Paveldėjimo teise
5 (100%) 1 vote

Paveldėjimo teise

11213141

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais.

Pozityvioji teisė – tai yra visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis.

Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.

1) Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

2) Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.

Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą.

Pozityvioji teisė nustato fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės subjektais, teisines galimybes vienaip ar kitaip elgtis.Šios pozityviosios teisės normomis nustatytos galimybės yra vadinamos subjektinėmis teisėmis (nuo žodžio “subjektas”), o pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, dažnai vadinama objektyviąja teise.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: Į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė – yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o privatinė – reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Maždaug tokio skirstymo kriterijaus laikomasi ir šių dienų teisinėje literatūroje. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė ir tarptautinė teisė. Mus domina svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Kiekviena teisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą. Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Trumpai tariant, civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį arba draudžia jį, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo ir draudimo. Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas. Tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo. turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė – piniginė išraiška. civilinė teisė reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius. Tačiau su prekine – pinigine išraiška yra susiję daugelis neatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., paslaugos, panaudos, paveldėjimas ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės – piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai už daiktus kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Toliau savo darbe aš plačiau panagrinėsiu vieną iš neatlygintinų turtinių santykių – paveldėjimą. Tai padarysiu pasitelkiant į pagalbą paveldėjimo teisę.

1.Paveldėjimo samprata ir pagrindai.

1.Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisiu perėjimas jo jpėdimams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

2.Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės, teisės Į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų
nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

3.Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtines teisės,neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Paveldėjimo pagrindai.

Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.

Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba ne vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu.

Palikimo atsiradimo laiku laikomas patikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti patikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena.

Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi

mirusiais tuo pačiu metu ir teisiu perėmimo tarp jų neatsiranda.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.Jeigu

palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma:

1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno;

2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ir asmeninių interesų vyraujanti vieta(turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta).

Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal šias aplinkybes, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes.

Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

Įpėdiniai.

1.Asmenys, galintys būti įpėdiniais:

1) paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi patikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;

2) paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;

3) paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią.

Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.

2.Asmenys, neturintys teisės paveldėti:

Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdiniu ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie

tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės:

1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę;

2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti;

3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė pilkėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo;

4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą.

Įpėdinis nepraranda teises paveldėti, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas

ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų.

Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.

Paveldėjimo teisės ginčijimas.

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

2.Paveldėjimas pagal įstatymą.

Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;

2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;

3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;

4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;

5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo
atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė.

Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.

Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties.

Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą.

Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.

Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

3.Paveldėjimas pagal testamentą.

Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats.

Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.

Negalioja testamentas:

1) sudarytas neveiksnaus asmens;

2) sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėm medžiagomis;

3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas.

Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.

Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka.

Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį.

Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatyme arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis.

Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu, ar asmens, kurio veiksnumas teismo apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis.

Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.

Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenį įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

Patikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra.

Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio narni apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pa valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2226 žodžiai iš 7416 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.