Pono paveikslas lietuvių literatūroje ir tautosakoje
Juozas Kaziukėnas 9A
2004/2005 metai.
Turinys
1. Turinys
2. Įžanga
3. Kas vadinama ponais?
5. Ponų išvaizda, aplinka, apranga
6. Būdo ypatybės
7. Pabaiga
8. Literatūra
Įžanga
Lietuvių tautosakoje ponai lietuvių tautosakoje yra labai populiarūs ir sutinkami kiekviename kūrinyje. Ponais yra vadinami – įvairūs žemės savininkai ir valdytojų, valdovai, kunigai, kurių vardai kartais puikiai charakterizuoja patį poną. Be to, kūriniuose Autorių vartojami šmaikštūs ar pajuokiantys ponų apibūdinimai skiria šio luomo atstovus nuo vargšų valstiečių, baudžiauninkų. Liaudies kūryboje pabrėžiama ypatinga ponų išvaizda bei aplinka, taip pat padedanti charakterizuoti poną. Visais šiais bruožais atskleidžiama pono ir vargšo nelygybė kuri ir buvo siekta parodyti rašant apie tuometinės Lietuvos santvarką.
Kas vadinama ponais?
Lietuvių tautosakoje ponai vadinami įvairiausiais vardais, kurie atspindi situaciją kūrinyje. Pono vardas dažniausiai parodo jo visuomeninę padėtį ir jo charakterio bruožus. Be to, ir pats vardas ponas turi tiksliai apibrėžtą reikšmę – privilegijuoto luomo atstovas, turtingas žmogus, kitų išnaudotojas (Daina „Ponia poną nudaigojo“, Ožkalbių dainos, II knyga, surinko J. Basanavičius, 1998m., 88psl.):
…Senovės žmonės
Sunkybėj buvo
Katrei po ponų
Ranka pakliuvo…
Ponais vadinami ūkių, žemių ar karalysčių savininkai. Pavyzdžiui, urėdai – dvaro, ūkio vedėjai, prievaizdai (Daina „Tai dėkui saulutei“, Lietuvių tautosaka, Kaunas, 1956m. 58-60 psl. ):
Nebijau savo pono, anei urėdėlio-
Atsibuvau savo dienas už visą nedėlią…
Paprastai, ponams priklausė didelės žemės, jie buvo žemvaldžiai, dėl to jie buvo vadinami gaspadoriais – žemių šeimininkais (Daina „Nelaimingi mes berneliai, kur mes pasidėsim“, Ožkalbių dainos, II dalis, 1988m., 27 psl.):
…Piktas mūsų gaspadorius,
Mums neduoda pailsėti…
Valdydami daug žemių, ponai turėjo ir didelius namus, dvarus, dėl to buvo vadinami dvarininkais – dvarų savininkais ( Daina „ Ponai šoka ir dainuoja“, Lietuvių tautosaka, Kaunas, 1956m., 76 psl.), tijūnais – LDK valsčiaus valdytojais – kunigaikščio vietininkais, dvaro prievaizdais ( Daina „Ateina ponas“, Lietuvių liaudies dainynas, II dalis):
…Matė urėdą
Matė tijūną
Ir dar per pečius
Gavo bizūną…
Ponai priklausė aukštesniajam luomui, todėl lietuviai juos vadina tai pažyminčiais vardais: bajoras – feodalinėje santvarkoje – privilegijuoto luomo narys, dažniausiai vidutinis dvarininkas, vėliau bajorų kilmės žmogus ( Daina „Anksti rytą kėliau“, V. Arnastausko muzikos vadovėlis VI klasei, Kaunas, 1968m., 19 psl.):
Bajorėli, bajorėli! Bajorėlio
Baltos rankos, juoda duona…
Kadangi karaliams priklausė dideli turtai ir valdžia, dėl to jie irgi laikomi ponais. (Mįslė, Šaltinis nežinomas):
Aš ponaitis,
Kaip karalaitis,
Mano ūsai
Kaip patūsai.
Be ponų vyrų tautosakoje veikia ir jų žmonos bei meilužės, kurios taip pat laikomos poniomis. Ponia – pono žmona, išpuikusi moteris(„Gudri duktė“, Lietuvių tautosaka, 1944-1956m.)
…Ponuliui nieko nebeliko, tik kaip ponia ją pripažinti…
Kartu su karaliumi valdžią ir turtus turi karailtės moteys(„Žvirblis“, Lietuvių tautosaka, 1944-1956m.):
…Jos (karalaitės) tėvas tenkina visus dukters įgeidžius…
Ponų dukterys dažnai vadinamos tinginėmis ir ulionikėlėmis, mėgstančiomis pasilinksminti, o vargšų dukterys vadinamos gaspadinėmis – poniomis, kurios tvarkosi namuose, žiuponėmis – vargšo žmonomis (Lietuvių liaudies tautosaka, 1944-1956m. ir K. Donelaičio „Metai“).
Pasakose ir dainose dažnai veikia ypatingais vardais vadinami ponai – Velnias ir Dievas. Velnias (Šėtonas, Perkūnas) – piktoji dvasia ( Daina „Ateina ponas“, Lietuvių liaudies dainynas, VI dalis):
Ateina ponas,
Kaip šėtonas,
Ateina tijūnas,
Kaip perkūnas…
Dievas pasakose dažnai yra viso gėrio įsikūnijimas, kuris žmonėms neša tik gera, ir dėl to žmonės jį garbina ir myli. Dievas – visatos kūrėjas ir valdovas (Mįslė, Šaltinis nežinomas):