Pilietybės įvadas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pilietybės įvadas labaratorinis

Turinys:

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….2psl.

1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. Konstitucijas……………………………………………………………………………………………….2psl.

2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m………………5psl.

3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės…………………………………………………………8psl.

4. Diskutuotini dabartinio pilietybės reglamentavimo klausimai………………………..9psl.

4.1.Dviguba pilietybė……………………………………………………………..9psl.

4.2.Neterminuotai išsaugoma teisė į pilietybę…………………………..12psl.

4.3. Konstitucinis reikalavimas kad kandidatas į Seimo narius ir Lietuvos Respublikos Prezidentus nebūtų “susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei”…………………………………………….13psl.

4.4.Aktualios diskusijos…………………………………………………………13psl.

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………19psl.

ĮVADAS

Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą.

Lietuvos teisės literatūroje pilietybės klausimas nėra ištirtas plačiai. Pilietybės klausimas iškilo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais. Visi klausimai , kurie buvo tiriami , buvo susiję su pilietybės tęstinumu, todėl akivaizdu, kad pilietybės samprata juose nėra aptariama.

Daug ir įvairių nuomonių dėl pilietybės sampratos yra pateikta užsienio valstybių literatūroje. Antai R.Baubiok rašo “…valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais.Lietuvos teisės literatūroj yra ir kitų pilietybės apibūdinimų. Antai V.Vadapalas rašo:”<…>pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to , kur tas asmuo bebūtų”. A.Nemicko nuomone “<…>pilietybė yra tam tikra politinė jungė tarp asmens ir valstybės, tiksliau tariant, abišalė piliečio ir valstybės pareigų bei teisių sąraizga”. Pažymėtina, kad teisės šaltiniuose pilietybė vieningai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis asmens ir valstybės ryšys.

Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jo turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas.

Šio laboratorinio darbo tikslas ištirti pilietybės instituto esmę, atskleisti pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinį.

1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. konstitucijas

1918m. vasario 16d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktais reikėjo nustatyti kurie asmenys yra laikomi Lietuvos piliečiais, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus, reglamentuoti pilietybės klausimų sprendimo tvarką. Pirmas teisės aktas , kuris reglamentavo Lietuvos pilietybę, buvo 1919m. sausio 9d. Ministrų kabineto priimtas Laikinasis įstatymas apie pilietybę.

Lietuvos pilietybės teisinio reguliavimo Konstituciniai pagrindai buvo įtvirtinti ne visose Lietuvos Konstitucijose. Išsamiausiai Lietuvos pilietybę reguliavo 1938 m. Lietuvos Konstitucija kur buvo nustatyta, jog “pilietybė įgijama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeimyniniu ryšiu, taip pat jos optavimu arba atgavimu” (11str.)

1939m. rugpjūčio 8d. Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naują Lietuvos pilietybės įstatymą. Pagal šį įstatymą piliečiais visų pirma buvo laikomi asmenys, kurie įgijo Lietuvos pilietybę gimimu t.y. piliečiu tapdavo santuokinis vaikas, kurio tėvas yra Lietuvos pilietis; nesantuokinis vaikas, kurio motina yra lietuvos pilietė; vaikas, kurio tėvai nežinomi, jeigu jis gimė Lietuvos teritorijoje.

1938m. Konstitucija ir pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir šeimyniniu ryšiu. Pagal įstatymo 2 str. ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgija Lietuvos pilietybę. Įstatyme buvo nurodyti ir kiti pilietybės įgijimo šeimyniniu ryšiu atvejai.

Lietuvos pilietybę galima buvo įgyti ir optacijos būdu. Optacija tarptautinėje teisėje reiškia fizinio asmens pasirinkimo teisę kai pasikeičia valstybės, kurioje jis gyvena, teritorija arba atsiranda nauja valstybė, t.p. optacija pasireiškia dvigubos pilietybės išvengimo atveju. Įstatyme buvo numatytas tik vienas pilietybės įgijimo tokiu būdu atvejis: taip pilietybę galėjo įgyti ne Lietuvos piliečio vaikas, sukakęs 18 metų, jeigu jis ”ligi sukakdamas 18 metų amžiaus, apsigyvena Lietuvoje su savo motina, atgavusia Lietuvos pilietybę ir turinčia jam tėvišką valdžią”(8 str.)

1938m. Konstitucija ir 1939m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir natūralizacijos būdu. Natūralizacija, tai toks būdas, kai pilietybė suteikiama kompetatingų valstybės
institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Tas asmuo galėjo turėti kitos valstybės pilietybę. 1938m. Konstitucijoje buvo nustatyta tik viena natūralizacijos sąlyga – gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų Sprendžiant Lietuvos pilietybės suteikimo klausimus susiformavo praktika, kad asmuo , prašantis suteikti pilietybę, turėjo atitikti ir kai kurias kitas sąlygas, kurių nenumatė nei Konstitucija, nei Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas laikėsi šios nuostatos:”<…>žiūrima, kad priimamas Lietuvos pilietybėn svetimšalis mokėtų lietuvių kalbą, būtų ištikimas ir tautybės atžvilgiu nebūtų lenkas ar vokietis”.

1938m. kaip ir 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo numatyti pilietybės netekimo ir pilietybės atėmimo pagrindai. Lietuvos pilietybės galima buvo netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu, o atimta – už veiksmus prieš valstybės saugumą. Dabartiniu metu pilietybės teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, naujame 2002 m. pilietybės įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgijama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 str. nustatyta, kad pilietybė gali būti įgijama šiais būdais: gimus; suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę(natūralizacija); įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; kitais Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo numatytais pagrindais.

Pilietybės įgijimas gimstant Lietuvoje taikomas remiantis kraujo teisės (atsižvelgiant į tėvų pilietybę) ir žemės teisės (atsižvelgiant į gimimo vietą) principais. Prioritetas teikiamas kraujo teisės principui. Žemės principas taikomas asmenims, kuriems neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos respublikos pilietybę. Lietuvos respublikos pilietybė natūralizacijos būdu gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, nuolat gyvena Lietuvoje, turi legalų pragyvenimo šaltinį, išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublios įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.( 12 str.)

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienos pilietybės principas-išskyrus įstatymo numatytais atskirais atvejais, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įstatymas numato tik du tokius išimtinius atvejus. Pagl šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kartu būti Lietuvos piliečiais ir turėti kitos valstybės pilietybę gali asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai, esant dviem sąlygom: pirma, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos, ir, antra, jeigu kitos valstybės pilietybę jie buvo įgiję prieš tapdami Lietuvos piliečiais. Kitas atvejis – tai pilietybės suteikimas nusipelniusiems Lietuvai žmonėms, turintiems kitos valstybės pilietybę.

Jeigu asmuo pilietybę įgavo suklastodamas dokumentus arba kitokios apgaulės būdu, jeigu yra padaręs “nusikaltimus žmogiškumui”, vykdė genocidą ir kitus nusikaltimus, jeigu asmuo vykdė gyventojų trėmimus ar naikinimus, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje, dalyvavo veiksmuose nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu. (Pilietybės įstatymo 21 str. 1 ir 2 d.). Pilietybės įstatymo 18 str. numato, kad “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; įgijus kitos valsytybės pilietybę; Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.”

Kitaip nei Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijoje, kurioje pilietybės pagrindams įtvirtinti skirtas specialus skyrius “pilietybė”, 1992 m. Konstitucijoje pilietybės principai struktūriškai nėra sujungti atskirame skirsnyje. Šie principai apibrėžti viename 12 straipsnyje.

2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m.

20-ojo amžiaus devinto dešimtmečio viduryje buvusioje TSRS teritorijoj buvo pradėtos politinės reformos. Kadangi Lietuva buvo TSRS sudėtyje, šios reformos palietė ir ją. 1988m. vasarą susikūrė Lietuvos pertvarkymo sąjūdis, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo Lietuvos suverenitetas. Steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje buvo nurodyta, kad suverenitetas turi apimti ir Lietuvos TSR pilietybės statusą,o tam būtina priimti Lietuvos TSR pilietybės įstatymą kur turi būti apspręsta kas yra Lietuvos TSR piliečiai.

Rengiant įstatymo projektą iškilo nemažai klausimų dėl to, kokį asmenį laikyti Lietuvos TSR piliečiu. Buvo daug pasiūlymų, diskusijų,
prieštaravimų. 1989m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Šis įstatymas numatė, kad pilietybė gali būti įgijama natūralizacijos būdu. Įstatyme buvo reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Toks laikotarpis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad demografiniai tyrimai rodė, jog dešimt metų yra tas laikotarpis, per kurį “susiformuoja tvirti ryšiai su gyvenamąja aplinka, atsiranda pakankamai prielaidų užsimezgusius ryšius juridiškai įforminti.”

Rengiant Lietuvos TSR pilietybės įstatymą iškilo Lietuvos TSR pilietybės ir TSRS pilietybės santykio problema. Pagal TSRS Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį kiekvienas sąjunginės respublikos pilietis buvo ir TSRS pilietis. Pagal TSR Konstitucijos 70 staripsnį Lietuvoje galiojo Lietuvos TSR pilietybės įstatymas. Tačiau pagal šį Konstitucijos straipsnį tol, kol Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba neapribojo TSRS pilietybės įstatymo galiojimo Lietuvoje, TSRS pilietybės įstatymas taip pat galiojo Lietuvoje. Tačiau šių nuostatų dėl Lietuvos TSR ir TSRS pilietybės santykio dviprasmiškumas vėliau netapo kliūtimi siekti atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nebuvo normų, kuriose būtų aptartas Lietuvos TSR pilietybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės santykis. Lietuvos TSR pilietybė neišreiškė Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo. Lietuvos TSR pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, vertintinas ne kaip išreiškiantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, bet kaip atspindintis įstatymų leidėjo nuostatą Lietuvos TSR piliečiais laikyti ne visus asmenis, o tik tuos, kurie yra susiję su Lietuva tam tikrais ryšiais: šiuo atveju asmenis, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikus ir vaikaičius.

Svarstant Lietuvos TSR pilietybės įstatymo projektą 1989 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje buvo pabrėžta, kad pilietybės įstatymas reikalingas tam , kad galėtų normaliai funkcionuoti demokratija, bei tokie demokratiniai institutai kaip referendumas ir rinkimai.

Tiksliausiai Lietuvos TSR pilietybės įstatymo paskirtis buvo apibūdinta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VIII-osios Seimo sesijos, įvykusios 1989 m. spalio 24d. , nutarime: “kadangi Lietuvos TSR nėra tarptautinės teisės subjektas, Lietuvos TSR pilietybė galioja tik Lietuvos TSR ribose; jos tikslas-sukurti teisinę galimybę ginti Lietuvos TSR nuolatinių gyventojų interesus ir sudaryti sąlygas jiems dalyvauti atkuriant suverenią Lietuvos valstybę”.

1989 m. lapkričio 3 d. priimtam Lietuvos TSR pilietybės įstatymui įgyvendinti buvo nustatytas dviejų metų terminas (35 str. 4 d.). 1990 m. kovo 11d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas , kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas”, o 1991m. gruodžio 5 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Jo priėmimą sąlygojo tai, kad 1991 m. lapkričio 4 d. baigėsi 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nustatytas laikotarpis, per kurį turėjo būti įgyvendintas šis įstatymas. Šiame įstatyme buvo aptarta kokie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais. Pirmiausia piliečiais buvo laikomi asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, asmenys, kurie įgijo Lietuvos TSR, o vėliau Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Pileiečiais nelaikomi asmenys , kurie repatrijavo iš Lietuvos. Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė ratą asmenių, kurie laikomi Lietuvos piliečiais. Ir 1989 m. ir 1991 m. pilietybės įstatyme pilietybę patvirtinančiu dokumentu buvo laikomas tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

1991 m. liepos 29d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR sutartis “Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų”. Pagal šios sutarties 4 str. 2 d. Lietuvos pilietybę galėjo įgyti tie asmenys, kurie turėjo teisę į RTSFR pilietybę ir “iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno bei gyvena, turi darbą ar kitokį pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoj. 1995 m. gruodžio 12d. priimto įstatymo “Dėl asmenų laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoj” 1 str. nurodoma, kad šis “įstatymas nustatomas reikalavimus asmeniui, laikomam nuolat gyvenančiu<…> Lietuvos Respublikoj pagal <…>Pilietybės įstatymą.” Pagal šio įstatymo nuostatas nuolat gyvenančiu laikomas tik toks asmuo, kuris faktiškai gyvena Lietuvoje.

2003m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Šio įstatymo piėmimą sąlygojo tai, kad 2001 m. lapkrčio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymas, o 2001 m lapkričio 8 d. – Paso įsatymas, kur įvardijami nauji dokumentai dėl pilietybės patvirtinimo.

3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės

Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnį Lietuvos
piliečiais buvo laikomi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jų vaikai ir vaikaičiai. Naujame 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme buvo papildomai įrašyti vaikaičių vaikai – provaikaičiai. Šiame straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Lietuvos piliečiais laiko tiesiog lietuvių kilmės asmenis. 1991m. gruodžio 5 d. įstatyme buvo numatyta, kad asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d., yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Naujos redakcijos pilietybės įstatyme numatoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Lietuvos TSR pilietybės įstatymą.

Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtino tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos asmens identifikavimo kortelės ir 2001 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos paso priimtus įstatymus Lietuvos Respublikoje išduodami nauji asmens dokumentai – asmens tapatybės kortelė ir pasas, todėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme įvardijami minėti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. (PĮ 2 str.)

Naujos redakcijos pilietybės įstatymas pakeitė ir 14 str. numatytus reikalavimus Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams. Tuo buvo siekiama suvienodinti pilietybės suteikimo sąlygas nuolat Lietuvos teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Buvo pakoreguota 14 str. 3 dalis, kuri numatė užsieniečiui santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu atveju suteikti pilietybę po penkerių metų, nedarant nuolaidos sutuoktinio mirties atveju.

Buvo atsisakyta senos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, nes užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką nėra šio įstatymo reguliavimo sritis, be to, minėta nuostata prieštarauja Europos Sąjungos acquis nuostatoms dėl vizų.

Naujos redakcijos pilietybės įstatyme atsisakyta kaip pagrindą laikyti pilietį nutraukusiu faktinius ryšius su Lietuvos valstybe, jeigu jis ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu.(1991 m. PĮ 19 str. 4d.)

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, netekimo, atsisakymo ir grąžinimo klausimus ankstesnėj redakcijoj nagrinėjo, sprendimus priėmė įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir t.t.. Siekiant supaprastinti teisės į pilietybę įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimų sprendimą, naujame įstatyme nustatytos funkcijos buvo perduotos vidaus reikalų ministro įgaliotoms institucijoms vykdyti. (PĮ 21, 26, 27 str.)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2675 žodžiai iš 8813 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.