vykdymas.

Panaudojimas – įgyvendinimo forma, kai įgyvendinamos leistinos galimybės. Subjektai elgiasi aktyviai, įgyvendina savo teises, pasinaudoja teisės suteiktomis galimybėmis {nuosavybės teise, teise į gynybą, rinkimų teise ).

Laikymasis – įgyvendinimo forma, kai subjektai derina savo elgesį su teisiniais draudimais. Būdingas pasyvus subjektų elgesys. Jie neatlieka veiksmų, uždraustų teisės normomis, t. y .vykdo jiems paskirtas pareigas.

Vykdymas – subjektai savo veiksmais vykdo teisinius paliepimus. Jie yra aktyvūs ir atlieka veiksmus, nustatytus teisės normose, t. y .atlieka aktyviai elgdamiesi jiems paskirtas pareigas. Vykdymas yra tiksliausia teisės įgyvendinimo forma. Teisės normomis kartu su kitomis teisinėmis priemonėmis užtikrinami rezultatai, įkūnijamos reikiamos elgesio programos, kurios turi būti įgyvendinamos ir tapti faktiniais santykiais ir būti įgyvendintos aktyviais subjektų veiksmais.

Teisės panaudojimo ir laikymosi formos turi būti traktuojamos vienovėje, derinant su reguliavimo tipu ir priklausymu nuo jo. Panaudojant teisę, visada yra ir jos laikomasi: esant bendram nedraudžiamam reguliavimui laikomasi, kad nebūtų pažeidžiamos draudžiamosios normos; esant konkrečiam leidimui, griežtai laikomasi nustatytų subjektinės teisės ribų.

Esant bendram nedraudimui ir kartu leidimui, įgaliotas subjektas veikia aktyviai. Aktyviu elgesiu įgyvendina materialius, politinius, dvasinius interesus. Atitinkamų teisės normų įgaliojamųjų ir draudžiamųjų, taip pat bendrų draudimų ir leidimų realizavimas sukuria bendrus ir absoliučius teisinius santykius ir pagal juos subjektai organizuoja savo elgesį, diktuojamą socialinių poreikių.

Teisės taikymas

Teisinio reguliavimo proceso baigiamoji stadija ( kartais ir atsirandant teisiniams santykiams) yra teisės taikymas. Tai valdinga individuali teisinė veikla sprendžiant teisines bylas, ir dėl tokios veiklos teisės sistemoje atsiranda individualūs paliepimai (potvarkiai). Individualūs potvarkiai (sprendimai) užtikrina teisės normų vykdymą, turi teisinę galią ir gali būti teisėto elgesio kriterijus. Šiais sprendimais ne tik užtikrinama teisė, bet ir išreiškiamas individualus norminis visuomeninių santykių reguliavimas priklausomai nuo konkrečių socialinių, politinių sąlygų ir gali praturtinti teisę arba ją iškreipti.

Teisės taikymas, po teisėkūros, daugiausia lemia teisinį teisės poveikio visuomeniniams santykiams reguliavimą.

Teisę taiko kompetentingos valstybės teisėsaugos institucijos ir pareigūnai. Iš aplinkybių, kai būtina taikyti teisę, yra susijusių su teisinių santykių atsiradimu (pvz., atsiradus teisėms ir pareigoms, susijusioms su pensijos skyrimu, kai socialinio aprūpinimo įstaiga įstatymų pagrindu pensininkui nustato pensijos dydį ir įsako ją mokėti). Daugiausia aplinkybių, verčiančių taikyti valstybinę prievartą, yra siekiant užtikrinti visuomenės gyvenimo teisinį reguliavimą. Valstybinės prievartos taikymas ir pagrindžia kompetentingų institucijų specifinę teisės taikymo veiklą. Tokios valstybinės institucijos privalo tikrinti valstybės prievartos priemonių naudojimo teisėtumą, pagrįstumą ir tikslingumą, o prireikus jas sukonkretinti, nustatyti jų taikymo tvarką, t. y. atlikti individualų teisinį reguliavimą.

Teisės taikymas pirmaujant teismams yra vienintelis valstybinės prievartos teisinio reguliavimo procese naudojimo būdas. Šį būdą naudoja visos teisės įgyvendinimo formos: panaudojimas, laikymasis, vykdymas ir taikymas.

Faktinės aplinkybės, lemiančios teisinį reguliavimą ir prireikus valstybinės prievartos taikymą, yra šios: a) esamos subjektinės teisės įgyvendinimo kliūtis ir teisinių pareigų nevykdymas; b ) teisės pažeidimas, už kurį reikia atsakyti.

Teisinės atsakomybės ir teisės taikymo akto ryšys yra esminis. Teisinę atsakomybę, išreikštą baudžiamosiomis priemonėmis, teismas gali taikyti tik specialaus akto kaltinamojo nuosprendžio, priimto nustatyta forma procesiniame įstatyme pagrindu, laikantis visų demokratinių procesinių garantijų kaip to reikalauja teisėtumas. Tačiau teisingumas nėra mechaninis rašytinių teisinių potvarkių vykdymas, o gyvoji teisė, todėl teismai turi vadovautis pagrindiniais teisės principais ir žmogaus teisėmis. Demokratinėje visuomenėje, kurioje vyrauja teisė, teisinė visuomenė ir valstybė, privačios žmogaus teisės turi išskirtinę teisinę reikšmę, todėl visi teisėsaugos institucijų sprendimai privalo nepažeisti žmogaus teisių.

Teisėsaugos institucijos, taikydamos teisę, užpildo įstatymų leidybos paliktas spragas, kai konkretus gyvenimiškas atvejis nenumatytas konkrečioje
teisės normoje. Tokiais atvejais teismai įgalioti spręsdami bylą taikyti analogiją, išskyrus baudžiamąją ir administracinę teisę. Gali būti įstatymo ir teisės analogija. Įstatymo analogija reiškia, kad byla turi būti sprendžiama įstatymo, reguliuojančio panašius santykius, pagrindu. Teisės analogija – byla sprendžiama vadovaujantis bendrais teisės pradais. Tačiau analogija.gali būti panaudota tik šiais atvejais: .1 ) kai visiškai nėra teisės normos arba yra nepi1na; 2) nagrinėjamų aplinkybių esamos normos ir numatytų aplinkybių panašumas turi iš esmės savo požymiais teisiniu požiūriu sutapti; 3) analogija neleistina, jeigu įstatymas numato teisines pasekmes, susiejamas su konkrečia norma; 4) išimtinės normos ir bendrų įstatymų nuostatų išimtys gali būti taikomos tik kai nagrinėjamos aplinkybės taip pat yra išimtinės; 5) gauta taikant analogiją teisinė nuostata neturi prieštarauti įstatymo nuostatoms; 6 ) taikant analogiją, pirmiausia reikia ieškoti normos tos pačios teisės šakos aktuose ir tik tokiai nesant – kitoje teisės šakoje arba įstatymuose.

Teisės taikymas baigiamas priėmus teisės aktą. Toks aktas yra valstybinis valdingas individualiai apibrėžtas kompetentingo subjekto konkrečioje teisinėje byloje priimtas aktas siekiant nustatyti subjektinių teisių arba teisinių pareigų buvimą arba jų nebuvimą ir mastą (ribas) atitinkamų teisės normų pagrindu jų įgyvendinimo interesais. Teisės taikymo aktai vaidina ypatingą vaidmenį, nes jie būtini teisiniam reguliavimui ir teisinio poveikio visuomeniniams santykiams požiūriu. Jais drauge su norminiais teisės aktais įgyvendinami atitinkami socialiniai tikslai.

Teisės taikymo aktai skirtini pagal jų prasmę: teisinis bylos išsprendimas, individualūs valstybiniai valdingi potvarkiai ir taikymo aktai. Teismo sprendimas yra baigiamasis teisės taikymo aktas, valdingas potvarkis nurodo teisės taikymo rezultatą, teisės taikymo aktas yra teisinis bylos išsprendimo rezultatas, t. y. aktas dokumentas. Įgyvendinant teisę, ypač privatinę, civilinę, labai svarbi teisinio aktyvumo samprata. Teisinis aktyvumas net gali būti teisės taikymo alternatyva, kai visuomeninių santykių dalyviai turi teisinę galią autonomiškai individualiai reguliuoti ir kartu neturi valdingų institucijų statuso. Daugelio teisės šakų, būtent civilinės, darbo, privatinės, subjektų teisinis aktyvumas, susietas su pasinaudojimu teise, aktyviai įtakoja teisinį reguliavimą (pvz., civilinės sutartys yra ne tik teisiniai faktai, bet ir autonominio teisinio reguliavimo priemonė ). Šiuo atveju turinčių tam tikrą teisinį statusą subjektų veikla, nors ir skiriasi nuo teisės taikymo veiklos, tačiau prie jos labai priartėja.

Teisės taikymas yra susijęs su teisine praktika. Taikant teisę ypatingą vietą turi teisinė praktika. Teisėkūros ir individualios teisinės veiklos atribojimas ir atitinkamai teisinio reguliavimo norminis pagrindas ir teisminė praktika skiria dvi teisės sistemas. Socialinis teisinės praktikos vaidmuo – užtikrinti kuo glaudesnį teisės ryšį su gyvenimu, su praktine veikla ir jos padariniais. Teismų precedentai galioja anglosaksų šalyse ir iš dalies tenkina visuomeninių santykių dalyvius.

Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas teismų praktiką, priima nutarimus kaip turėtų būti sprendžiamos vienos ar kitos bylos ir tie nutarimai yra rekomendacija vadovautis teismams sprendžiant bylas. Tokie nutarimai tampa teisės šaltiniais.

Paveldėjimo teisė

Mirusio fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams, vadinamas palikimu. Asmuo, po kurio mirties atsiranda paveldėjimas, vadinamas palikėju, o asmenys, tiesiogiai perimantys mirusio piliečio teises ir pareigas, t. y. paveldintys jo turtą, vadinami įpėdiniais.

Mirusio asmens teisių ir pareigų perėmimo tvarką ir tų teisių perėmimo ribas nustato teisės normos. Šių normų visuma sudaro paveldėjimo teisė. Taigi paveldėjimo teisė – tai susisteminta visuma teisės normų, reguliuojančių turtinius ir kai kuriuos su jais susijusius asmeninius neturtinius, visuomeninius santykius, atsirandančius dėl mirusio piliečio turto perėjimo kitiems asmenims – įpėdiniams. Paveldėjimo teisė sudaro atskirą civilinės teisės institutą, kurio dalykas yra visuomeniniai paveldėjimo teisės santykiai, arba paveldėjimas.

Taigi paveldėjimo teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti paveldėjimo santykius.Paveldėjimas – tai turtinių teisinių ir pareigų perėjimas įstatymo nustatyta tvarka palikėjo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams.

Palikimas atsiranda palikėjui mirus, teismui nustačius palikėjo mirties faktą arba paskelbus jį mirusiu. Palikimo atsiradimas – tai teisinių paveldėjimo santykių atsiradimas.

Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o kai palikėjas paskelbiamas mirusiu, paskelbto mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti ji mirusiu. Kai paskelbiamas mirusiu pilietis, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindo spėti jį žuvus dėl tam tikro nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio piliečio mirties diena spėjamos jo žūties dieną. Teismo sprendimas dėl mirties fakto nustatymo ar paskelbimo mirusiu turi būti registruojamas
civilinės metrikacijos skyriuje, o notarui pateikiamas nustatytos formos mirties liudijimas. Piliečio paskelbimas mirusiu šio piliečio civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas jo mirčiai (CK 2 1. str. 4 d.). Labai svarbi įstatymo nuostata (CK 569 str. 1 d.), kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Tarkim, įvyko automobilio avarija: vietoje žuvo vyras, o žmona po trijų valandų mirė greitosios pagalbos ligoninėje. Visa tai užfiksuota atitinkamuose dokumentuose. Bendrų vaikų sutuoktiniai neturi. Žmona iš pirmosios santuokos turi suaugusi sūnų, kuris nustatyta tvarka nėra įvaikintas. Iš vyro pusės artimiausi giminės – brolis ir sesuo. Testamentu nė vienas sutuoktinis turto nepaliko. Kas paveldės vyro turtą? Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573 straipsni, pirmosios eilės įpėdinis yra žmona. Kadangi ji mirė nespėjusi priimti palikimo (CK 589 str. ), teisė priimti jai priklausančią palikimo dali pereina jos vaikui. Kitaip būtų sprendžiamas paveldėjimo klausimas, tarkime, sutuoktiniams skrendant per vandenyną nukritus lėktuvui ir dingus vandenyno gelmėse. Į ši klausimą atsakymą pateikia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 569 straipsnio antro.ii dalis: jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda. Šiuo atveju vyro turtą paveldėtų trečiosios eilės įstatyminiai įpėdiniai – palikėjo brolis ir sesuo, nes pirmosios ir antrosios eilės įpėdinių nėra.

Paveldima pagal įstatymą ir pagal. testamentą. Pagal įstatymą paveldima tiek, kiek nepakeista testamentu. Pavyzdžiui, testamentu paliktas namas, tačiau kito turto, pavyzdžiui, automobilio, indėlio, klausimas neišspręstas. Testamente taip pat nėra tradicinės formuluotės: ,,ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų“. Tokiu atveju po palikėjo mirties atsiras paveldėjimas pagal. testamentą ir pagal. įstatymą. Jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių ar nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba testatorius iš visų išėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Valstybei atstovauja mokesčių inspekcijos ir joms šešių mėnesių senaties terminas palikimui priimti netaikomas. Valstybinės mokesčių inspekcijos nuo atlyginimo notarui už paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą mokėjimo atleidžiamos.

Paveldėjimo objektas – tai mirusiojo turtas, paveldėjimo būdu pereinantis .jo įpėdiniams. Paveldėjimo teisėje kaip turtas suprantama palikėjo turtinių teisių ir pareigų visuma, t. y. palikimo aktyvas ir pasyvas.

Paveldėjimas pagal įstatymą

Paveldintys pagal įstatymą įpėdiniai gali būti tik tie fiziniai asmenys, kurie yra gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat palikėjo vaikai, gimę ne vėliau kaip per dešimt mėnesių po palikėjo mirties. Kai palikimas atsirado iki priimant naujos redakcijos Civilini kodeksą, įpėdiniai nustatomi pagal. įstatymus, galiojusius palikimo atsiradimo dieną, nes įstatymas, kuriame nėra leistas atgalinis galiojimas, atgal negalioja. Posūniai ir podukros nepaveldi mirusių patėvio ar pamotės turto, taip pat patėvis ar pamotė negali paveldėti pagal įstatymą mirus posūniui ar podukrai. Įvaikiai netenka paveldėjimo teisės po savo tėvų ir kitų kraujo giminaičių (senelių, brolių, seserų) mirties. Tačiau kai palikimas atsirado iki įvaikinant, pavyzdžiui, tėvai žuvo automobilio avarijoje ar lėktuvo katastrofoje, galima paveldėti savo tikrųjų tėvų turtą, nes įpėdiniai nustatomi atsižvelgiant į palikimo atsiradimo momentą. Taip pat vienas po kito negali paveldėti suvestiniai, t. y. neturintys bendro tėvo ar bendros motinos, pavyzdžiui, susituokusių dviejų našlių, tu-, rinčių vaikų iš buvusių santuokų, vaikai. Tačiau netikri broliai ir seserys, turintys bendrą tėvą ar bendrą motiną, vienas po kito mirties paveldi. Negali paveldėti pagal įstatymą (pagal testamentą -gali) po savo vaikų mirties tėvai, iš kurių palikimo atsiradimo momentu atimtos tėvystės teisės, taip pat tėvai ir pilnamečiai vaikai, piktybiškai vengę vykdyti pagal įstatymą jiems tenkančią pareigą išlaikyti palikėją, kai ši aplinkybė patvirtinta teismine tvarka. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą fiziniai asmenys, kurie priešingais teisei veiksmais prieš palikėją, kurį nors iš įpėdinių ar prieš testamente išreikštos paskutinės palikėjo valios įgyvendinimą prisidėjo prie jų pašaukimo paveldėti, kai šios aplinkybės patvirtintos teismine tvarka. Įpėdinių ratą nustato Civilinio kodekso 573 straipsnis: “paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties;

2) antrosios eilės – mirusiojo senoliai iš tėvo ir iš motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Išlaikytiniai nenušalina nuo paveldėjimo trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės įpėdinių. Jeigu antrosios eilės įpėdiniai yra vien tik išlaikytiniai, jie paveldi kartu bei lygiomis dalimis su
šaukiamosios paveldėti trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės įpėdiniais;

3) trečiosios eilės – mirusiojo broliai ir seserys, provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės iš tėvo ir iš motinos pusės;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2373 žodžiai iš 4741 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.