Paveldejimo teisė
5 (100%) 1 vote

Paveldejimo teisė

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………2

1. BENDROSIOS NUOSTATOS……………………………………………………………………………………………3

1.1. PAVELDĖJIMO TEISĖS RAIDA…………………………………………………………………………………….. …………..3

1.2. PAVELDĖJIMO TEISĖ. ŠALTINIAI. PRINCIPAI……………………………………………. ……………… ………….6

1.3. PAVELDĖJIMO SAMPRATA. PAVELDĖJIMO DALYKAS……………………………………………. ……………7

1.4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI………………………………………………………………………………………………………7

1.5. PALIKIMO TEISĖS SUBJEKTAI………………………………………………………………………………………………….8

1.6. JURIDINIAI FAKTAI, NULEMIANTYS PAVELDĖJIMO TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMĄ……9

1.7. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA…………………………………………………………………………….9

2. ĮPĖDINIAI………………………………………………………………………………………………………………………11

2.1. ASMENYS, GALINTYS BŪTI ĮPĖDINIAIS…………………………………………………………………………………11

2.2. ASMENYS, NETURINTYS TEISĖS PAVELDĖTI………………………………………………………………………..11

2.3. SUTUOKTINIO PAVELDĖJIMO TEISĖS PRARADIMAS……………………………………………………………11

2.4. PAVELDĖJIMO TEISĖS GINČIJIMAS ……………………………………………………………………………………….12

2.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS NUGINČIJIMO PASEKMĖS………………………………………………………………….12

3. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ ………………………………………………………………………….13

3.1. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ. JURIDINIAI FAKTAI, KURIEMS ESANT PAVELDIMA PAGAL ĮSTATYMĄ………………………………………………………………………………………………………………………….13

3.2. ĮPĖDINIAI PAGAL ĮSTATYMĄ………………………………………………………………………………………………….13

3.3. VAIKAIČIŲ IR PROVAIKAIČIŲ TEISĖ PAVELDĖTI………………………………………………………………….14

3.4. SUTUOKTINIŲ PAVELDĖJIMO TEISĖ………………………………………………………………………………………14

3.5. NAMŲ APSTATYMO IR APYVOKOS REIKMENŲ PAVELDĖJIMAS…………………………………………15

4. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ …………………………………………………………………….16

4.1. TESTAMENTO SĄVOKA. TESTATORIUS………………………………………………………………………………… 16

4.2. ĮPĖDINIAI PAGAL TESTAMENTĄ…………………………………………………………………………………………….17

4.3. TESTAMENTŲ RŪŠYS………………………………………………………………………………………………………………18

4.4. TESTAMENTO FORMOS IR SUDARYMO TVARKOS REIKALAVIMAI…………………………………….20

4.5. TESTAMENTO TURINYS…………………………………………………………………………………………………………..24

4.6. TESTAMENTINĖ IŠSKIRTINĖ……………………………………………………………………………………………………25

4.7. TESTAMENTO PAKEITIMAS IR PANAIKINIMAS …………………………………………………………………….25

4.8. TESTAMENTO SKELBIMAS………………………………………………………………………………………………………27

4.9. TESTAMENTO VYKDYMAS……………………………………………………………………………………………………..27

4.10. UŽSIENIO VALSTYBĖSE SUDARYTŲ TESTAMENTŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOJE………………………………………………………………………………………………………………………………………28

4.11. LIETUVOJE ĮREGISTRUOTI TESTAMENTAI…………………………………………………………………………..28

5. PALIKIMO PRIĖMIMAS………………………………………………………………………………………………….30

5.1. PALIKIMO PRIĖMIMAS IR JO ATSISAKYMAS…………………………………………………………………………30

5.2. PALIKIMO PRIĖMIMAS PAGAL APYRAŠĄ………………………………………………………………………………30

5.3. PALIKIMO ATSISAKYMAS………………………………………………………………………………………….31

5.4. TEISĖS PRIIMTI PALIKIMĄ PERĖJIMAS (PAVELDĖJIMO TRANSMISIJA)………………………………32

5.5. PALIKIMO APSAUGA IR PALIKIMO ADMINISTRAVIMAS……………………………………………………..32

5.6. PALIKIMO
………………………………………………33

5.7. PAVELDĖJIMO TEISĖS LIUDIJIMAS………………………………………………………………………………………..34

6. ATSKIROS TURTO PAVELDĖJIMO RŪŠYS………………………………………………………………..34

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………………38

ĮVADAS

Kartų kaita yra natūralus dalykas. Dar Sokratas yra pasakęs, kad gamta kiekvieną jau yra nuteisusi mirti, tačiau žmogus gyvas savo palikuonyse, o jie, romėnų žodžiais tariant, yra palikėjo dalis. Taigi, praktiškai didesnio ar mažesnio turto paveldėjimo klausimai tampa svarbūs kiekvienam fiziniam, o kartais ir juridiniam asmeniui. Iš anksto žmogaus išreikšta paskutinė valia, pareikšta įstatymo nustatyta forma, įpėdiniams tampa privaloma, o jos įvykdymas sureguliuotas teisės normomis. Iš kitos pusės, palikimo priėmimas yra juridinis faktas, kuris tam tikrais atvejais įpėdiniams gali sukelti nenumatytų problemų, pavyzdžiui, kai paveldimas ne tik turtas, bet ir palikėjo skolos.

Lietuvoje nėra įprasta rašyti testamentus. Pirmiausia tai lemia psichologinės priežastys ir tokių tradicijų nebuvimas – aptarinėti, kas bus mirties atveju ir tam ruoštis iš anksto mūsų visuomenei nepriimtina.

Tačiau atmetus moralinius ir dvasinius dalykus, tokiais liūdnais momentais visuomet atsiranda ir daugybė materialinių reikalų, kuriuos vienaip ar kitaip būtina sutvarkyti. O tai gali būti labai keblu, jei žmogus nėra pasirūpinęs surašyti testamento ir jame išreikšti savo valią.

Dažniau tai daro vyresnio amžiaus didesniuose miestuose gyvenantys žmonės, bet kad testamentų užsuktų surašyti jauni lietuviai – retenybė. Neretai dėl to tenka stebėti ypač nemalonius vaizdus, kai velionio dar nepaguldžius į karstą prasideda artimųjų ir giminaičių rietenos dėl mirusiojo užgyvento turto, kurio likimas nėra nulemtas mirusiojo valia.

Ši tema yra aktuali ne tik moksline – teisine, bet ir praktine prasme.

Darbo tikslas – pateikti paveldėjimo teisės analizę, išsiaiškinti paveldėjimo pagrindus.

1. BENDROSIOS NUOSTATOS

1.1. PAVELDĖJIMO TEISĖS RAIDA

Paveldėjimo teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su mirusio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimu jo įpėdiniams. Lietuva, kaip ir kitos kontinentinės teisės sistemos valstybės, perėmė daugelį romėnų paveldėjimo teisės institutų.

Jau XII lentelių įstatyme, seniausiame Senovės Romos rašytiniame šaltinyje, buvo nurodyti du paveldėjimo būdai: pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pirmieji testamentai buvo žodinės formos. Jie buvo sudaromi arba per tautos susirinkimą, arba palydint į mūšį išsiruošusius karius. Tai buvo vieši testamentai, nes buvo sudaromi dalyvaujant daugybei liudininkų. vėliau, vystantis privačiai nuosavybei, asmuo buvo suinteresuotas, kad kuo mažiau asmenų žinotų jo valią dėl turto perėjimo mirties atveju. Taip pamažu atsirado ir rašytiniai testamentai. Iš pradžių testatoriaus valios duoti patvarkymus dėl savo turto mirties atveju niekas neribojo, tačiau vėliau testamentinė laisvė buvo pradėta riboti, t.y. atsirado privalomasis paveldėjimas.

Bene svarbiausia testamento galiojimo sąlyga per visą testamento istoriją buvo reikalavimas paskirti į pėdinį (institutio heredis). Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir substitio, t.y. antrojo įpėdinio paskyrimą tuo atveju, jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriims palikimo.

Nesant testamento arba negalint jo įvykdyti, atsirasdavo paveldėjimas pagal įstatymą. Romėnų teisėje gali būti išskiriamos trys pagrindinės paveldėjimo pagal įstymus (ab intestato) sistemos:

Pirmoji – senosios ius civile paveldėjimas – pagal įstatymų sistemą, kurios pagrindas buvo agnatinė giminystė.

Antroji – retorinė paveldėjimo pagal įstatymą sistema, kurios pagrindas buvo ir agnatinė, ir kognatinė giminystės.

Trečioji – Justiniano paveldėjimo pagal įstatymą sistema, kuri rėmėsi tik kognatinės giminystės principais.

Paveldėjimas, kaip universalus mirusiojo turtinių teisių ir pareigų perėmimas, buvo įtvirtintas jau Justinjano digestų penkiasdešimtosios knygos šešiasdešimt antrajame fragmente. Be universalaus teisių perėmimo, romėnų paveldėjimo teisėje egzistavo ir singuliarinis teisių perėmimas, kuris atspindėjo tokiuose paveldėjimo teisės institutuose kaip legatas (legata) ir fideikomisas (fideicommissa).

Testamentu testatorius galėjo atimti iš įpėdinio tam tikras teises arba teisę paveldėti tam tikrą daiktą kito asmens (asmenų) naudai, kartu įpareigodamas įpėdinį įvykdyti to asmens (asmenų) naudai tam tikra prievolę. toks testamentinis patvarkymas vadinosi legatu, o asmuo, kurio naudai įpėdinis turėjo atlikti tam tikrus veiksmus, vadintas ne įpėdiniu, bet legatarijumi.

Fideikomiso institutas žinomas pirmiausia paveldėjimo pagal įstatymą atveju. Jis neturėjo tokios teisinės galios kaip legatas, todėl fideikomiso vykdymas priklausydavo nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum).
Fideikomiso objektas galėjo būti bet kuris palikimo daiktas, taip pat kitam asmeniui priklausęs daiktas. Fideikomiso dalykas galėjo būti ir laisvės suteikimas vergui (libertas fideikommisaria).

Legato ir fideikomiso institutai vėliau susiliejo, t.y. ir legatas, ir fideikomisas suteikė asmeniui, kurio naudai jie padaryti, prievolinio reikalavimo įpėdiniui teisę.

Romėnui teisei buvo žinomas ir paveldėjimas pagal atstovavimo teisę (ius repreasantationis), kai anksčiau mirusiojo arba išėjusiojo iš palikėjo valdžios įpėdinio palikuonys gaudavo tą palikimo dalį, kurią būtų paveldėjęs gyvas jų tėvas (motina).

Romėnų teisė darė didelę įtaką teisės raidai Europoje

.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje 1918 m., reikėjo spręsti klausimą, kokie įstatymai turi būti taikomi, kol bus priimti Lietuvos įstatymai. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 strapsnyje buvo nustatyta, kad „srityse, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų įstatymų, laikinai pasilieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Paveldėjimo teisinius santykius 1940 m. birželio 15 d. didžiojoje Lietuvos dalyje reglamentavo Rusijos imperijos civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Napoleono kodeksas. Palangoje ir nedidelėje Zarasų krašto dalyje veikė Kuršo teisė ir vietinių civilinių įstatymų trečiosios dalies bendrieji nuostatai. Susigrąžinus Klaipėdos krastą, priimta Vokietijos civilinė teisė, kurios pagrindą sudarė Vokietijos civilinis kodeksas.

Paveldėjimą reglamentavo Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1010-1338 straipsniai. Paveldėti buvo galima ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą. Buvo nustatytos dvi testamentų rūšys: notarinis ir naminis. Notarinis testamentas buvo sudaromas dalyvaujant trims liudytojams. Namuose testamentą galėjo surašyti pats testatorius savo ranka arba paprašytas kitas asmuo. Testamentas turėjo būti pasirašytas testatoriaus ir liudytojų. Naminiai testamentai turėjo būti pateikti tvirtinti vykdyti taikos teisėjui. Įstatymas taip pat numatė ypatingus testamentus – sudarytus karo žygyje, tarnaujančiųjų armijoje, plaukiojančiųjų prakybos laivu ir pan., nustatė jų sudarymo tvarką. Pagal įstatymą teisę paveldėti turėjo giminaičiai.

Pagal Napoleono kodeksą, turtas taip pat galėjo būti paveldėtas ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą.

Napoleono kodeksas numatė trijų rūšių testamentus: savo ranka parašytus, viešuosius ir slaptuosius. Viešajį testamentą surašydavo du notarai, dalyvaujant dviems liudytojams arba vienas notaras, dalyvaujant keturiems liudytojams. Testamentu buvo galima užrašyti aplenkiant kitus įpėdinius ne visą savo turtą, o tik vadinamąjį leistą laisvai tvarkyti turto dalį.

Legatas buvo trijų rūšių: bendras (kai testamentu paliktas visas mirusiojo turtas), dalinis (kai testamentu paliktas tik kilnojamasis, arba tam tikra turto dalis), atskirasis (kai testamentu paliktas tam tikras daiktas arba pinigų suma).

Priimti palikimą buvo galima dviem būdais: oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (711, 723, 767-773, 778 straipsniai).

Paveldimo turto apmokestinimą tarpukario Lietuvoje reglamentavo Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas. Pagal šį įstatymą turto paveldėtojas turėjo mokėti valstybinį palaikų mokestį.

Nurodyti teisės aktai galiojo Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. LTSR iki 1964 m. civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) įsigaliojimo galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Jis numatė paveldėjimą ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą. Pagal įstatymą mirusiojo turtą galėjo paveldėti jo vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, mirusiojo išlaikytiniai, jo vaikaičiai ir provaikaičiai, o šių asmenų nesant arba jiems palikimo nepriėmus – darbingi tėvai, jų nesant – mirusiojo broliai ir seserys.

1964 metų Civilinis kodeksas įsigaliojo 1965 metų sausio 1 dieną. Jis galiojo iki įsigaliojantt 2000 m. CK, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

1.2. PAVELDĖJIMO TEISĖ. ŠALTINIAI. PRINCIPAI

Paveldėjimo teisė objektyviąja prasme – teisės normų visuma, reguliuojanti mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo įpėdiniams pagal įstatymą (ir) pagal testamentą.

Paveldėjimo teisė subjektyviąja prasme – paveldėjimo teisės subjektų galimybė įgyvendinti savo teises ir pareigas, susijusias su mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų perėjimu..

Paveldėjimo teisės objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja paveldėjimo teisė, kitaip tariant, paveldėjimo teisės objektas yra paveldėjimo visuomeniniai santykiai arba paveldėjimas.

Paveldėjimo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, CK (penktoji knyga, kitų knygų straipsniai arba jų dalys, reglamentuojantys paveldėjimą). Paveldėjimo teisės šaltiniams galima būtų priskirti ir Notariato įstatymą, taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymą, Autorių teisių ir gretutinių teisių
Draudimo įstatymą, Pensijų kaupimo įstatymą, Paveldimo turto mokesčio įstatymą ir kitus įstatymus, kiek jie reglamentuoja teisinius paveldėjimo santykius.

Be to, paveldėjimo teisės šaltinis yra 1972 m. Europos Tarybos Bazelio konvencija dėl testamentų registravimo schemos sukūrimo.

Lietuvos, kaip ir daugumos užsienio kontinentinės teisės sistemos valstybių, paveldėjimo teisės pagrindiniai principai yra šie:

Universalus teisių perėjimo principas – kai tuoj pat po palikėjo mirties visas jo turtas (aktyvas ir pasyvas) pereina jo įpėdiniams įstatymų nustatyta tvarka. Palikimas pereina įpėdiniams nepakitęs, t.y. tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu, kaip vientisa teisių ir pareigų visuma. Be to, palikimas pereina įpėdiniams visas tuo pačiu metu, t.y. palikimo negalima priimti dalimis.

Testatoriaus laisvės principas – kai testatorius gali laisva valia, savo nuožiūra palikti visą jam priklausantį turtą bet kuriam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Testatoriaus laisvės principas yra išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo.

Šeimos paveldėjimo principas – po asmens mirties pagal įstatymą teisę į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Giminaičiai – tai kraujo ryšiais susiję asmenys, kilę vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchiją paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikų teisei paveldėti. Sutuoktinio teisė į palikimą priklauso nuo palikėjo vaikų, tėvų ir vaikaičių skaičiaus.1.3. PAVELDĖJIMO SAMPRATA. PAVELDĖJIMO DALYKAS

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Paveldėjimo dalykas yra palikimas – mirusio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams. Paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise.

Paveldimi:

materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.);

palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės;

įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę);

kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.

Nepaveldimos:

asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autoryste, teisė į autorinį vardą, į kurinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę);

teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti;

teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

1.4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI

Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.

Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

1.5. PALIKIMO TEISĖS SUBJEKTAI

Asmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas, vadinamas palikėju. Jeigu asmuo buvo sudaręs testamentą, jis dar vadinamas testatoriumi. Palikėjas gali būti tik fizinis asmuo. Palikėjas gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus arba ribotai veiksnus asmuo. Testatorius gali būti tik veiksnus asmuo.

Asmuo, kuris paveldi mirusiojo turtą, vadinamas įpėdiniu. Paveldėjimas gali atsirasti pagal įstatymą arba pagal testamentą, todėl įpėdiniai gali būti pagal įstatymą ir pagal testamentą.

Paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys ir Lietuvos valstybė. Juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos valstybę, negali paveldėti pagal įstatymą. Fiziniai asmenys gali būti įpėdiniais pagal įstatymą tik tuo atveju, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Jeigu palikėjas teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, palikėjo mirties momentu laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu mirusiu paskelbiamas asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba leidžia spėti asmenį mirus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties momentu laikoma jo spėjama žuvimo data, nurodyta teismo sprendime, jei teismas tokią datą nurodė (CK 2. 31 str. 4 d.).

Įpėdiniai pagal įstatymą taip pat gali būti palikėjo vaikai, gimę po jo mirties (CK 5. 5 str. 1 d. 1 p.).

Paveldint pagal testamentą įpėdiniai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, taip pat viena arba kelios valstybės bei savivaldybės, tarptautinės organizacijos. Fiziniai asmenys gali paveldėti pagal testamentą, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Įpėdiniai pagal testamentą gali būti ir fiziniai asmenys, kurie buvo pradėti palikėjai esant gyvam po jo mirties, taip pat testamente nurodyti dar nepradėti asmenys jiems gimus.

Ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą gali paveldėti ir veiksnūs, ir neveiksnūs bei ribotai veiksnūs asmenys. Svarbi sąlyga būti įpėdiniu – būti teisniam, tuo
tarpu veiksnumo turėjimas arba neturėjimas netrukdo būti įpėdiniu. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios, todėl jie turi lygias teises paveldėti tėvų turtą.

Įpėdinių teisė paveldėti gali būti apribota. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie netinkamai elgėsi su palikėju arba jo įpėdiniais arba atliko veiksmus, prieštaraujančius paskutinei palikėjo valiai. Asmenys netenka teisės paveldėti, jei dėl jų kaltės, kuri pasireiškė tyčia atliktais veiksmais, atsirado įstatyme nurodytos aplinkybės ir šių aplinkybių buvimas yra nustatytas teismo tvarka.

1.6. JURIDINIAI FAKTAI, NULEMIANTYS PAVELDĖJIMO TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMĄ

Paveldėjimas gali atsirasti dviem pagrindais: pagal įstatymą ir pagal testamentą. Jeigu palikėjas yra sudaręs testamentą teisės aktų nustatyta tvarka, įpėdiniai paveldi turtą testamente nustatyta tvarka. Jei testamentu paliktas ne visas turtas arba galioja tik dalis testamento, tai paveldima ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą. Šiuo atveju paveldima pagal įstatymą tiek, kiek tai nėra nustatyta testamentu. Tuo atveju, kai palikėjas nėra sudaręs testamento arba testamentas nuginčijamas, paveldima pagal įstatymą. Gali būti, kad po asmens mirties nėra įpėdinių nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą. Taip gali atsitikti tada, kai:

asmuo nesudarė testamento arba sudarytas testamentas pripažintas negaliojančiu, o palikimo atsiradimo momentu nėra nė vieno įpėdinio, nurodyto CK 5.11-5.13 straipsniuose;

testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti (nušalino įpėdinius nuo palikimo);

nė vienas įpėdinių palikimo nepriėmė;

įpėdiniai neteko teisės paveldėti, atsiradus CK 5.6-5.7 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms.

Tokiais atvejais, kai nėra įpėdinių pagal įstatymą, nei pagal testamentą, visas mirusio asmens turtas pereina Lietuvos valstybei.

1.7. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA

Palikimo atsiradimas – tai paveldėjimo teisinių santykių atsiradimas. Palikimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui – palikėjai. Asmens mirčiai prilyginamas ir asmens paskelbimas mirusiu įstatymų nustatyta tvarka. Mirties faktą patvirtina mirties liudijimas, kuris, išduodamas įregistravus asmens mirtį mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, seniūnijoje (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) arba Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, remiantis medicininiu mirties liudijimu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu arba nustatyti asmens mirties faktą.

Palikimo atsiradimo momentas yra palikėjo mirties momentas, kuris gali būti nustatomas ne tik dienomis, bet ir valandomis bei minutėmis. Ši bendroji taisyklė turi išimtį. Jeigu asmuo paskelbiamas mirusiu, palikimo atsiradimo laiku laikoma diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti palikėja mirusiu. Jeigu asmuo dingo be žinios esant tokioms aplinkybėms, kurios leidžia spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties diena yra teismo sprendime nurodyta diena, jei teismas tokią dieną nurodė.

Nustatyti palikimo atsiradimo momentą labai svarbu tam, kad būtų galima nustatyti mirusio asmens teisių perėmėjus – įpėdinius. Kartais svarbu nustatyti ne tik palikimo atsiradimo dieną, bet ir valandą ar net minutę.

Ne visada galima nustatyti, kuris iš dviejų arba daugiau asmenų mirė pirmiau. Tokiais atvejais, kai negalima nustatyti, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

Palikimo atsiradimo laiką svarbu nustatyti dar ir dėl to, kad nuo palikimo atsiradimo momento:

prasideda terminas priimti palikimą;

prasideda terminas palikėjo kreditorių pretenzijoms pareikšti;

nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas;

nustatomos teisės normos, taikytinos atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams.

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe arba jos teritorijos dalimi. Nustatyti palikėjo gyvenamąją vietą svarbu siekiant sužinoti, kokios valstybės įstatymai taikomi paveldėjimui. Asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma laikantis CK 2.12-2.14 straipsniuose nustatytų taisyklių. Paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus veiksnumui pagal testamentą, testamento formai ir santykiams, susijusiems su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.

Atsiradus palikimui, svarbu nustatyti ir palikėjo gyvenamąją vietą, nes nuo to priklauso, kokiam pareigūnui turi būti pateiktas pareiškimas dėl palikimo priėmimo. Taip įpėdinis, norėdamas pareikšti savo valią dėl palikimo priėmimo, turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą arba palikimo atsiradimo vietos notarą.

Paskelbto mirusiu asmens mirties vieta laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu nėra žinomos konkrečios
mirties aplinkybės ir nėra duomenų, kur asmuo žuvo, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta (CK 2.31 str. 5 d.).

2. ĮPĖDINIAI

2.1. ASMENYS, GALINTYS BŪTI ĮPĖDINIAIS

Įpėdiniais gali būti:

paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;

paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;

paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išrekštą valią.

Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.

2.2. ASMENYS, NETURINTYS TEISĖS PAVELDĖTI

Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės:

tyčia atėmė palikėjai arba jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę;

tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti arba pakeisti;

apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo;

slėpė, klastojo arba sunaikino testamentą (CK 5.6 str.).

Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų.

2.3. SUTUOKTINIO PAVELDĖJIMO TEISĖS PRARADIMAS

Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo:

palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką;

teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (reparacija);

buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.

Numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui.

2.4. PAVELDĖJIMO TEISĖS GINČIJIMAS

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčytis palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

2.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS NUGINČIJIMO PASEKMĖS

kai įsiteisėja teismo sprendimas nepripažinti asmens, pretenduojančio į palikimą, įpėdiniu, turinčiu teisę į palikimą, laikoma, kad šis asmuo palikimo nepriėmė.

jeigu ieškinį pareiškė įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, jis laikomas palikimą priėmusiu, išskyrus atvejus, jeigu ieškinys buvo pareikštas dėl kitų įpėdinių interesų.

kiti įpėdiniai, kurie turėtų teisę paveldėti įsiteisėjus teismo sprendimui, turi teisę priimti palikimą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

naujiems įpėdiniams palikimas laikomas atsiradusiu nuo palikimo atsiradimo momento.

3. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ

3.1. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ. JURIDINIAI FAKTAI, KURIEMS ESANT PAVELDIMA PAGAL ĮSTATYMĄ

Paveldima pagal įstatymą tada, kai:

palikėjas nebuvo sudaręs testamento;

palikėjo testamentas pripažintas negaliojančiu;

testamentiniai įpėdiniai negali paveldėti, nes yra CK 5.6 straipsnyje nurodytos aplinkybės;

įpėdinis pagal testamentą mirė prieš atsirandant palikimui, o antras įpėdinis nepaskirtas.

Jeigu yra testamentas, paveldima pagal įstatymą – tada ir tiek, kiek nepalikta testamentu. Gali būti, kad testamentu palikta tik dalis turto, dalis testamento pripažinta negaliojančiu ir pan. Tokiais atvejais įpėdiniai pagal įstatymą paveldi tą turto dalį, kuri lieka testamentu nepakeista, arba dėl kurios testatorius paveldimas negali būti įgyvendintas.

3.2. ĮPĖDINIAI PAGAL ĮSTATYMĄ

Paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

pirmos eilės – palikėjo vaikai (išlaikant ir įvaikius) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;

antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;

trečios eilės – palikėjo seneliai ir iš tėvo, ir iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;

ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės ir iš tėvo, ir iš motinos pusės;

penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sunėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

CK nustato, kad aukštesnės eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tik kai:

nėra žemesnės eilės įpėdinių;

žemesnės eilės įpėdiniai nepriėmė palikimo
atsisakė;

iš visų žemesnės eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.

Visi vienos eilės įpėdiniai paveldi lygiomis dalimis.

3.3. VAIKAIČIŲ IR PROVAIKAIČIŲ TEISĖ PAVELDĖTI

Vaikaičiai ir provaikaičiai gali paveldėti pagal įstatymą dviem būdais:

kartu su pirmosios arba antrosios eilės įpėdiniais pagal įstatymą, kaip savo tėvų atstovai;

kaip tiesioginiai įpėdiniai. Vaikaičiai yra antros eilės, o provaikaičiai – trečios eilės įpėdiniai pagal įstatymą.

Vaikaičiai gali paveldėti kartu su pirmosios eilės įpėdiniais atstovavimo teise, jeigu jų tėvai yra mirę ir dėl to negali paveldėti. Paveldėdami atstovavimo teise, vaikaičiai turi teisę į tokią palikimo dalį, į kokią turėjo teisę jų miręs tėvas (motina). Mirusiam palikėjo vaikui turėjusi tekti dalis atitenka jo vaikams (palikėjo vaikaičiams) lygiomis dalimis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4206 žodžiai iš 8367 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.