Priesaikos instituto ištakos paskirtis etiniai ir teisiniai aspektai bei veiksmingumas
5 (100%) 1 vote

Priesaikos instituto ištakos paskirtis etiniai ir teisiniai aspektai bei veiksmingumas

11213141516171

TURINYS

1. Santrauka 2

2. Įvadas 3

3. Priesaikos instituto apibrėžtis, kilmė, raida, etiniai aspektai ir paskirtis 3

4. Priesaikos reikšmė ir socialinis veiksmingumas šiuolaikinėje visuomenėje 6

5. Priesaikos instituto pažeidžiamumas ir jo teisiniai padariniai 12

6. Išvados 15

7. Naudotos literatūros sąrašas 16

8. Priedas 18

1. S a n t r a u k a

Referate nagrinėjamas priesaikos instituto ištakos, raida, jo paskirtis ir vieta šiuolaikinėje visuomenėje bei šio instituto išraiška Lietuvos teisėje.

Darbe nagrinėjama problematika bandoma perteikti per realius, gyvenimiškus šiuolaikinės Lietuvos įvykius, kurie ypatingą prasmę ir reikšmę įgavo Lietuvai atkūrus savo valstybingumą. Staigus perėjimas nuo autoritarinio politinio režimo į demokratinį sukūrė nemažai iššūkių mūsų visuomenei, kurios romantizuotą laisvos ir nepriklausomos valstybės klestėjimo suvokimą užgožė nepakankamai efektyviai valdomi sociapolitiniai, sociaekonominiai procesai ir daugelis kitų neigiamų veiksnių, būdingų naujoms demokratijoms Rytų ir Vidurio Europoje.

Viena iš svarbesnių atstovaujamosios demokratijos sričių yra visuomenės pasitikėjimo demokratiškai išrinktomis valdžios institucijomis klausimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje iš visų valdžių – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės – tik Respublikos Prezidento institucija visuomet turėjo aukštesnį visuomenės pasitikėjimo laipsnį, o to nepasakysi apie Seimą, Vyriausybę ar teismus. Kaip rodo viena iš paskutinių bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ š. m. liepos 15– 23 dienomis atlikta apklausa, pasitikinčiųjų teismais sumažėjo 3 punktais – iki 25%. Apklausos duomenimis, visuomenė ir toliau labiausiai nepasitiki Seimu (72%), muitinėmis (60%), teismais ir Vyriausybe (po 59%) [22, p. 11]. Tokio žemo pasitikėjimo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovais priežasčių gali būti nemažai, bet viena reikšmingiausių yra jų nepriekaištingas ir nesavanaudiškas gebėjimas atstovauti visuomenės interesams. Tai apima ne tik paties tautos atstovo paskirties suvokimą, jo asmenines, bet ir dalykines savybes, kaip antai gebėjimą efektyviai užtikrinti vykdomosios valdžios parlamentinę kontrolę. Kitaip tariant, mūsų tautos atstovai, prisiekdami „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“ [1, p. 68; 2; 3; 4], pasižada naudodamiesi jiems suteiktomis galiomis užtikrinti asmeniškai prisiimtų priedermių įgyvendinimą, prižiūrėti, kaip kiti asmenys, ir pirmiausia pareigūnai, prisiekę Lietuvai sąžiningai vykdyti savo pareigas, laikosi duotos priesaikos.

Referate apžvelgiama aukščiausių valstybės pareigūnų priesaikos valstybei reikšmė ir priesaikos instituto prigimties bei paskirties teisinis suvokimas, pagal tai bandoma nustatyti šio instituto teisinio reguliavimo metodo pobūdį. Referate atsakant į klausimą, koks vyraujantis priesaikos instituto teisinio reguliavimo metodas – imperatyvusis ar dispozityvusis, aptartas ir teisinės atsakomybės už šio instituto pažeidimą klausimas. Tokia priesaikos instituto analizė leidžia identifikuoti jo paskirties ir reikšmės suvokimą Lietuvoje. Tai gali sudaryti pagrindą koncentruoti pastangas teisiškai įtvirtinti šį institutą ir sudarys tolimesnes prielaidas stiprinti bei užtikrinti jo taikymo veiksmingumą Lietuvos teisėje.

„Tas, kuris neištikimas savo priesaikai, prisipažįsta bijantis savo priešo ir mažai galvoja apie Dievą“

Plutarchas (Plutarchos, apie 46– apie 127)

2. Į v a d a s

2003 m. balandžio 29 d. Vilniuje Lietuvos teisės universiteto Teisės filosofijos katedros iniciatyva įvykusioje mokslinėje konferencijoje-diskusijoje „Teisės socialinis veiksmingumas“ skaityto pranešimo, kurio tema – „Priesaikos instituto pažeidžiamumas ir jo teisinės pasekmės“, pagrindu parengtas šis referatas.

Referate aprašomojo tyrimo tikslas – apžvelgti priesaikos ištakas, paskirtį, formas, reikšmės evoliuciją bei atskleisti jos sampratą Lietuvos teisės aktuose, priesaikos reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, priesaikos etinius ir teisinius aspektus, priesaikos instituto socialinį veiksmingumą, pažeidžiamumą bei jo teisinius padarinius. Atsižvelgiant į nagrinėjamos temos platumą šiame darbe nagrinėjamos tik kelios pasirinktos sritys, kuriose priesaikos institutui suteikiama pakankamai didelė reikšmė, leisianti apibūdinti patį institutą ir pasiekti šio tyrimo tikslą. Naudojant semantinį, loginį, lyginamąjį analizės metodus referate nagrinėjami tautos atstovų (Seimo narių, Prezidento), pareigūnų ir kitų asmenų priesaikos davimo ir jos sulaužymo kaip pagrindo inicijuoti tokių asmenų apkaltos procesą arba tiesiog teisinės atsakomybės už priesaiką laužančią veiklą aspektai.

3. Priesaikos instituto apibrėžtis, kilmė, raida, etiniai aspektai ir paskirtis

Priesaika yra iškilmingas pareiškimas dėl kurių nors faktų arba aplinkybių tikrumo arba pasižadėjimas laikytis įsipareigojimų [13, p. 200]. Priesaika dar yra suprantama kaip asmens iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą, paprastai
kreipiantis ir į Dievą. Priesaikos instituto tyrinėtojas JAV pulkininkas K. Keskelis viename iš savo straipsnių pateikdamas senovinės priesaikos pavyzdį apibrėžia ją kaip „iškilmingą kreipimąsi į Dievą patvirtinti daromo arba padaryto pareiškimo teisingumą ar pažado nuoširdumą ir bausti dievišku prakeiksmu už melagystę ar įsipareigojimų sulaužymą“ [20, p. 47].

Priesaikos ir pasižadėjimo sąvokos dažniausiai traktuojamos kaip vienareikšmės. Tam tikri priesaikos ir pasižadėjimo skirtumai įžvelgiami tik kreipiant dėmesį į formos dalykus. Kartais priesaika yra apibūdinama kaip iškilmingas ar tvirtas pasižadėjimas. Atskirais atvejais pasižadėjimas ar priesaika yra duodami atsižvelgiant į statusą, pavyzdžiui, jaunieji šauliai (nuo 12 iki 18 metų amžiaus) duoda iškilmingą jaunojo šaulio pasižadėjimą, o rikiuotės ir nerikiuotės šauliai (nuo 18 metų amžiaus) – priesaiką [11].

Priesaika kaip ir pasižadėjimas ar pažadas suponuoja tam tikrą pareigą, o kadangi jie yra duodami laisva valia, taip suformuojamas moralinis imperatyvas (moralinė priedermė) įgyvendinti tą prisiimtą pareigą. Suprasdamas šio moralinio imperatyvo svarbą dar Konfucijus (apie 551–479 pr. Kr.) perspėjo: „apgalvok, ar teisinga ir įmanoma, ką tu žadi, nes pažadas yra pareiga“ [14, p. 383]. Esanti pareigų įvairovė lemia, kad ir priesaikų būna įvairių: bažnytinių, valstybinių, tarnybinių, profesinių, teisminių, formalių, neformalių, terminuotų, neterminuotų ir t. t.

Ieškant priesaikos instituto ištakų teko nagrinėti keletą šaltinių, kuriuose gana įvairiai interpretuojama priesaikos kilmė. Pavyzdžiui, iš peržiūrėtos literatūros [13, p. 200] nuorodų galima teigti, kad priesaikos atsiradimo šaltiniais laikytini antgamtiniai reiškiniai – tai, kas buvo protu nesuvokiama, nepaaiškinama – arba mistiniai dalykai – burtai, prietarai, prakeiksmai, tradicijos, tikėjimas, be to, priesaikose visada yra žmogiškojo faktoriaus arba žmogaus santykio su aplinka ar tam tikrais reiškiniais elementų. Apibendrintai galima teigti, kad priesaikos institutas turi paprotinį bei religinį pradus. Todėl nenuostabu, kad šis institutas aptinkamas paprotinės ir kanonų (bažnytinės) teisės šaltiniuose.

Viena iš seniausių ir žinomiausių yra Hipokrato (460–377 pr. Kr.) priesaika [23]. Ši priesaika atspindi tūkstantmetę pasaulio gydytojų patirtį ir yra šiuolaikinės hipokratiškajai tradicijai priskirtinos medicinos pagrindas. Hipokrato priesaikos reikšmingumas sveikatos priežiūros sričiai pavydėtinai pastovus, nes šioje priesaikoje įtvirtintos pamatinės medicinos vertybės: nesavanaudiška gydytojų pagalba pacientui, siekis nepakenkti jam, pagarba savo mokytojams ir kolegoms, profesinis tobulėjimas, paslapties saugojimas ir kt. Šiuo metu Lietuvoje medikai prisiekdami ištaria 1997 m. atnaujintos (atsižvelgiant į vartojamą terminiją ir medicinos pažangą) Hipokrato priesaikos [15, p. 3] žodžius ir įsipareigoja savo profesinėje veikloje vadovautis tomis pačiomis vertybėmis kaip ir prieš 2400 metų. Žinoma, šios vertybės puoselėjamos ir veiksmingos sveikatos priežiūros sistemoje tiek, kiek prisiekusieji geranoriškai laikosi duotos priesaikos, nes už šios priesaikos sulaužymą teisinė atsakomybė nenumatyta.

Istoriškai susiformavo priesaikos giluminė paskirtis – laipsniškai šis institutas tapo bendražmogiškųjų savybių bei vertybių (laisvės, ištikimybės, tiesos, teisingumo, patikimumo, sąžiningumo, garbės, dorovės, lojalumo ir kt.) apsaugos elementu. Pats žmogus prisiekdamas prisiima pareigą saugoti ir ginti tai, kas jam ir kitiems yra svarbu bei vertinga, kas sudaro tvirtą pagrindą bendruomeniškumui ir tarpusavio pasitikėjimui. Priesaika dabartiniais laikais yra naudojama kaip viena iš priemonių, kuria visuomeniniai neteisiniai santykiai paverčiami teisiniais. Priesaikos institutui padedant atsirandantys teisiniai santykiai pakankamai aktualūs – tai parodo vis dažnesnis priesaikos instituto diegimas naujausiuose Lietuvos teisės aktuose (Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose). Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinėse teisės formose – teisės aktuose nemažai dėmesio skirta priesaikai, galima daryti išvadą, kad priesaikos institutas – pakankamai reikšmingas šiuolaikinės visuomenės elementas.

Daugelio valstybių pagrindiniame įstatyme – konstitucijoje yra įtvirtinta priesaikos vieta ir reikšmė formuojant valstybinę valdžią ir valstybinę sąrangą. 1992 metais Lietuvos tauta visuotiniame referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje irgi gana reikšmingą statusą suteikė priesaikos institutui. Net dešimtyje šios Konstitucijos straipsnių yra normų, susijusių su priesaika, jos davimu ar sulaužymu: V skirsnis. Seimas – 56, 59, 74 straipsniai; VI skirsnis. Respublikos Prezidentas – 82, 86 straipsniai; VII skirsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė – 93 straipsnis; VIII skirsnis. Konstitucinis Teismas – 104 straipsnis; IX skirsnis. Teismas – 112, 116 straipsniai ir XII skirsnis. Valstybės kontrolė – 133 straipsnis [1, p. 25, 26, 32, 34, 37, 41, 46, 50, 51, 57].

Suprantama, kad dar iki Konstitucijos priėmimo Lietuvoje buvo duodamos priesaikos, ir ne kartą. Mūsų valstybėje nuo krikščionybės įsigalėjimo yra duodamos bažnytinės priesaikos arba Katalikų
Bažnyčios sakramentai (jų yra net septyni: krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos, ligonių patepimo, kunigystės ir santuokos) ir bent vieną iš jų yra davę dauguma Lietuvos gyventojų.

Lietuvoje neteko aptikti jokio priesaikų sąrašo ar juolab registro. Atliktų informacijos šaltinių tyrimų duomenimis, mūsų valstybėje yra 32 teisės aktuose įtvirtintos ir galiojančios (Respublikos Prezidento, Seimo nario, Ministro Pirmininko ir ministrų, Konstitucinio Teismo teisėjo, teisėjo, valstybės kontrolieriaus, prokuroro, kariuomenės vado, kario, karininko priesaikos, vidaus tarnybos, policijos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės pareigūnų priesaikos, civilinės krašto apsaugos tarnybos civilio statutinio valstybės tarnautojo, notaro, asmenų, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos ar optavimo būdu priesaika Lietuvos Respublikai, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, nario priesaika, auditoriaus, antstolio, advokato, šaulio, liudytojo, nukentėjusiojo, eksperto, asmens, kuriam pavesta atlikti ekspertizę, specialisto, vertėjo, šalies, trečiojo asmens) priesaikos ir 3 (Hipokrato, Lietuvos laisvės kovotojų (partizanų), XXI amžiaus slaugytojos (-o), akušerės (-io), ir pan.) teisiškai nereglamentuotos priesaikos. Atsižvelgiant į tolimesnio priesaikos instituto tyrimo perspektyvas ir siekiant išsiaiškinti duodamų priesaikų lingvistinę, o kartu ir juridinę prasmę prie šio referato pridedamas iš aptiktų teisės aktų ir kitų šaltinių išrinktų priesaikų bei jų tekstų sąrašas (žr. priedą).

Referato autoriui asmeniškai, be bažnytinių priesaikų, yra tekę net penkis kartus duoti priesaiką, ir tris iš jų iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo 1992 m. spalio 25 d.: 1) 1990 m. – šaulio, 2) 1991 m. – kario-savanorio, 3) 1992 m. – policijos pareigūno, 4) 1995 m. – vidaus tarnybos pareigūno ir 5) 2001 m. – Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno.

4. Priesaikos reikšmė ir socialinis veiksmingumas šiuolaikinėje visuomenėje

Priesaikos institutas yra universalus visoms teisės šakoms, t. y. priesaika kaip tam tikras elementas naudojama ne tik konstitucinės teisės (Konstitucija, Pilietybės įstatymas) srityje, bet ir baudžiamosios (Baudžiamojo proceso kodekse), civilinės (Civilinio proceso kodekse), administracinės (statutinių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai) teisės šakose ir net tarptautinėje teisėje (1998 m. liepos mėn. 17 d. JTO priimtas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas, priesaikos tarptautinėms organizacijoms).

Priesaikos instituto universalumą patvirtina ir tai, kad jis yra naudojamas visose teisės sistemose: romanų-germanų kontinentinėje, anglosaksų precedentinėje, religinėje bendruomeninėje Azijos ir Afrikos šalių bei ideologizuotos teisės sistemoje. Šių laikų visuomenėje priesaika duodama pamatinėms (esminėms) žmogiškosioms vertybėms ginti, ir tai daro ją vienodai reikšmingą skirtingų teisės tradicijų sistemose.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821) teigė, kad „lengviau sukurti įstatymą, negu jį vykdyti“ [16, p. 72]. Šiuolaikinėje visuomenėje įstatymai yra kuriami ir priimami turint aiškią nuostatą, kad jie bus vykdomi. Lietuvos teisėje (įstatymuose ar kituose teisės aktuose) yra nemažai teisės normų, skirtų priesaikos institutui. Šis institutas įtvirtintas net 39 įstatymuose, du iš jų buvo specialiai skirti būtent jam – Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos įstatymas [2] ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus priesaikos įstatymas [5] (nebegalioja nuo 1995-06-22). Priesaikos instituto pažeidžiamumas yra susijęs su pačios priesaikos prasmės, jos turinio supratimu, su priesaikos galiojimo trukme ir kitomis įmanomomis galiojimo ribomis, taip pat ir su kitais aspektais.

Vienas iš aspektų yra tas, kad ne kiekvienam asmeniui suteikiama teisė duoti priesaiką, be to, priesaika ne visada suteikia tam tikras teises ar pareigas, bet kartais jas ir riboja. Daugelį priesaikų gali duoti tik tie asmenys, kurie atitinka tam tikrus reikalavimus arba kurie yra išrenkami atstovauti tautai, bet ir jiems taikomi tam tikri ribojimai, įtvirtinti konstitucijose ir (ar) kituose įstatymuose.

Panagrinėkime pakankamai žinomą su priesaikos institutu susijusią problemą Lietuvos teisinėje sistemoje – asmens susiejimą priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe. LR Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis [1, p. 15] numato, kad teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Kas gali būti renkamas Seimo nariu, numato Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis [1, p. 25], kurioje pasakyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Ši konstitucinė nuostata yra pakartota Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje [6]. Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas principinis, bendro pobūdžio reikalavimas ir kartu viena iš trijų būtinų sąlygų, kad Seimo nariu gali būti renkamas tik toks Lietuvos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Ši konstitucinė nuostata yra visiškai pagrįsta, ja siekiama sudaryti
prielaidas, kad Seimo nariais – tautos atstovais galėtų būti renkami tik tie asmenys, kurių nesaisto priesaikos ar pasižadėjimų įsipareigojimai užsienio valstybei, t. y. kad Seimo nariai be užsienio valstybės įtakos galėtų laisvai ir nevaržomai atstovauti tautai.

Nagrinėjant Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies [6] ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies [7] nuostatas, labai svarbu nustatyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje [1, p. 25] vartojamos sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį.

Žodis „susijęs“ reiškia „turėti tarpusavio ryšius, jungtį“. Taigi susijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei laikytinas tas asmuo, kuris yra davęs priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei ir ši priesaika ar pasižadėjimas yra galiojantis ir dėl to jungia asmenį su užsienio valstybe. Nesusijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei laikytinas asmuo, kuris nėra davęs priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei arba tokios priesaikos ar pasižadėjimo yra atsisakęs.

Konstitucijos normos nedetalizuoja, kokią konkrečią priesaiką ar pasižadėjimą asmuo turi būti davęs užsienio valstybei, kokiu būdu jis turėjo būti tai padaręs arba vėliau jos atsisakęs, kokia užsienio valstybės institucija turėjo konstatuoti tokios priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei davimo ar atsisakymo faktą, kad asmenį būtų galima laikyti susijusiu arba nesusijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Konstitucija ir negali smulkiai reglamentuoti šių dalykų. Priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei davimą ir jos atsisakymą reglamentuoja ne Lietuvos, o užsienio valstybių įstatymai, kurie gali numatyti atskirus, tik tai valstybei būdingus atvejus ir procedūras.

Kaip jau buvo minėta, konstitucinės normos neatskleidžia sąvokos „priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei“ turinio ar galimų ribų. Lietuvos įstatymų leidėjas šią konstitucinę sąvoką rinkimų įstatymuose apibrėžė nepakankamai aiškiai ir tiksliai, taip sukurdamas prielaidas ją nevienodai interpretuoti bei taikyti. Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje [6] nurodyta, kad asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi jos raštu atsisakyti ir anketoje nurodyti, kaip ir kada jie tai padarė. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje [7].

Šie klausimai buvo nagrinėti ir 1997 metų rinkimų kampanijos į Lietuvos Respublikos Prezidentus išvakarėse, kai Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija svarstė ir 1997 m. spalio 5 d. priėmė du sprendimus: Nr. 230 „Dėl atsisakymo išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus Liucijai Baškauskaitei“ ir Nr. 231 „Dėl atsisakymo išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus Valdui Adamkui“. Pastarajame sprendime Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad „1997 10 02 pareiškime Vyriausiajai rinkimų komisijai Valdas Adamkus pareiškė, kad nuo šios dienos jis nelaiko savęs susijusiu priesaika Jungtinėms Amerikos Valstijoms ar pasižadėjimu bet kuriai kitai užsienio valstybei. Kadangi šiuo metu galiojantys įstatymai nenustato tvarkos, pagal kurią turėtų būti atsisakyta nuo užsienio valstybei duotos priesaikos, Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta paminėtą Valdo Adamkaus atsisakymą nuo JAV duotos piliečio priesaikos pakankamu“ [12].

Vadovaudamiesi įstatymų nuostatomis Vyriausioji rinkimų komisija ir teismai reikalaudavo raštu atsisakyti duotos kitos valstybės piliečio priesaikos ir nurodyti tai anketoje. Būtent toks suvokimas nekliudė kandidatuoti per Seimo ar Prezidento rinkimus asmenims, turėjusiems Lietuvos ir kitų valstybių pilietybę, kai jie raštu atsisakydavo duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Pažymėtina, kad tokių asmenų, išrinktų Seimo nariais ar Prezidentu pagal tuo metu galiojusius rinkimų įstatymus, mandatai yra legitimūs. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, atsisakymas nuo priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, o tuo labiau užsienio valstybės pilietybės atsisakymas, turi būti reglamentuotas ne Lietuvos, bet tų konkrečių užsienio valstybių teisės aktuose. Tas pats pasakytina ir apie Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) taikomą „Atsisakymo priesaiką“, kai asmuo, gaudamas JAV pilietybę ir kartu duodamas „Ištikimybės priesaiką“, atsisako buvusios ištikimybės ir lojalumo: „Prisiekdamas aš šiuo deklaruoju, kad absoliučiai ir visiškai atsisakau bei išsižadu viso lojalumo ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, įtakingam asmeniui, valstybei ar aukščiausiajai valdžiai, kuriam ar kuriems aš iki šio laiko buvau pilietis“ [21, p. 329]. Tiek Lietuvos, tiek JAV atveju išlieka tikimybė, kad gavęs tos valstybės pilietybę asmuo išlaikys ir turėtą kitos valstybės pilietybę, jei pastarosios valstybės teisės aktai nenumatys automatiško tos valstybės pilietybės netekimo įgyjant kitos valstybės pilietybę.

Priesaikos instituto įgyvendinimo problemos atsispindi ir Lietuvos konstitucinėje justicijoje. Su priesaika susiję klausimai buvo nagrinėjami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bylose – 1993 m. spalio 1 d. „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 10 d. nutarimo neįrašyti į sesijos darbų programą nutarimo „Dėl Seimo nario K.
įgaliojimų“ projekto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 1998 m. sausio 10 d. „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, bet išsamiausiai priesaikos institutas analizuotas 1998 m. lapkričio 11 d. Konstitucinio Teismo priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ [19]. Šioje byloje pareiškėjas – Seimo narių grupė abejojo, ar įstatymuose įtvirtintas įpareigojimas kandidatams į Seimo narius ir savivaldybių tarybų narius raštu atsisakyti kitos valstybės piliečio priesaikos atitinka Konstituciją. Pareiškėjas manė, kad sąvoka „piliečio priesaika“ nėra tapati sąvokai „pilietybė“. Teismas konstatavo, kad politinį pilietybės pobūdį lemia asmens nuolatinis ryšys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripažinimas jam atitinkamų politinių teisių ir laisvių, suteikiančių galimybę dalyvauti tos valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime, įskaitant teisę dalyvauti valdant savo šalį. Remdamasis šia pozicija, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, – turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei – įvykdyti ir yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas [17, p. 274–275].

Atsižvelgiant į šiuos oficialius konstitucinių ir įstatyminių normų išaiškinimus kitos valstybės pilietybės turėjimas yra traktuotinas kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Todėl „kitos valstybės pilietybės atsisakymas – būtina sąlyga, kad asmuo įgyvendintų konstitucinį reikalavimą – būtų nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ [18, p. 8].

Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „išrinktas Seimo narys […] prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“ [1, p. 26]. To paties straipsnio 3 dalyje yra dar viena svarbi nuostata, jog „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“. Taigi Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus.

Tai suprantama, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.

Sąvokos „priesaika ar pasižadėjimas užsienio valstybei“ turinio ar galimų ribų nepakankamas apibrėžtumas Lietuvos teisės aktuose suponuoja atskirų konstitucinių ir įstatyminių normų socialinį neveiksmingumą. Tai mes ir matėme per pastaruosius Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidento rinkimus.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos nustato tam tikras sąlygas asmenims, pretenduojantiems tapti tautos atstovybės nariais. Minėtosios normos turi dvejopą reikšmę: pirma, jos yra susijusios su Lietuvos Respublikos piliečių labai svarbių politinių teisių įgyvendinimu; antra, jos lemia tam tikrą aukščiausios valstybės institucijos – Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, formavimo sureguliavimą. Todėl tos normos ateityje (pvz., per kitus Seimo rinkimus) turėtų būti interpretuojamos ir taikomos labai tiksliai. Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytus argumentus ir aprašytą teisinę polemiką šiuo klausimu iš kandidatuojančių į Seimo narius ar Respublikos Prezidentus asmenų būtina reikalauti, kad jie pateiktų oficialų kitos valstybės, kurios piliečiais jie yra buvę, patvirtinimą, jog atitinkamos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka yra atsisakę arba netekę šios valstybės pilietybės.

5. Priesaikos instituto pažeidžiamumas ir jo teisiniai padariniai

Aukščiausieji valstybės pareigūnai – Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismo teisėjai – duodami jų einamas pareigas atitinkančią priesaiką išreiškia politinį ir teisinį lojalumą demokratinės valstybės pamatiniams principams. Jų duotos priesaikos sulaužymo faktas ir pats to fakto nustatymas yra susijęs su teisiniais padariniais: apkaltos procesu, pašalinimu iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimu. Svarstytina, ar apkaltos procesas laikytinas bausme už priesaikos sulaužymą, nes dar neaiškūs šio proceso rezultatai. Kadangi įtarimas priesaikos sulaužymu ir jo nagrinėjimas niekam garbės nedaro, tai jau pats apkaltos procesas laikytinas teisiniu-politiniu padariniu, o tam tikra prasme ir bausme asmeniui, įtariamam priesaikos sulaužymu.

LR
Konstitucijos 74 straipsnis numato tris pagrindus apkaltai pradėti: šiurkščiai pažeidus Konstituciją, sulaužius duotą priesaiką ir paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Bandykime palyginti šiuos tris pagrindus tarpusavyje, nustatyti jų panašumus ir skirtumus.

Atidžiau pažvelgus ir išanalizavus LR Konstitucijoje numatytus apkaltos pagrindus „šiurkščiai pažeidus Konstituciją“, „sulaužius priesaiką“ ir „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“, gali kilti pagrįstas klausimas, ar šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, nebus sulaužoma priesaika. Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į šių apkaltos pagrindų nustatymo proceso skirtumus.

Jeigu apkaltos procesas vyksta dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas, remdamasis LR Konstitucijos 105 str. 3 d. 4 p. ir Seimo statuto 240 str., kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Analogiška teisės norma įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnyje [8]. Pažymėtina, kad minėtuose teisės aktuose šios normos nėra suderintos. Pagal galiojančią redakciją Konstitucinis Teismas gali konstatuoti, kad konkretūs pareigūno veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tai dar nebus pagrindas pašalinti pareigūną iš pareigų, nes, kaip minėta, vienas iš apkaltos pagrindų yra ne bet koks Konstitucijos pažeidimas, o tik šiurkštus. Be abejonės, Konstitucinis Teismas turėtų pateikti išvadą, ar pareigūno veiksmai šiurkščiai nepažeidžia Konstitucijos. Taip pat pažymėtina, jog pagal Konstitucijos 107 str. 3 d. ir 105 str. 3 d. Konstitucinio Teismo išvados nėra privalomos jų prašiusiam Seimui ar Prezidentui, todėl galima tokia teisinė situacija, kad Seimas gali nepripažinti pareigūno, kuriam taikoma apkalta, konkrečių veiksmų kaip šiurkštaus prieštaravimo Konstitucijai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4029 žodžiai iš 7913 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.